Pateikiame Manto Karanausko pokalbį su vestuvių planuotoja L.Vagone. Interviu ištrauka yra iš M.Karanausko knygos „Mano kelias. 23 įkvepiančios sėkmės istorijos“ („Alma littera“, 2019).
Susitikome pasikalbėti vienoje Vilniaus senamiesčio kavinėje. Laura buvo kaip visada kupina energijos, papasakojo apie savo verslo įkūrimą, atskleidė keletą paslapčių, ką daryti, kad vestuvių šventė būtų sėkminga. Iš Lauros išgirstais patarimais pasinaudosiu ir savo šventėje.
– Apie kokias profesijas svajodavote vaikystėje?
– Atsimenu, kad mokydamasi pradinėse klasėse labai norėjau būti archeologe. Dar visai vaikas pas močiutę sode žemėse radau senovinių monetų, su pasididžiavimu rodžiau jas bendraklasiams. Pati apie tai daug negalvojau, bet tėvai pasakojo turėję vilčių, kad užaugusi būsiu dizainerė.
Tais laikais dar nedaug būdavo parduotuvėse džinsų, o aš piešdavau mergaites su džinsais, ir tie džinsai būdavo su smulkiausiomis detalėmis, net diržo kilpeles nupiešdavau.
Buvo laikas, kai norėjau būti mokytoja, o maždaug nuo 10 klasės buvau tikra, kad vieną dieną tapsiu prezidente. Ko tik neprisigalvoji paauglystėje, kai, atrodo, viskas šiame pasaulyje įmanoma ir net dangus ranka pasiekiamas.
– Ar kada nors galvojote, kad įsisuksite į vestuvių rengimo verslą?
– Vestuvių organizatore dirbti niekada nesvajojau. Mokykloje organizuodavau daug renginių, bet nemaniau, kad tai ateityje taps mano pajamų šaltiniu.
Atvykusi į Vilnių studijavau anglų kalbą. Mano šeima buvo neturtinga, nuolat reikėdavo galvoti, kaip gauti pinigų maistui, tad studijuodama tuo pačiu metu ir dirbau. Tie darbai buvo visokiausi, bet su vestuvėmis nesusiję.
– Kokius darbus derinote su studijomis?
– Dirbau baruose barmene, padavėja, administratore – teko visokių pareigų. Paskui sesuo pakvietė atvykti dirbti į Švediją didžiulėje tarptautinėje keltų kompanijoje. Buvau keleivių agentė. Išvykusi į užsienį pamačiau savo gyvenimą iš šalies. Vis pasvarstydavau: ką aš darau, ar tikrai dirbu tai, ką noriu ir ką man patinka dirbti?
Man tuo metu buvo dvidešimt ketveri metai, studijavau lietuvių filologiją, mąsčiau, ką norėčiau dirbti grįžusi iš Švedijos į Lietuvą. Aš esu knygų maniakė. Man patinka jas skaityti, jų turėti, todėl pagalvojau, kad su leidyba susijęs darbas bus kaip tik man.
– Kaip sekėsi ieškotis norimo darbo?
– Pamenu, išsiunčiau keturis ar penkis laiškus į leidyklas su užklausomis dėl darbo ir motyvaciniais laiškais, nors jos net neieškojo darbuotojų. Kelios leidyklos pakvietė mane į darbo pokalbius, bet tuo pat metu draugė pateikė dar vieną darbo pasiūlymą. Ji žinojo, kad turiu organizacinių gebėjimų, kad iš Švedijos grįžtu turėdama šiek tiek santaupų, tad pasiūlė kurti renginių organizavimo įmonę. Taigi nusprendžiau Švedijoje uždirbtus pinigus investuoti į įmonę.
Rengdavome kalėdinius ir vasaros renginius įmonėms, konferencijas, seminarus, o sykį sulaukėme prašymo surengti vestuvių šventę. Pamenu, tąkart vestuvėms skirtas biudžetas buvo vienas didesnių per
visą mano darbo patirtį. Tuo metu pati dar net nebuvau dalyvavusi vestuvėse, bet man labai patiko.
Netrukus su drauge nusprendėme uždaryti įmonę, bet greitai į mane pradėjo tiesiogiai kreiptis žmonės, prašydami pagalbos rengiant vestuvių šventes. Kasmet suorganizuodavau vis daugiau vestuvių, žmonės vieni kitiems pasakodavo, kad galiu gerai ir nuoširdžiai atlikti šį darbą, kol galiausiai nieko nebeliko, kaip tik sukurti prekės ženklą „Lapės vestuvės“ ir susitelkti į šią veiklą.
– Kaip atsirado šis prekės ženklas?
– Draugai mane nuo seno vadindavo Lape. Kai reikėjo sugalvoti pavadinimą, labai nenorėjau užraše naudoti savo vardo, galbūt dar prieš visus drąsiai nesijaučiau, tad nusprendžiau pavadinime panaudoti kokį nors personažą.
Žinia apie „Lapės vestuves“ pasklido labai greitai, net straipsnius pasirašydavau ne Lauros Vagonės, o Lapės vardu. Daugeliui būdavo įdomu, kas ta Lapė, galiausiai šis pavadinimas išpopuliarėjo ir darbų vis daugėjo.
– Kiek jau laiko organizuojate vestuves?
– Pirmąsias vestuves suorganizavau 2005 metais. Taigi šioje srityje darbuojuosi jau 14 metų, kartais net sakau, kad esu veteranė.
– Vestuvių šventė žmonėms būna ypač reikšminga. Ar didelę atsakomybę jaučiate organizuodama vestuves?
– Atsakomybė milžiniška. Visada sakau, kad kiekvienas žmogus gali pats susiorganizuoti vestuvių šventę, bet tam reikalingi organizaciniai gebėjimai. Labai svarbus kūrybiškumas, gebėjimas tvarkytis su stresu. Šventės sėkmė priklauso ir nuo mokėjimo suvaldyti įvairiausias situacijas.
– Ar organizuojate ir kitokius renginius?
– Neretai su prašymu surengti vaikų krikštynas ar kitas šventes kreipiasi buvę klientai, kurių vestuves organizavau. Taip pat tenka rengti įmonių renginius, bet man kur kas įdomiau dirbti su vestuvėmis.
Labai nemėgstu dalyvauti didelių įmonių skelbiamuose renginių konkursuose. Norint atitikti reikalavimus, reikia skirti daug laiko ir energijos visai koncepcijai galvoti, o kai galiausiai konkurso nelaimi, būna labai apmaudu.
Man gaila laiko neužtikrintiems dalykams, o žmonės, kurie į mane kreipiasi dėl vestuvių organizavimo, manimi pasitiki, ir man nebereikia įrodinėti, kad aš savo darbą atliksiu tinkamai.
– Kaip sekėsi organizuoti pirmąsias vestuves?
– Pirmąsias vestuves rengiau ne viena, tad baisu nebuvo. Bet reikėjo padirbėti, vestuvių šventėje dalyvavo daug svečių iš užsienio, reikėjo pasirūpinti jų kelione iš oro uosto ir į jį, tad surengti pirmąsias vestuves buvo nemažas iššūkis.
Buvo ir taip, kad į šventę atvažiavo svečiai, kurie nebuvo kviesti.
– Gal žinote, kaip atsirado vestuvių organizatoriaus profesija?
– Keičiasi laikai, keičiasi ir žmonių poreikiai. Seniau pagal tradicijas būdavo įvairiausių raudojimų, piršlių korimų, o dabar tai jau savotiška
atgyvena, nors mažuose miesteliuose vykstančiose vestuvėse kartais
dar išlaikomos senosios tradicijos.
Į Lietuvą vestuvių organizavimo mada atėjo iš užsienio. Sunku pasakyti, kada mūsų šalyje vestuvės pradėtos organizuoti su vestuvių organizatorių pagalba. Viena pirmųjų švenčių organizatorių buvo Kristina Kaikarienė, gal ji galėtų tiksliau papasakoti.
– Gal pamenate netikėtumų per vestuves?
– Kartą, likus dienai iki vestuvių, vėtra sugriovė palapinę su visomis dekoracijomis. Buvo ir taip, kad į šventę atvažiavo svečiai, kurie nebuvo kviesti. Tada reikėjo spręsti apgyvendinimo problemą, ieškoti, kur juos pasodinti.
Gerai prisimenu, kaip vienas svečias į šventę atskrido malūnsparniu norėdamas padaryti staigmeną – iš viršaus paberti rožių žiedlapių. Bet nusileido per arti palapinės, ir šventė vos nesibaigė katastrofa. Nuolat nutinka įvairių netikėtumų, labai svarbu mokėti greitai reaguoti.
– Kiek vestuvių surengiate per metus?
– Esu surengusi 45 šventes per vieną sezoną. Šiais metais, atrodo, surengiau mažiau, bet didesnių, ypatingesnių.
– Kokias vietas rekomenduotumėte žmonėms, kurie dar nėra nusprendę, kur rengs savo vestuves?
– Aš labai mėgstu vestuves rengti Nidoje. Kartais net sakau, kad Nida yra gerų vestuvių garantas. Taip pat labai gražios vestuvės būna miške, pamenu, vienos tokių buvo Dzūkijoje. Vis dėlto svarbi ne tik šventės vieta, bet ir oras, žinoma, ir šventės dalyvių nuotaika, nusiteikimas.
Artimiausiu metu rengsiu vestuves, kurių tema poros prašymu bus kompiuterinis žaidimas, kurį jie abu labai mėgsta. Taigi ir apranga, ir maistas bus susiję su viduramžiais, manau, svečiai bus nustebinti.
– Kokia jūsų darbo diena?
– Kiekvieną rytą užsiimu joga. Nesvarbu, ar įprasta darbo diena, ar vestuvių diena, visada valgau pusryčius, nes kartais vėliau tam tiesiog nebūna laiko. Tada sėdu prie kompiuterio, atsakau į laiškus.
Antroje dienos pusėje arba vakare įprastai susitinku su klientais, dalyvaujame maisto degustacijose, deriname vestuvių organizavimo
detales. Taigi mano darbo diena prasideda nelabai anksti, bet dažnai
baigiasi vėlokai.
Taip pat reikėtų paminėti, kad įprastai visą vasarą dirbu, o daugiau laisvo laiko turiu šaltuoju metų laiku. Mano geriausi draugai net žino, kad vasarą man geriau neskambinti.
Šiame darbe didžiulę laimę man teikia atgalinis ryšys, kurio sulaukiu iš klientų.
– Minėjote, kad dauguma užsakovų nori susitikti ne darbo metu Ar nenukenčia asmeninis gyvenimas, juk draugai taip pat nori kartu leisti laiką vakarais?
– Taip, labai nukenčia. Bet aš turiu daug pomėgių ir stengiuosi laviruoti tarp jų ir darbo. Tik neseniai supratau, kad darboholizmas – jokia vertybė. Per milžiniškus darbų kiekius kartais tiesiog pamiršti gyventi.
Stengiuosi su draugais matytis kuo dažniau. Vertinu tikras draugystes, didumą draugų vadinu dovana, nes jie labai kūrybingi, veržlūs, pašėlę.
– Kokios savybės būtinos vestuvių organizatoriui?
– Pirmiausia turi laisvai bendrauti su žmonėmis. Taip pat reikalingi geri organizaciniai gebėjimai, atsakomybė, gebėjimas susitvarkyti su stresu ir įvairiais netikėtumais. Gražių vestuvių taip pat nepavyktų surengti be kūrybiškumo.
– Kas jums darbe teikia didžiausią laimę?
– Aš save laikau laimingu žmogumi, nes jaučiuosi atradusi savo pašaukimą. Iš vestuvių organizatorės profesijos milijonų nesusikrausi; jei kas nors mano, kad nori dirbti šį darbą, nes uždirbs daug pinigų,
reikėtų rinktis kitą profesiją.
Šiame darbe didžiulę laimę man teikia atgalinis ryšys, kurio sulaukiu iš klientų. Labai malonu dirbti supamai gražiausių žmonių emocijų. Meilė yra stebuklas.
Taip pat galėčiau paminėti, kad šiame darbe nebūna vienodų dienų. Kiekviena šventė būna vis kitokia, o tai teikia didžiulį džiaugsmą ir padeda išvengti rutinos.
Daugiau detalių iš pokalbio su L. Vagone rasite M.Karanausko knygoje „Mano kelias. 23 įkvepiančios sėkmės istorijos“.
Herojai – žinomi ir nežinomi mums žmonės, pačių įvairiausių profesijų atstovai, kuriuos vienija tikėjimas, jog jiems pavyko atrasti pasitenkinimą bei džiaugsmą teikiančią veiklą.
