Pateikiame Manto Karanausko pokalbį su Agne. Interviu ištrauka yra iš M.Karanausko knygos „Mano kelias. 23 įkvepiančios sėkmės istorijos“ („Alma littera“, 2019).
VISUS IŠ KNYGOS PUBLIKUOTUS TEKSTUS RASITE ČIA.
Su Agne ne kartą esame diskutavę apie studijas, saugomas teritorijas ir kitas abiejų puikiai išmanomas temas. Bendraudamas supratau, kad tai yra žmogus, mylintis savo darbą, tad nusprendžiau pakalbinti apie pasirinktas studijas ir šiuo metu vykdomas veiklas.
– Agne, kokiomis specialybėmis žavėjotės vaikystėje?
– Man nuo pat vaikystės patiko keliauti, tad atrodė įdomus gido darbas. Kai keliaudavome su šeima, įdėmiai klausydavausi ekskursijų gidų, stebėdavau, kaip jie pasakoja, kaip siekia sudominti turistus.
– Esate baigusi geografijos studijas Vilniaus universitete. Kodėl jas pasirinkote?
– Vilniaus universitete esu baigusi geografijos bakalauro ir magistro studijas. Pasirinkimui įtakos galėjo turėti tai, kad mokykloje buvau pasirinkusi socialinį mokymosi profilį, pagal kurį buvo ir geografija. Tokie dalykai kaip fizika, chemija man nepatiko. Beje, studijuojant universitete vis dėlto buvo dėstoma tiek chemija, tiek fizika, tad niekada nesakyk „niekada“.
Pamenu, pradinėse klasėse man labai patiko pasaulio pažinimo pamokos. Vėliau prasidėjo geografijos pamokos. Patys nuostabiausi prisiminimai apie geografijos mokytoją Danutę Poškienę, kuri mane sudomino mokomu dalyku. O ir pati geografija yra platus mokslas, tad ir susižavėjau.
Esu ne kartą dalyvavusi profesoriaus Česlovo Kudabos olimpiadose, kurios vykdavo tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete. Malonus sutapimas, kad atvykusi gyventi į Vilnių išsinuomojau butą šalia buvusio Vilniaus pedagoginio universiteto, nes dalyvaudama olimpiadose neretai pasvajodavau, kad norėčiau gyventi netoli Neries. Svajonei buvo lemta išsipildyti.
– Ar teko darbuotis studijuojant?
– Pirmas darbas, kurį dirbau studijuodama, buvo „Siemens“ arenoje. Ten teko ir lankstinukus dalinti, ir pagelbėti žmonėms rasti savo sėdimas vietas renginiuose. Šį darbą prisimenu su dideliu malonumu, atrodydavo, kad ne darbe esu, o koncerte.
Vėliau teko dirbti internetinės rinkodaros paslaugas teikiančioje įmonėje, buvau atsakinga už socialines medijas, produktų komunikaciją. Trečio kurso pabaigoje teko atsisakyti darbo, nes vasarą laukė intensyvi mėnesio trukmės ekogeografinė praktika.
Vėliau vėl įsidarbinau. Prisidėjau plėtojant draugo idėją, dirbau, kaip dabar madinga sakyti, su startuoliu „Gifty“, buvau atsakinga už produktų pirkimą ir pardavimą. Šis darbas buvo nesusijęs su studijomis, bet jį dirbdama įgijau daug vertingos patirties, kaip bendrauti su žmonėmis, derėtis ir pan.
Tiek bakalauro, tiek magistro studijų metais ieškojau darbo ir pagal specialybę, bet visi bandymai buvo nesėkmingi. Tuo metu dažniausias atsakymas būdavo, kad mano išsilavinimas dar nepakankamas, neturiu patirties, o ir paskaitos vykdavo dieną, tad dirbti pagal specialybę būtų buvę sudėtinga. Na, o kitokius darbus pavyko suderinti su paskaitų tvarkaraščiu, ir reikalavimai būdavo kiek mažesni.
– Į magistrantūrą stojote dėl to, kad norėjote papildomų žinių?
– Geografijos ir kraštotvarkos magistro studijas baigiau tame pačiame Vilniaus universitete. Per ketverius bakalauro studijų metus, nors ir dirbau su studijomis nesusijusiose srityse, tikslingai domėjausi saugomomis teritorijomis, jų aktualijomis.
Baigusi bakalauro studijas supratau, kad turiu tvirtą pagrindą, bet norėdama toliau sieti savo gyvenimą su geografija turiu baigti magistro studijas. Taip pat pasirinkimą studijuoti magistrantūroje lėmė tai, kad buvo sunku išsiskirti su gerai pažįstama akademine bendruomene, lauko praktikos įkvėpė toliau kaupti geografines žinias.
– Kas labiausiai įsiminė iš praktikų?
– Didžiausią įspūdį padarė ekogeografinė praktika po trečio kurso. Ši praktika – sena, jau daugiau nei 60 metų gyvuojanti, geografų tradicija.
Praktika kasmet vyksta vis kitoje Lietuvos vietoje – mes gyvenome Saldutiškyje, Utenos rajone. Nakvodavome mokykloje, o dienas nuo aušros iki sutemų praleisdavome lauke.
Ekogeografinės mokomosios praktikos esmė – kraštovaizdžio struktūros, funkcionavimo ir raidos pažinimas tiriant ir vertinant gamtinius ir antropogeninius jo komponentus. Kraštovaizdžio lauko tyrimų tikslas – išsiaiškinti ne tik kraštovaizdžio struktūros sudėtingumą, jos erdvinio išsidėstymo dėsningumus, funkcionavimo ir dinamikos ypatumus, bet ir tinkamumą ūkinei veiklai.
Paprasčiau tariant, mokėmės atpažinti augalus, susipažindavome su skirtingais kraštovaizdžio tipais, mokėmės nustatyti dirvožemio tipą, tirti jo parametrus. Ir dabar, praėjus jau keletui metų, susitikę su grupės
draugais prisimename, kaip smagu buvo praktikoje.
– Dirbate Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje. Ar buvo sunku įsidarbinti čia?
– Esu labai dėkinga profesoriui Pauliui Kavaliauskui, kuris buvo mano bakalauro ir magistro darbų vadovas. Jo didžiulė patirtis kuriant saugomų teritorijų sistemą Lietuvoje, rengiant planavimo dokumentus įkvėpė rengti baigiamuosius darbus apie saugomas teritorijas.
Baigus magistro studijas profesorius ir paklausė, ar norėčiau dirbti Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje. Atsakiau, kad mane domintų toks darbas, tad profesorius mane supažindino su tuometine Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktore Rūta Baškyte.
Tuo metu Apsaugos ir tvarkymo skyriuje buvo laisva vieta dirbti su kraštovaizdžio apsauga, tad dalyvavau konkurse ir jau penkeri metai dirbu šioje institucijoje. Iš pradžių dirbau specialiste šiame skyriuje. Koordinavau kraštovaizdžio apsaugos klausimus.
– Gal galėtumėte paaiškinti išsamiau?
– Geriausiai sekasi dirbti, kai gerai orientuojiesi erdvėje, kurioje dirbi, todėl pradžioje daug dėmesio skyriau susipažinti su visa saugomų teritorijų sistema, planavimo dokumentais, administravimu.
Žinios, kurias įgijau universitete, ne visada buvo lengvai pritaikomos. Mano darbas buvo susijęs su poveikio aplinkai vertinimu, nagrinėjau strateginius arba teritorijų planavimo dokumentus, kuriuose buvo planuojamos įvairios ūkinės veiklos. Man reikėdavo įvertinti, ar visa tai darys poveikį kraštovaizdžiui ir saugomų teritorijų vertybėms.
Taip pat reikėjo spręsti kraštovaizdžio apsaugos klausimus, pavyzdžiui, būdavo svarbu parinkti tinkamą vietą pažintiniam lankytojų takui įrengti, koordinuoti lankytojų, kraštovaizdžio monitoringą, planuoti veiklas saugomose teritorijose.
– Turbūt teko daug dirbti su dokumentais?
– Viskas priklauso nuo paties žmogaus. Jei nori dirbti vadinamąjį kabinetinį darbą, gali jį dirbti ir niekur neišeiti iš savo darbo vietos.
Lietuvoje net 17,5 procento šalies ploto sudaro saugomos teritorijos, tad jose kyla daug įvairių klausimų, kuriuos gali efektyviau spręsti, kai gerai žinai situaciją. Todėl dažnai tenka vykti į darbines komandiruotes, organizuoti susitikimus su vietos direkcijomis ir pan. Bet, žinoma, darbas su dokumentais niekur nedingsta, jį turi vis tiek atlikti.
– Kokie darbo uždaviniai jums atrodo svarbiausi?
– Labai svarbu priimti teisingą sprendimą, kad nenukentėtų nei gamta, nei žmogus. Visuomet siekiama rasti kompromisą – dažnai tai padaryti sudėtinga, bet tikrai įmanoma. Be to, labai svarbu tinkamai pristatyti saugomų teritorijų sistemą, nes kai kurie žmonės mano, kad saugomose teritorijose negalima nieko daryti.
Kartą vedžiau mokiniams ekskursiją Saugomų teritorijų nacionaliniame lankytojų centre ir paklausiau, kas yra saugomos teritorijos. Vienas vaikas atsakė: „Tai vieta, kurioje mano tėčiui neleido namo pasistatyti.“
Tokie pavyzdžiai rodo, kad edukacija yra labai svarbi, pasakojant apie saugomas teritorijas reikia tinkamai jas pristatyti.
Mėgstu sakyti, kad problemos mums sukuria iššūkius, kurie suteikia galimybių. Tad bet kokį iššūkį galima įveikti, kad būtų išlaikyti saugomų
teritorijų tikslai.
– Kokia jūsų darbo diena?
– Įprastai į darbą atvykstu pusę aštuonių, o išeinu pusę penkių. Būna dienų, kai reikia atsakinėti į skubius paklausimus, ieškoti įvairių problemų sprendimo būdų, tuomet darbo valandų neskaičiuoju ir užsibūnu darbe arba vėlai grįžtu iš komandiruotės. Dieną būna įvairių susitikimų su interesantais, pasitarimų su kitų institucijų kolegomis.
Per penkerius metus įsitikinau, kad daugybę darbų galima padaryti ne tik sėdint darbo vietoje, bet ir dalyvaujant įvairiuose mokymuose, projektuose. Taip pat labai svarbu mokytis ir nuolatos kelti kvalifikaciją, todėl stengiuosi domėtis saugomų teritorijų aktualijomis užsienyje, dalyvauti konferencijose, mokymuose. Vėliau gerąja patirtimi pasidalinu su kolegomis Lietuvoje per mokymus ir pasitarimus.
– Gal plačiau papasakotumėte apie mokymus, kuriuose teko dalyvauti?
– Man patinka, kai mokymuose dalyvauja užsienio šalių atstovai, jie padeda į savo situaciją pažiūrėti iš kitos pusės. Mes dažniausiai dirbame savo šalyje, ir požiūris pasidaro šiek tiek uždaras, neretai
įsivaizduojama, kad mūsų pasirinktas problemos sprendimo būdas
pats geriausias.
– Kaip skiriasi lietuvių ir užsienio šalių gyventojų požiūris į saugomas teritorijas?
– Požiūris labai priklauso nuo šalies kultūros ir istorijos. Taip pat verta paminėti, kad šalys, kurių ekonominiai rodikliai aukštesni, daugiau dėmesio skiria saugomoms teritorijoms, laikydamos jas nacionaliniu turtu, viešuoju interesu, nauda ateities kartoms. Tai, kad šalyje saugomų teritorijų plotas auga, rodo, kad valstybė yra brandi. Žinoma, svetur viskas atrodo paprasčiau, bet ir užsienio šalyse saugomose teritorijose pasitaiko veiklos, kuri kenkia saugomoms vertybėms.
Lietuvos saugomų teritorijų istoriją galima skaičiuoti nuo senų laikų, dar nuo tada, kai buvo saugomi šventieji ąžuolai, girios, bet šiandien saugomas teritorijas kai kas dar supranta kaip mokslininkų išsigalvojimus, nauda tik suinteresuotai grupei ar teritorijas, kuriose visiškai nieko negalima.
Galime pasidžiaugti, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį požiūris į saugomas teritorijas labai pasikeitė, žmonės vis daugiau keliauja, atranda ypatingas vietas ir supranta, kad čia reikia elgtis taip pat ypatingai.
– O kur šiuo metu mokotės?
– Studijuoju doktorantūroje Vilniaus universitete. Norėjau stoti į doktorantūrą vos tik baigusi magistro studijas, bet nebuvo laisvų vietų. Praėjus penkeriems metams buvo paskelbtas konkursas, ir dėstytojas paklausė, ar dar norėčiau studijuoti. Ilgai nesvarsčiau ir šiuo metu esu fizinės geografijos doktorantė. Žinoma, laisvo laiko mažiau, bet kadangi pasirinkta tema susijusi ir su darbu saugomose teritorijose, tikiuosi, kad viskas pavyks.
– Esate ne tik studentė, bet ir dėstytoja. Kaip sutariate su studentais?
– Kai dirbdama Saugomų teritorijų tarnyboje įgijau vertingos patirties, sulaukiau pasiūlymo apie saugomas teritorijas dėstyti studentams. Mano ir studentų amžiaus skirtumas nėra didelis, tad pačioje pradžioje buvo šiek tiek nejauku, taip pat jaučiau didelę atsakomybę, nes norėjau būti nenuobodi dėstytoja. Stengiuosi studentus sudominti dėstomu dalyku, man patinka bendrauti su žmonėmis, o galimybė perteikti žinias man kelia puikius jausmus.
Sakoma, kad atsimename 10 procentų to, ką matome, 15 procentų to, ką perskaitome, ir net 95 procentai informacijos mums išlieka iš to, ko mokome kitus. Taigi dėstyti ir man pačiai naudinga, studentai pateikia klausimų, apie kuriuos būnu nepagalvojusi, ir ieškodama atsakymų dar labiau tobulėju kaip specialistė.
– Gal užsiimate dar kokia nors veikla?
– Studijuodama magistrantūroje nusprendžiau įsitraukti į Geografų draugijos veiklą. Esu atsakinga už informacijos viešinimą socialiniuose tinkluose, svetainėje.
Taip pat vis dar darbuojuosi ten, kur pradėjau dirbti bakalauro studijų metais. Startuolis „Gifty“ yra mobilioji programėlė ir priemonė verslui, kuriuo naudojantis galima nusiųsti dovanėlę draugams, klientams. Kaip sakoma, mažos dovanėlės stiprina draugystę. Esu atsakinga už šio sprendimo turinį – už dovanas, kurias galėtų siųsti mūsų klientai, taip pat už ryšių su įmonėmis palaikymą.
– Nemažai žmonių išvyksta darbuotis į užsienio šalis, o jūs dirbate Lietuvoje ir atrodote patenkinta savo veikla. Kodėl jaunas žmogus turėtų likti ir dirbti tėvynėje?
– Dauguma emigruoja dėl ekonominių priežasčių, bet ir savo šalyje galima daug pasiekti, jei tik stengsiesi. Mažai mano buvusių bendrakursių dirba pagal specialybę, kai kurie išvyko laimės ieškoti svetur. Bet aš turiu nuostabų ryšį su šeima ir giminėmis, visada sulaukiu jų palaikymo, todėl gyventi svetur man būtų sunku.
Iki šiol nesu rimtai svarsčiusi apie emigraciją, nes turiu daug patinkančių veiklų ir tėvynėje, be to, reikia išlikti savo šalies patriote.
Kartą konferencijoje išgirdau posakį Live in a small city and travel often, tad šiuo metu vadovaujuosi šia mintimi: gyvenu mažoje šalyje, mano brangiausi žmonės šalia ir aš dažnai keliauju.
– Kas jums darbe teikia didžiausią laimę?
– Man didžiausią malonumą teikia atradimai. Naujos, nepažintos vietos, nauji žmonės, naujos žinios – tai didžiausia laimė. Net ir Lietuvoje dar galima daug ką atrasti, aš pati dar nesu buvusi visuose Lietuvos valstybiniuose parkuose, tad laimės dar pilni aruodai laukia.
Daugiau detalių iš pokalbio A.Jasinavičiūte rasite M.Karanausko knygoje „Mano kelias. 23 įkvepiančios sėkmės istorijos“.
Herojai – žinomi ir nežinomi mums žmonės, pačių įvairiausių profesijų atstovai, kuriuos vienija tikėjimas, jog jiems pavyko atrasti pasitenkinimą bei džiaugsmą teikiančią veiklą.
