Pateikiame Manto Karanausko interviu su lenktynininku B.Vanagu. Interviu ištrauka yra iš M.Karanausko knygos „Mano kelias. 23 įkvepiančios sėkmės istorijos“ („Alma littera“, 2019).
VISUS IŠ KNYGOS PUBLIKUOTUS TEKSTUS RASITE ČIA.
Tiesa, likimas lėmė, kad 2018 m. lapkritį su Benediktu per malonų atsitiktinumą vis dėlto pavyko susitikti. Ne viename ralyje dalyvavęs lenktynininkas buvo atvykęs į Vilniaus Balsių progimnaziją susitikti su bendruomene, padovanojo jai Vyčio vėliavą. Per susitikimą ir mes radome laiko trumpai šnektelėti.
– Benediktai, esate žinomas mūsų šalies lenktynininkas. Ar atsimenate, kada pirmą kartą sėdote prie automobilio vairo?
– Pirmą kartą prie automobilio vairo sėdau dar vaikas. Tėtis mokė mane vairuoti kaime esančioje aikštelėje. Tiesą sakant, net neįsivaizduoju, kiek man tuomet galėjo būti metų. Taip pat vaikystėje per vasaros atostogas kaime su berniukais buvome susikonstravę kartingą.
– Kokią mokyklą baigėte? Kokie dalykai labiausiai sekėsi?
– Esu pakeitęs trejetą mokyklų. Daugiausia moksleiviškos patirties gavau 43-iojoje vidurinėje mokykloje Vilniuje, Karoliniškėse, kur ir gyvenau. Šiuo metu ji yra tapusi Vilniaus „Ryto“ progimnazija.
Jaučiau motyvaciją mokytis, todėl gerai sekėsi ir kalbos, ir tikslieji mokslai. Laukdavau sporto ir darbų pamokų.
– Papasakokite, ką veikėte baigęs mokyklą? Kokias studijas pasirinkote? Ar jos buvo susijusios su dabartine jūsų veikla? Ar buvo lengva apsispręsti, ką studijuosite?
– Mokykloje ir vėliau buvau užsiėmęs jaunuolis. Dirbdavau įvairius darbus, vykdžiau nedidelius verslo projektus. Kai rinkausi gyvenimo kelią, Lietuva buvo tik atgavusi nepriklausomybę. Mokslo ir studijų samprata buvo kiek kitokia.
Nors studijavau Didžiosios Britanijos atvirajame universitete, didžiausią išsilavinimo ir patirties, kurią labiausiai vertinu, dalį gavau iš daugybės nuostabių mokytojų, sutiktų verslo kelyje Lietuvoje ir pasaulyje.
– Nemažai jaunų žmonių nori kuo greičiau išlaikyti vairavimo egzaminą ir tapti vairuotojais. Ko reikia norint tapti ne tik patikimu vairuotoju, bet ir automobilių sporto varžybų profesionalu?
– Šiuo metu vairavimo egzaminą galima laikyti, kai tik sukanka 18 metų. Norėdamas būti patikimu vairuotoju turi sukaupti daug patirties ir ne tik drausmingai vairuoti, bet ir gebėti suvaldyti transporto priemonę ekstremalioje situacijoje.
Norint tapti lenktynininku, galima pradėti anksti. Nuo šešerių septynerių metų jau galima pradėti mokytis bei lenktyniauti kartingais, kaupti patirtį, kuri paskui pravers ir kasdien gatvėje. Vėliau galima rinktis kitas automobilių sporto šakas, norint tapti profesionalu reikės vėl nuolatos treniruotis. Pastebėjau, kad kuo greitesnis lenktynininkas yra trasoje, tuo pavyzdingesnis jis yra bendruose keliuose.
– Ką jums reiškia automobilių sportas? Ar daug laiko praleidžiate besirengdamas ralio čempionatams?
– Paauglystėje labai norėjau būti lenktynininkas. Ta veikla atrodė labai patraukli ir romantiška. Po dvidešimties metų profesionaliame automobilių sporte šiuo metu dirbu mėgstamą darbą. Kasmet nuvažiuoju iki dešimties tūkstančių kilometrų lenktynių bei treniruočių trasose ir apie septyniasdešimt tūkstančių bendruose keliuose.
– Ar esate pagalvojęs, ką veiksite baigęs karjerą profesionaliame automobilių sporte? O gal manote, kad amžius – ne riba dideliems laimėjimams?
– Šiuo metu nemažai dėmesio skiriu ralio maratonams. Žymiausias – Dakaras. Dakaro ralį dažniausiai laimi 40–55 metų pilotai. Tai rodo, kad, be greičio, jie turi turėti ir milžinišką lenktynių bei gyvenimo patirtį. Žiūrėdamas į šį amžiaus cenzą suprantu, kad dar galiu lenktyniauti apie 15 metų.
Be lenktynininko profesijos, aš išmanau valstybės logistiką, turiu nemažai pardavimų, rinkodaros bei komunikacijos patirties, ja jau dabar dalinuosi su aplinka. Ateityje norėčiau plėtoti Nacionalinį automobilių klubą ir visame pasaulyje konsultuoti tų sričių, kurias jau minėjau, klausimais.
– Kokiuose socialiniuose projektuose teko dalyvauti?
– Apie pusę savo darbo laiko neatlygintinai dalyvauju įvairioje socialinėje veikloje. Norisi būti naudingam įvairiose srityse, bet ilgainiui supratau, kad naudingas galiu būti tik išsigryninęs socialinės veiklos sritis.
Šiuo metu yra trys sritys, kuriose noriu būti naudingas Lietuvoje gyvenantiems žmonėms. Pirmoji – valstybingumas. Šioje srityje yra trys pagrindinės kryptys: Vytis, tai yra pagrindinis Lietuvos simbolis, kuriuo didžiuojamės; Lietuvos kariuomenė, kaip valstybės saugumo garantas bei vyriškumo mokykla jaunuoliams; Lietuvos ir Lenkijos santykiai, kad sudėtinguose šių dienų geopolitiniuose verpetuose turėtume patikimą sąjungininkę – Lenkiją.
Antrąją sritį, kurioje esu aktyvus, su komandos nariais pavadinome „Ateities Lietuva“. Skiriu dėmesio tam, kad dabartiniai gimnazistai suprastų, jog tapęs savo srities žinovu gali puikiai ir oriai gyventi Lietuvoje, tada nereikės važiuoti uždarbiauti į užsienį.
Trečioji sritis, susijusi su lenktynininko veikla, yra saugaus eismo skatinimas. Jei reikėtų vardinti projektus, kuriuose dalyvavau, tektų surašyti šimtus įvairių pavadinimų.
– Esate ne kartą dalyvavęs garsiajame Dakaro ralyje – papasakokite apie patirtus įspūdžius.
– Dakaras – sudėtingiausias pasaulyje automobilių sporto maratonas, žymiausios tokio tipo lenktynės planetoje. Norėdamas dalyvauti jose privalai būti sukaupęs milžinišką lenktynininko patirtį. Taip pat ten dalyvaudamas turi galimybę dar geriau susipažinti su savimi ir komanda, kuriai atstovauji: tada atsiskleidžia visų komandos narių kompetencijos, pasirengimas bei asmeninės savybės.
– Atrodote laimingas dalyvaudamas automobilių sporte. Ar galite patarti, kaip jaunimui nesuklysti renkantis profesiją? Į ką svarbiausia atkreipti dėmesį?
– Man atrodo, nesvarbu, kokią profesiją pasirinksi. Geriausia rinktis sritį, kuri atitinka asmenines žmogaus savybes. Vieni kūrybingi, kiti tikslūs. Treti puikūs vykdytojai ar organizatoriai. Svarbu, kad kasdien nuosekliai gilintumeisi į pasirinktą sritį, taip kaupdamas savo dešimt tūkstančių valandų. Tiek sukaupęs, suprasi, kad nieko nebesupranti, bet aplinkiniai į tave pagarbiai kreipsis kaip į profesionalą ar žinovą. Tada pamatysi, kad žinios, kurias sukaupei, yra reikalingos, ir galėsi toliau tobulėdamas gyventi orų bei įdomų gyvenimą. Gėdingų profesijų nėra. Gėdinga yra nebūti savo srities, kurią pasirinkai, žinovu.
Daugiau detalių iš interviu su Benediktu rasite M.Karanausko knygoje „Mano kelias. 23 įkvepiančios sėkmės istorijos“.
Herojai – žinomi ir nežinomi mums žmonės, pačių įvairiausių profesijų atstovai, kuriuos vienija tikėjimas, jog jiems pavyko atrasti pasitenkinimą bei džiaugsmą teikiančią veiklą.
