Pateikiame Manto Karanausko pokalbį su delfinų treneriu Mindaugu Lukošiumi. Interviu ištrauka yra iš M.Karanausko knygos „Mano kelias. 23 įkvepiančios sėkmės istorijos“ („Alma littera“, 2019).
Esu dėkingas buvusio Lietuvos edukologijos universiteto darbuotojai Milenai Puchovai už delfinų trenerio Mindaugo Lukošiaus kontaktus.
Paprašytas papasakoti apie savo darbą, Mindaugas atsakė, kad turėčiau pokalbio atvykti į jo darbo vietą delfinariume.
Po kelių dienų jau sėdėjau Lietuvos jūrų muziejaus kavinėje ir gerdamas arbatą laukiau po pasirodymo ateinančio delfinų trenerio. Susitikę kartu papietavome, o paskui sulaukiau kvietimo pasikalbėti šalia baseino, kuriame plaukioja gausus būrys delfinų. Buvo įspūdinga sėdėti delfinariumo amfiteatre šalia nerūpestingai nardančių delfinų ir kalbinti savo profesijai visas jėgas atiduodantį žmogų.
– Prisiminkime, nuo ko viskas prasidėjo.
– Pirmą kartą Lietuvos jūrų muziejuje apsilankiau dar būdamas moksleivis, kai atvykome čia į ekskursiją su klase. Vėliau, baigęs mokyklą, pasirinkau ekologijos studijas Klaipėdos universitete. Studijuojant dėstytoja pasiūlė savanoriauti Lietuvos jūrų muziejuje. Pamenu, trise su bendrakursiais atvykome į Jūrų muziejų.
Pirmosios mano užduotys buvo valyti patalpas ir ruošti žuvis. Kiek vėliau pasitaikė galimybė imtis veiklos delfinariume. Prisidėjau prie delfinų priežiūros. Praėjus dvejiems metams, sulaukiau klausimo, ar norėčiau ne tik įgyti praktinių žinių, bet ir padirbėti. Tad suderinau darbo grafiką su paskaitų universitete laiku ir pradėjau darbuotis.
– Kokios buvo pirmosios darbo dienos?
– Man buvo skirtas muziejininko biologo etatas. Pirmiausia reikėjo laiko apsiprasti su čia gyvenančiais gyvūnais. Ne mažiau svarbu buvo ir kad gyvūnai priprastų prie naujo žmogaus. Jie skiria žmones, todėl reikėjo laiko.
– Kiek užtrunka, kol jaunas delfinas pripranta prie darbuotojo?
– Delfino jauniklį patelė prižiūri maždaug trejus metus. Delfinukas dažniausiai plaukioja greta mamos, retkarčiais išdykaudamas pasprunka tyrinėti tolimesnės aplinkos. Iki metų ar pusantrų jauniklis žinda pieną ir tik vėliau pradeda ragauti žuvies. Tad tuos trejus gyvenimo metus delfinas nedalyvauja jokiose treniruotėse, su juo galima tik žaisti.
Kai gyvūnas sulaukia 4–5 metų, jau galima pradėti mokyti pasirodymų elementų. 7 metų delfinai subręsta, tada jau gali dalyvauti treniruotėse ir pasirodymuose.
– Iki kokio amžiaus delfinai dalyvauja pasirodymuose, kuriuos stebi žiūrovai?
– Lietuvos jūrų muziejaus delfinariume vyriausi delfinai yra Glorija ir Argas. Jie dažniausiai dalyvauja tik tose pasirodymo dalyse, kurios jiems labiausiai patinka – šuoliai, krepšinio elementai. Jei Argui neleisi dalyvauti krepšinio pasirodyme, jis reikš nepasitenkinimą. Argui yra maždaug 40 metų, delfinai natūralioje gamtoje tiek retai išgyvena, bet pas mus puiki medicinos profilaktika, kuri užtikrina puikią delfinų sveikatą.
Apskritai delfinai gyvena ilgai, jei gerai pamenu, Ispanijoje vienam delfinui yra apie 60 metų, tačiau tokių pasaulyje mažai.
– Aš žiūriu į delfinus ir suprantu, kad negalėčiau visų atskirti, bet neabejoju, kad jūs juos puikiai skiriate.
– Žinoma, iš pirmo žvilgsnio visi delfinai atrodo vienodi, bet įsižiūrėjus atidžiau jie tikrai skiriasi. Pirmomis darbo dienomis taip pat galvojau, kaip juos visus įsiminti, bet greitai pradėjau visus skirti.
Delfinai skiriasi kūno forma, kūno dalių forma. Patelės dažniausiai smulkesnės, o patinai stambesni, skiriasi nugaros, uodegos plaukmenys. Delfinai turi ir ypatingų žymių. Pradedančiajam tokias detales įsidėmėjus būna nebesunku atskirti delfiną. O įgudusi akis gali atskirti ir baseino dugne plaukiojančius delfinus.
– Aptarėme delfinus, o dabar pakalbėkime apie jus. Kiek metų dirbate delfinų treneriu?
– Pirmuose pasirodymuose dalyvavau prieš 14 metų. Nėra aiškios ribos, kada tampama delfinų treneriu. Prie delfinų pratinamasi po truputį, susidraugaujama, iš pradžių mokomasi tam tikrų detalių, elementų, vėliau viskas sudedama į vieną ilgesnį pasirodymą.
– Kokia jūsų darbo diena?
Darbo dienos skirtingais metų laikais skiriasi. Žiemą, kai pasirodymų nedaug, vyksta individualūs užsiėmimai su delfinais „Delfinas – mano draugas“, per kuriuos žmonėms su delfinais susipažinti padeda vienas ar du treneriai. Kiti tuo metu dalyvauja veikloje Delfinų terapijos centre. Atvyksta nemažai vaikų, jiems taikoma delfinų terapija. Antroje dienos pusėje vėl ruošiame žuvis. Negalime ryte priruošti jų visai dienai, nes bus nebešviežios, nebetinkamos temperatūros.
Jei darbo dieną vyksta delfinų pasirodymas, skiriame laiko jam aptarti. Tariamės, kurie delfinai dalyvaus pasirodyme. Jei per dieną vyksta keli pasirodymai, juose dažnai dalyvauja skirtingi delfinai. Jei delfinas nedalyvauja pasirodyme, jis tuo metu būna kitų trenerių treniruotėse.
Darbo pabaigoje aptariame, kaip praėjo diena, į kompiuterį suvedame duomenis, kiek maisto delfinai suėdė, kaip sekėsi dalyvauti pasirodymuose, ar gyvūnai buvo aktyvūs. Pačioje dienos pabaigoje susitvarkome inventorių, dezinfekuojame naudotas pasirodymų priemones.
Vienas delfinas, priklausomai nuo savo amžiaus, svorio, aktyvumo, per dieną suėda nuo 6 iki 12 kilogramų žuvies.
Labiausiai įtemptas laikas pas mus vasara, kai per dieną būna keturi delfinų pasirodymai ir dar trys kaliforninių jūrų liūtų pasirodymai. Trenerių komanda rūpinasi ir jūrų liūtais. Kaliforniniai jūrų liūtai gyvena delfinų draugijoje. Jie protingi, draugiški ir smalsūs gyvūnai.
– Kiek žuvų delfinai suėda per dieną?
– Visi Jūrų muziejaus gyvūnai – delfinai, kaliforniniai ir šiaurės jūrų liūtai, ruoniai, pingvinai – per mėnesį suvartoja apie toną žuvų. Vienas delfinas, priklausomai nuo savo amžiaus, svorio, aktyvumo, per dieną suėda nuo 6 iki 12 kilogramų žuvies. Maitinančios patelės gali suėsti net apie 20 kilogramų.
– Papasakokite plačiau apie delfinų terapiją.
– Delfinariume vyksta edukaciniai užsiėmimai, pažintiniai renginiai, delfinų pasirodymai, kurie džiugina tiek vaikus, tiek suaugusiuosius, o ir suteikia viltį vaikams, turintiems sutrikimų.
Nuo 2002 metų čia vyksta nepaprasti delfinų ir vaikų susitikimai – delfinų terapija. Iš Lietuvos ir kitų Europos šalių į seansus atvyksta vaikų, turinčių įvairių raidos sutrikimų, Dauno sindromą, sergančių cerebriniu paralyžiumi. Delfinų terapija kai kuriems vaikams gali atlikti ledlaužio funkciją, t. y. suteikti emocinį postūmį tolesnei vaiko psichosocialinei raidai.
Mano manymu, tokie užsiėmimai labai vertingi, per juos vaikai geriau įsilieja į pasaulį. Vienas vaikas dalyvauja dešimtyje seansų, pirmi pokyčiai pastebimi jau po 3 seansų, o po 6–7 jau matomi ryškūs rezultatai. Vaikai tampa labiau bendraujantys, drąsesni.
– Kaip pačiam sekėsi prisijaukinti delfinus?
– Tam reikia daug laiko ir kantrybės. Jaunesni delfinai noriai žaidžia, bet vyresni prisileidžia kur kas vėliau, jie atsargesni, pirmiausia tikrina, ar galima žmogumi pasitikėti.
Kiek viskas užtrunka, priklauso nuo žmogaus ir gyvūno charakterio, su gyvūnu praleisto laiko, trenerio ir gyvūno draugystės stiprumo. Tam tikrus elementus atlikti kartais galima išmokyti per keletą dienų, o pasitaiko ir taip, kad nepavyksta iš viso.
– Ką jūsų gyvenime reiškia delfinai?
– Reiškia labai daug... Jie mano draugai, su jais praleidžiu daugiau laiko nei su draugais žmonėmis. Delfinus galėčiau pavadinti net šeimos nariais.
– Vadinasi, svarbiausia ryšys tarp gyvūnų ir čia dirbančių žmonių?
– Delfinariume dirbantis žmogus būtinai turi atrasti ryšį su gyvūnu. Tai sunkiai žodžiais nusakoma, tačiau norint čia dirbti būtina mylėti gyvūnus, juos jausti.
Gyvūnas puikiai pažįsta trenerius, iš karto pastebi, kokia trenerio nuotaika. Tai ne kompiuteris, su kuriuo baigęs dirbti padėjai į šalį, nuvalei dulkes nuo klaviatūros ir pamiršai iki kito karto.
– Jūs su delfinais atliekate daugybę triukų, vienas iš įspūdingesnių epizodų, kai delfinas pataiko kamuolį į krepšį. Ar ilgai užtrunka, kol delfinas tai išmoksta?
– Tai nėra labai sudėtingas elementas. Labai svarbu, ar mokomas patinėlis ar patelė, nes patinėliai labiau užsispyrę ir treniruotės su jais gali užtrukti ilgiau.
Patelės yra ramesnės ir imlesnės naujovėms. Treniruojamas kasdien, delfinas šį elementą sėkmingai atliks po poros mėnesių. Tačiau mes netaikome staigaus išmokymo metodo, vienu metu mokome kelių elementų, kad ir patiems gyvūnams būtų įdomiau.
– Ar dažnai delfinai atsisako atlikti tam tikrą triuką?
– Reikėtų pradėti nuo to, kad delfinai yra labai socialūs gyvūnai. Jų kasdieniam elgesiui įtaką daro tarpusavio santykiai: draugystė, pykčiai, konfliktai. Taip pat svarbūs veiksniai ir santykiai su treneriais, maisto kokybė ir daugelis kitų veiksnių.
Pavyzdžiui, poravimosi laikotarpiu patinėliui treniruotės visiškai neįdomios, jis nori plaukioti šalia išsirinktos patelės. Jei norėčiau, kad patinas Argas atliktų tam tikrą pasirodymo elementą, o jo draugės Premijos nebūtų šalia, man niekas nepavyktų. Taip pat yra delfinų hierarchija, bandos vadas yra vyriausias delfinas Argas.
– Kokios jūsų darbo sąlygos?
– Mano darbo sąlygos geros, tik kartais krūviai būna didoki.
Pas mus ateina naujų žmonių, kurie svarsto galimybę dirbti, jie pastebi, kad darbo sąlygos geros, bet tenka nemaži darbo krūviai, dažniausiai tai ir pakerta norą įsilieti į kolektyvą.
Poravimosi laikotarpiu patinėliui treniruotės visiškai neįdomios, jis nori plaukioti šalia išsirinktos patelės.
Tad dažniausiai į klausimą, ką reikia studijuoti, norint dirbti delfinų treneriu, atsakau, kad, aišku, biologijos, veterinarijos mokslai tik pliusas, bet pagrindinis dalykas yra meilė, noras suprasti gyvūną, gebėjimas su juo užmegzti draugišką, pasitikėjimu grįstą ryšį. Reikia kantrybės, nuoseklumo.
– Kokios savybės būtinos žmogui, norinčiam dirbti delfinų trenerio darbą?
– Pirmiausia žmogus turi atsakyti sau į klausimus, ar tikrai patinka gyvūnai ir ar tikrai ras tiek laiko, kiek reikalaus šis darbas.
Ne ką mažiau svarbus fizinis pasirengimas. Labai svarbu, kad pats gerai jaustumeisi vandenyje. Taip pat reikia turėti daug kantrybės. Dirbant su delfinų jaunikliais, kurie trykšta energija, svarbu mokėti išlaukti, parodyti jiems, kad gali būti tiek jų žaidimų partneris, tiek mokytojas, tiek pagalbininkas – žmogus, kuriuo galima pasitikėti.
Mano darbe reikalingas ir kūrybingumas. Reikia sugalvoti, kaip išaiškinti gyvūnui, kad jis atliktų norimą elementą, pagalvoti apie tai, kad ir žiūrovams patiktų, o kartu jie sužinotų apie delfinus daugiau, sužinoję labiau juos mylėtų ir saugotų.
– Gal koks nors nuotykis darbe labai įsiminė?
– Mūsų darbe kiekviena diena – nuotykis, įvyksta vis kas nors nauja! Tarp gyvūnų vyksta labai įdomios istorijos.
Pamenu, kartą įmečiau krepšinio kamuolį į baseiną, kad delfinas jį pataikytų į krepšį, bet atplaukė delfinas ir pradėjo su juo žaisti. Su kitu delfinu ėmė jį mėtyti. Tada įmečiau antrą kamuolį – jis taip pat buvo panaudotas žaidimui. Trečią kamuolį, kuris jau buvo paskutinis, delfinas taip pat atsisakė mesti į krepšį. Visa publika plojo net ir po nepavykusio pasirodymo, matydami žaidžiančius delfinus žiūrovai išliko puikios nuotaikos.
Buvo ir taip, kad per delfinų pasirodymą patelė pradėjo gimdyti. Kiti delfinai, žinoma, išsigando, išplaukė į kitą baseiną. Pasirodymo dalyvė liko viena Premija ir atsisveikindama su žiūrovais ji jau pamojavo dviem uodegos plaukmenimis, nes delfinukas jau buvo pakeliui.
Žiūrovai, kurių buvo pilna salė, nors ir nepamatė visos delfinų pasirodymo programos, išvydo, kaip gimsta delfinukas. Visi buvo supratingi ir laimingi.
– Kas jums darbe teikia didžiausią laimę?
– Kaip ir kitų profesijų atstovams, man labai svarbu matyti įdėto darbo rezultatą. Būtinas grįžtamasis ryšys. Miela matyti besidžiaugiantį gyvūną, kuris tave myli, liūdi, kai tau pačiam liūdna. Kai matau, kad delfinai atlieka pasirodymus kupini energijos, tai suteikia pačių geriausių emocijų.
Taip pat gera matyti laimingus žiūrovus po pasirodymo, girdėti jų plojimus. Motyvuoja ir tai, kad dirbu vieninteliame Baltijos rytinėje pakrantėje Kopgalyje įsikūrusiame Lietuvos jūrų muziejaus delfinariume, tikroje jūros, gamtos pažinimo oazėje, kurią per metus aplanko daugiau nei pusė milijono svečių.
Daugiau detalių iš pokalbio su M.Lukošiumi rasite M.Karanausko knygoje „Mano kelias. 23 įkvepiančios sėkmės istorijos“.
Herojai – žinomi ir nežinomi mums žmonės, pačių įvairiausių profesijų atstovai, kuriuos vienija tikėjimas, jog jiems pavyko atrasti pasitenkinimą bei džiaugsmą teikiančią veiklą.
