„Kodėl turėčiau būti išnaša kieno nors biografijoje“, – sakydavo ji. Ir duodavo interviu su vienintele sąlyga – kad Hemingway vardas išvis nebus minimas. Juolab rašytojas nebuvo vienintelis žymus mylimasis jos gyvenime: Marthos vyrų ir meilužių sąraše tik garsios pavardės – nuo pasakininko Roaldo Dahlio iki generolo Jameso Gavino, jauniausio amerikiečių divizijos vado Antrajame pasauliniame kare.
Kas žino, kokia šios moters patrauklumo paslaptis. Nei nežemiško grožio, nei pastangų būti „gerai lovoje“. Ir apskritai į miegamojo reikalus ji žiūrėjo dviprasmiškai, gal net abejingai. Ir šito neslėpė.
Kur kas labiau nei žaidimai lovoje (buvo įsitikinusi, kad didžiausią jų džiaugsmą patiria vyrai) Marthą jaudino adrenalinas ir tekstai.
Reportažų iš karščiausių pasaulio taškų jie teikė abu. 1937 m. Ispanijos pilietinį karą M.Gellhorn nušvietė kartu su E. Hemingway; 1944 m. sąjungininkų išsilaipinimą Normandijoje ji aprašė kaip jo kovų dalyvė; 1945 m. išlaisvinant Dachau koncentracijos stovyklos kalinius buvo pirmoji žurnalistė, įžengusi į stovyklos teritoriją ir apie tai papasakojusi; 1966 m. reportažuose iš Vietnamo karo taip griežtai kritikavo amerikiečių elgesį, kad JAV laikraščiai nedrįso spausdinti jos tekstų, o jai buvo uždrausta įvažiuoti į Vietnamą.
Kai visas gyvenimas – vieni amerikietiški kalneliai, koks jau čia seksas?! „Nustojau laikytis sekso sąlygiškumų kur kas anksčiau, nei daugelis išdrįso apie tai bent prabilti, – rašė Martha 1972 m. viename laiške. – Seksas man visiškai nepatiko. Vienintelis aspektas, kur jis teikė malonumą, buvo galimybė būti trokštamai. Ir patirti nors kruopelę švelnumo (o jo visada per mažai), kurio vyras pasirengęs dovanoti, kai yra patenkintas.“
Lygios galimybės, nelygus atminimas
Norėjo Martha Gellhorn ar ne, bet pasaulis pirmiausia atsimins ją kaip trečią Hemingway žmoną. Ir tik antras žvilgsnis bus skirtas jai kaip nepaprastai karo korespondentei.
Norėjo Martha Gellhorn ar ne, bet pasaulis pirmiausia atsimins ją kaip trečią Hemingway žmoną. Ir tik antras žvilgsnis bus skirtas jai kaip nepaprastai karo korespondentei.
Juk net ir dabar saugumo instinkto neturinčių moterų nedaug, nors damos vis dažniau renkasi maskuojamąsias uniformas ir profesionalų tarnybą. Ir ne vien Izraelyje, kur atitarnauti armijoje – pareiga!
Į galvą ateina gal tik Sirijoje žuvusi žurnalistė Marie Colvin, kurios įspūdingą portretą padarė Bryanas Adamsas. Beje, Marie ir Martha, kad ir skiriamos 5 dešimtmečių, buvo draugės, Colvin laikė vyresniąją ponią profesiniu autoritetu.
Tiesiog žurnalistas – akimirkos vaikas. Ir jo darbas aktualus tol, kol pasirodo naujas laikraščio numeris. (Šią poziciją pakoregavo internetas, kur niekas nedingsta be pėdsako. Bet archyvinės medžiagos pirmiausia irgi rūpi archyvarams, istorikams ir... kitiems žurnalistams.)
Šiuo aspektu Gellhorn darbai ypatingi – užfiksavę išskirtinius momentus, be to, daryti moters, patekusios į išskirtines aplinkybes. Tad, greičiausiai, nepaprasti! Ne veltui vienas iš garbingų žurnalistikos apdovanojimų pavadintas Marthos Gellhorn premija.
Ši moteris paliko pėdsaką XX a. žurnalistikoje – rizikuodama gyvybe Ispanijos pilietiniame kare, atskleisdama Dachau siaubą ir vaikų mirtis napalmo sudegintame Vietname.
Kaip buvo rašyta viename iš Gellhorn nekrologų (ji nusižudė 1998 m., būdama 89-erių, – ko nepadarė kulkos karo zonose, įstengė kiaušidžių ir kepenų vėžys, galiausiai palaužęs stiprų žmogų), ši moteris paliko pėdsaką XX a. žurnalistikoje – rizikuodama gyvybe Ispanijos pilietiniame kare, atskleisdama Dachau siaubą ir vaikų mirtis napalmo sudegintame Vietname.
O dar ji buvo pripažinta gražuolė, konkurenčių Chanel ir Schiaparelli modelis. 13 knygų autorė. Kiekvieno bent kiek reikšmingo personažo – nuo Eleanor Roosevelt iki Marlono Brando ar Cary Granto – bičiulė. Gal ir negimusi būti heroje, bet tokia tapusi ir buvusi iki pat galo.
79-erių ją išprievartavo Afrikos paplūdimyje. Kai užpuolikas pasitraukė, ji grįžo į namus, kuriuose buvo apsistojusi, pasitepė žaizdas jodu ir nuvažiavo į artimiausią kaimelį, kur galėjo rasti gydytoją. O rašydama draugams incidentą pakomentavo taip: „Moterys prievartautos visais laikais nuo pat pasaulio sukūrimo. Šis įvykis nepasidarė ypatingas vien dėl to, kad auka tapau aš.“
Beveik netekusi regėjimo po kataraktos operacijos, 80-metė Martha susidomėjo povandeniniu plaukiojimu. Mirtinai nekentė aklumo ir kūno silpnumo ir iki paskutinės dienos rūkė (mėtinės cigaretės – mėgstamiausios), dievino „Famous Grouse“ viskį, kurį atrado jaunystėje.
Dirbo – paskutiniai reportažai apie Panamos konfliktą parengti, kai jau buvo 81-ų. Ir bendravo su draugais, tarp kurių, kaip minėta, buvo visos žvaigždės. Nekentė politikų („Visi jie nuobodos, melagiai ir apsimetėliai. Aš bendrauju su žmonėmis“) ir... feminisčių (nors motina buvo sufražistė, kovotoja už moterų teisę balsuoti), vadino šį judėjimą nesąmone ir sakė, kad jo išpažinėjos ją erzina. Retai sutinkama drąsa kalbėti, ką galvoja, nesižvalgant į viešąją nuomonę!
„Esu daugiau nei išrinktoji. Mano gyvenimas buvo nuostabus. Nebuvau nusipelniusi tokio, bet gavau“, – rašė ji laiškuose.
„Esu daugiau nei išrinktoji. Mano gyvenimas buvo nuostabus. Nebuvau nusipelniusi tokio, bet gavau“, – rašė laiškuose, kurie prieš 6 metus išleisti knyga. Prieš išgerdama mirtiną vaistų dozę, ji sutvarkė dokumentus ir užrašus, sukomplektavo dovanas draugams.
Viena iš bičiulių, kurios namai buvo neseniai apvogti, gavo sidabrinių peilių rinkinį. Klajoklė Martha (biografai suskaičiavo, kad per visą gyvenimą turėjo bene 19 namų: nusėsti vienoje vietoje jos neprivertė nei vedybos, nei motinystė – ji buvo įsisūnijusi berniuką, vardu Sandy; tiesa, vaiką daugiausia augino Marthos giminaičiai, nors moteris ir stengėsi būti gera mama) visada buvo labai dosni.
Ponia Hemingway 5 metams
Marthai tikriausiai nepatiktų naujausias filmas apie ją „Hemingway & Gellhorn“ – jeigu jau interviu nenorėjo girdėti buvusio vyro pavardės, tai juo labiau nenudžiugintų jųdviejų pavardės viename pavadinime. HBO juosta, kurios premjera įvyko Kanų kino festivalyje, pasakoja apie pradedančios žurnalistės ir garsaus rašytojo pažintį Ki Vesto bare 1936 m., jų darbą Ispanijoje, meilę, trumpą, bet audringą vedybinį gyvenimą ir dar audringesnes skyrybas. Marthą vaidina Nicole Kidman, Hemingway – Clive’as Owenas.
Antra vertus, viskas jau buvo. Buvo seniai ir kaip visada turbūt kitaip, nei įžvelgė scenaristai. Nors Gellhorn gyvenimas – ir su Hemingway, ir iki jo, ir po jo – gatava medžiaga ir knygai, ir filmui. Pradedant vaikyste, kai Gellhornai skatino savo atžalas (Marthą ir tris jos brolius) prie vakarienės stalo pasipasakoti, kaip praėjo diena. Prie to paties stalo sėsdavosi ir juodaodžiai šeimos bičiuliai – negirdėtas dalykas to meto gana rasistiniame Misūryje – vaikai buvo mokomi neskirstyti žmonių pagal odos spalvą.
1930 m. Martha metė mokslus ir išvažiavo į Paryžių. Kišenėje turėjo 75 dolerius ir labai norėjo tapti užsienio korespondente. Dvejus metus dirbo „United Press Bureau“ – didžiausioje JAV informacijos agentūroje (2000 m. ji bankrutavo ir buvo perpirkta korėjiečių korporacijos, o sėkmingiausiais laikais čia dirbo daugiau kaip 6000 darbuotojų, agentūra turėjo 223 atstovybes visame pasaulyje!). Žodžiu, jaunoji Gellhorn išėjo gerą profesinę mokyklą, o vienas iš jos mokytojų, žurnalistas, politikas Bertrand’as de Jouvenelis, netrukus tapo ir meilužiu. Bertrand’as pretendavo į rimtesnį statusą Marthos gyvenime, tačiau jo žmona nesutiko skirtis.
Martha grįžo į Ameriką, karštai ir negailestingai rašė apie Didžiąją depresiją, pelnė vardą žurnalistikoje (tiesą sakant, ji buvo anaiptol ne tokia pradedanti autorė, kaip ją scenaristų valia pristato Kidman filme). O 1936 m. susipažino su Hemingway.
„Sloppy Joe’s“ bare (rašytojo mėgstamiausiame) jie išgėrė porą kokteilių, paskyrė porą pasimatymų... o po mėnesio drauge išvažiavo į Ispaniją rengti reportažų iš pilietinio karo siaubiamos žemės.
Hemingway išsiskyrė, susituokė su neprijaukinamąja Gellhorn ir iškart pamėgino paversti ją namine paukštyte.
Rašytojas tuo metu jau buvo antrąkart vedęs. Bet Pauline Pfeiffer, beje, taip pat žurnalistė, neatlaikė konkurencijos su Martha. Hemingway išsiskyrė, susituokė su neprijaukinamąja Gellhorn ir iškart pamėgino paversti ją namine paukštyte. Kai Martha paliko jį ir išvyko rašyti apie Antrąjį pasaulinį karą, Hemingway nusiuntė jai telegramą, klausdamas, ar ji ketina būti karo korespondentė, ar žmona santuokinėje lovoje. Gellhorn neatsakė. Kalbama, kad jai irgi pabodo mačo Hemingway adrenalino poreikis – begalinė konkurencija, alkoholis, kitos moterys. O labiausiai ją įsiutino faktas, jog Hemingway panaudojo visą savo įtaką, kad uždraustų dalyvauti sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje 1944 m. birželio 6 d. operacijoje „Neptūnas“.
Iš jos buvo atimta oficiali akreditacija, tačiau Martha, turėdama nušviesti operaciją kaip leidinio „Collier’s“ korespondentė, įsėdo į laivą ligoninę, pareiškusi, jog kalbins gailestingąsias seseris. Jai pavyko prasibrauti į karo zoną, paskui ji ištisas valandas padėjo medikams – bet kokios rankos nebuvo atliekamos. „Apdegę kūnai... Kraujo persigėrę tvarsčiai. Minų laukai. Miestelis, sugriautas artilerijos ugnies: bažnyčia atrodė it sulamdytas popierinis maišas“, – rašė reportaže, ką iš tiesų matė.
Kai laivas grįžo į Angliją, Marthą areštavo karo policija už tai, kad be leidimo kirto Prancūzijos sieną. Hemingway buvo įsiutęs: Gellhorn iš tikrųjų dalyvavo išsilaipinime, o jis rengė reportažą sąlyginai saugiai, nepalikdamas savo laivo.
Kylanti vieno iš sutuoktinių šlovė ir aštrėjanti konkurencija – blogi santuokos saugikliai. Nenuostabu, kad vedybinėje lovoje Marthą pakeitė nauja moteris – Mary Welsh, taip pat žurnalistė, tik ne tokia aštrių pojūčių medžiotoja. Meilužius, kurie pernelyg nė nesistengė slėptis, aistros akimirką užklupo Gellhorn. Ir, aišku, neketino su tuo taikstytis. 1945 m. ji paliko Hemingway ir pasmerkė jį amžinai tylai – bent jau savo gyvenime.
