– Kaip šiandien atrodo kasdienis gyvenimas Pietų Korėjoje?
– Kadangi dirbu iš namų, man asmeniškai niekas labai nepasikeitė. Esu gyvenamajame Seulo rajone ir čia nesimato, kad būtų epidemija. Aišku, daug žmonių vaikšto su kaukėmis, tačiau Korėjoje tai įprastas vaizdas. Daug žmonių su kaukėmis vaikščiodavo ir anksčiau dėl smogo, kuris ypač dažnas šiuo metų laiku.
Taigi mano rajone gatvės neištuštėjo, tačiau istoriniame Seule žmonių tikrai mažiau, galima pamatyti tuščias net parduotuvių gatves. Tai natūralu, nes turistų daug mažiau. Tačiau kavinėse žmonių užtektinai, tik visi su kaukėmis. Jos buvo ištuštėjusios tik tuo laikotarpiu, kai šalyje įvyko koronaviruso protrūkis ir naujų atvejų būdavo registruojama šimtais per dieną.
Buvo vienas vakaras, kai aš pasakiau – taip, pas mus jau tikrai korona. Sėdėjome su draugais kavinėje. Buvo maždaug dešimta valanda. Prie mūsų priėjęs padavėjas pasakė: galite sėdėti, kiek norite, o po jūsų užsidarysime, nes esate paskutiniai klientai. O tai barų ir restoranų gatvė! Ir apskritai – kad korėjiečiai, kurie mėgsta leisti laiką kavinėse ir bendrauti, dešimtą valandą vakaro būtų išsivaikščioję po namus, tai neįtikėtina. Tačiau vakar specialiai pasivaikščiojau vakare po miestą – kavinės vėl pilnos žmonių. Parkuose – tokia pati situacija.
Labiausiai epidemija jaučiasi viešajame transporte. Jis iš tiesų pustuštis. Tiesa, nesu važiavęs piko valandomis, bet žinau, kad net tos įstaigos, kurių darbuotojai negali dirbti nuotoliniu būdu, pakoregavo darbo laikus, kad vienu metu transporte nebūtų didelės žmonių grūsties.
Dar labiau tai jaučiasi įėjus į metro. Ten visur kabo skelbimai keturiomis kalbomis, kaip elgtis viešajame transporte, ir dar nuolat transliuojami pranešimai: būtina dėvėti kaukes, dezinfekuoti rankas (dezinfekcinio skysčio yra visur – metro stotyje, viešajame transporte, kavinėse, restoranuose), laikytis 2 metrų atstumo tarp žmonių ir pan.
Iš tiesų korėjiečiai jau patyrę – jie išgyveno SŪRS ir ypač MERS viruso epidemijas, buvo mirčių, todėl žmonės įprato saugotis. Tačiau panikos nėra. Tiesa, kai buvo protrūkis Tegu (Daegu) ir aplinkinėje Šiaurės Kiongsango provincijoje, ten iš tiesų buvo tušti restoranai ir kavinės, niekas niekur nevaikščiojo, o sanitarai su skafandrais dezinfekavo visą miestą. Rodė per televiziją – vaizdas kaip iš fantastinio filmo.
– Ar kitose vietose taip pat atliekama dezinfekcija?
– Taip, kai tik nustatoma, kuriose vietose lankėsi užsikrėtęs žmogus, tos vietos iš karto dezinfekuojamos. Seule mes visi gauname į mobiliuosius telefonus žinutę apie tai, kur lankėsi nustatytas viruso nešiotojas. Pavyzdžiui: „Tam tikrą valandą jis buvo toje kavinėje. Jei buvote joje tuo metu, stebėkite savo sveikatą.“
Taip pat savo ruožtu valdžia aiškinasi, kas toje vietoje buvo. Tarkime, užsikrėtęs žmogus lankėsi interneto kavinėje. Kadangi dabar visi atsiskaito mokėjimo kortelėmis, galima atsekti, kas tuo metu ten buvo. Sudaromas sąrašas ir visiems skambinama. Yra rekomenduojama arba privaloma saviizoliuotis, priklausomai nuo situacijos. Pavyzdžiui, vienos įmonės darbuotojas lankėsi protrūkio zonoje. Tam paaiškėjus į karantiną išėjo visas aukštas, kur jis dirbo.
Seule mes visi gauname į mobiliuosius telefonus žinutę apie tai, kur lankėsi nustatytas viruso nešiotojas.
Pietų Korėja pati pirmoji ėmėsi atsargumo priemonių dėl viruso, vos tik sužinojo apie viruso plitimą Kinijoje. Pirmiausia pradėta reguliariai buvo dezinfekuoti oro uostą, o po kiekvieno skrydžio iš Uhano – privalomai. Kinams iš karto buvo padarytas atskiras koridorius. Man tuo metu teko skristi iš Taivano – kiek skraidau, pirmą kartą taip įdėmiai tikrino dokumentus, vis aiškinosi, ar nebuvau šiuo metu Kinijoje, nes mano pase yra Kinijos viza. O iš Kinijos atskridusieji stovėdavo po 3–4 valandas, nes juos visus registruodavo.
Šiuo metu visi, atskrendantys į Korėją, nesvarbu, iš kur, nesvarbu, kokios jie tautybės, privalo saviizoliuotis – dvi savaites jiems bus skambinama ir tikrinama, tačiau atvykti į šalį nedraudžiama.
Šiuo metu pas mus virusas lyg ir ėmė slūgti, nors dar niekas garsiai nesidžiaugia, todėl labai saugomasi įvežtinių protrūkių.
Paskutiniais duomenimis, iš viso atlikti 307 024 testai, registruoti 8565 susirgimų atvejai, 1947 žmonės jau pasveikę ir paleisti iš karantino, 91 žmogus mirė.
– Kaip vystėsi susirgimų kreivė?
– Viskas prasidėjo Seule, bet iš pradžių atvejų daugėjo labai lėtai: nuo pirmo atvejo per tris savaites jų išaugo tik iki 30. Tačiau įvykus protrūkiui Tegu mieste, situacija pasikeitė. Sprogimą praktiškai sukėlė vienas žmogus.
Koronavirusu serganti moteris į ligoninę pateko dėl avarijos. Kadangi ji karščiavo, gydytojai jai pasiūlė atlikti testą, tačiau ši atsisakė, nuėjo pavalgyti į ligoninės kavinę, vėliau, išleista iš ligoninės, dalyvavo pamaldose, nes priklausė gausiai religinei bendruomenei, taip pat buvo laidotuvėse, vestuvėse, žodžiu, kontaktavo su daugybe žmonių. Šiuo metu taikomos baudos, jei žmogus atsisako atlikti testą dėl koronaviruso, bet tuo metu gydytojai jos negalėjo priversti.
Paaiškėjus, kad ji serga, pirmiausiai pradėti tikrinti religinės bendruomenės nariai. Bendruomenė iš pradžių nenorėjo bendradarbiauti su valdžia. Tuomet policija įsilaužė į visas jų bažnyčias ir paėmė narių sąrašus ir pagal juos visiems skambino, o visos bažnyčios buvo uždarytos dėl dezinfekcijos. Paaiškėjo, kad tarp jų daug užsikrėtusių žmonių, po to tikrino visus miestiečius.
– Kokias žinutes šiuo metu gyventojams komunikuoja valdžia?
– Iš pradžių žinios atrodė apokaliptinės: būdavo pateikiama bendra statistika, kurią matant darydavosi baisu, ypač kai buvo pranešta apie protrūkį Tegu.
Atsimenu, buvo sekmadienis, norėjau pasižiūrėti filmą, bet kaip tik rodė žinias, tad nusprendžiau pasiklausyti. Jau žinojome, kad auga susirgimų skaičiai, tačiau ta žinia buvo sprogimas – paskelbtas aukščiausias rizikos lygis šalyje. Buvo rekomenduota žmonėms niekur neiti iš namų, jei tik įmanoma, dirbti nuotoliniu būdu ir pan. Tą naktį negalėjau užmigti.
Labiausiai buvo baisu dėl to, ar nebus izoliuoti miestai kaip Kinijoje. Kadangi Seule gyventojų tankis yra didelis, pagalvojau, kad gali izoliuoti net atskirus rajonus vieną nuo kito. Pradėjau svarstyti, kurią gatvę pasirinkti – „šitą ar aną“. Jeigu „šitą“, aš liksiu visai vienas, nes visi mano pažįstami kitoje gatvės pusėje. Visgi Korėja tokių priemonių nesiėmė.
Užteko sienų kontrolės, dezinfekcijos, susirgusiųjų maršrutų išaiškinimo ir visų piliečių informavimo. Taip pat masiškai buvo tikrinami viešojo transporto vairuotojai, mieste atsirado palapinės, kuriose žmonės taip pat galėjo pasitikrinti dėl viruso. Aišku, buvo atšaukti visi renginiai, uždarytos mokyklos.
Užteko sienų kontrolės, dezinfekcijos, susirgusiųjų maršrutų išaiškinimo ir visų piliečių informavimo.
Manau, Europos Sąjungoje bus sunku sukontroliuoti žmones, juolab kad iš karto nebuvo įvesta sienų kontrolė. Azijoje paprasčiau kontroliuoti sienas, mažiau pasienio punktų, nes atvykstama čia paprastai lėktuvais arba laivais.
Daugelis mano, kad Pietų Korėja būtų atsilaikiusi prieš virusą, jeigu ne tas vienas atvejis. Tiesa, niekada nežinai, kaip būtų, jeigu būtų... Tačiau pagal sergamumo pjūvius, protrūkio metu tarp užsikrėtusiųjų minėtos religinės bendruomenės nariai sudarė beveik 90 proc.
Šiuo metu per televiziją pateikiama labai daug informacijos apie profilaktiką, ką daryti pajutus simptomus, kur kreiptis ir pan. Gyventojai raminami, kad paskambinus nurodytu telefonu dėl simptomų niekas žmogaus iš karto iš namų neveš. Ir, kiek žinau, iš tų 8 tūkst. visų atvejų nebuvo nė vieno, kad būtų pabėgęs iš ligoninės, kaip Lietuvoje.
Buvo sunku susitarti su gyventojais tik dėl demonstracijų ir protestų. Korėjiečiai labai mėgsta protestuoti.
– Korėjiečiai izoliuojasi nepriešgyniaudami?
– Jie tikrai izoliuojasi, be to, korėjiečių tokia natūra – reikia ar nereikia eiti pas gydytoją. Tai irgi labai padėjo valdyti protrūkį, kadangi žmonės kreipdavosi ir griežtai laikydavosi gydytojo rekomendacijų. Korėjiečiai labiau nei europiečiai paklūsta taisyklėms. Kai sužinojau, kad Italijoje plinta virusas, iš karto pagalvojau – dabar tai bus, europiečiai su savo asmeninėmis teisėmis ir laisvėmis ir savo nuomonėmis tikrai išnešios koroną po visą Europą.
Buvo sunku susitarti su gyventojais tik dėl demonstracijų ir protestų. Korėjiečiai labai mėgsta protestuoti, šeštadieniai yra didžiųjų protestų diena. Kai pradėjo augti susirgimų skaičiai, buvo pranešta, kad šeštadienį – jokių susibūrimų ir protestų.
Tačiau žmonės vis tiek susirinko ir dar burnojo – kas čia per valstybė, kad net protestuoti nebegalima. Kitą dieną tos vietos buvo dezinfekuotos, o kitą šeštadienį teritorija, kurioje paprastai vyksta protestai, buvo aptverta ir dar per informavimo priemones pranešta, kad protestų vietos uždarytos ir žmonės net nebandytų ten eiti.
– Ar yra problemų su kaukėmis ir ar taip pat šluojamos parduotuvių lentynos?
– Su kaukėmis vienu metu buvo didelė problema. Dabar jau jų yra, bet parduodamos pagal tam tikras schemas. Pirmenybę turi pagyvenę žmonės ir vaikai, o šiaip kviečiama pagal gimimo datą: vieną dieną kaukių įsigyti gali gimę vienais metais, kitą dieną – kitais.
Vienam žmogui išskiriamos dvi kaukės, o perkant nuskenuojamas asmens dokumentas ir kitoje vietoje daugiau kaukių jau nenusipirksi. Dabar prie vaistinių eilės tokios, kaip pas mus būdavo blokados laikais.
Tačiau parduotuvių lentynos nešluojamos kaip Lietuvoje, o ir kitose Europos šalyse. Tos nuotraukos su tuščiomis lentynomis kelia didžiulę nuostabą ir šypseną. Mano rajono parduotuvė yra visai mažytė, nepalyginsi su kokia nors „Maxima“. Jei sueitų žmonės iš trijų namų, galėtų iš jos išnešti viską, bet neišneša.
Kiek nueinu, dar nėra buvę, kad kažko trūktų. Niekas iš proto nesikrausto, nors virusą korėjiečiai vertina daug rimčiau ir labiau jo bijo. Europoje, ypač Lietuvoje, dažnai galima išgirsti – mirtingumas mažas, miršta tik seni žmonės, tai tik paprastas gripas, nieko čia tokio. Labai atsainus toks požiūris. Azijoje visi iš karto tarsi ant blakstienų stojosi, bet tai ir gerai.