Didžiausia aistra – rūpintojėliai
Vyriškio darbų galima surasti ne tik visame pasaulyje, bet ir kone kiekviename Lietuvos kampelyje. Žiemą jis įprastai iš medienos drožia nedidelius dirbinius, o vasaromis gamina kryžius, koplytstulpius ir kitus didesnio masto kūrinius. Galima sakyti, kad Raimundas turi dvi vizitines korteles – jis Lietuvoje žinomas dėl savo gaminamų rūpintojėlių skulptūrų bei kryžių.
Šaltuoju metų sezonu R.Blažaitis kone kasdien drožia įvairaus dydžio rūpintojėlius arba, kaip pats vadina, dievukus. Pailsėti sau leidžia tik sekmadieniais. Kitomis dienomis nuo ryto iki vakaro jis pluša savo dirbtuvėse. Tiesa, vadinti to darbu pats vyras nenori. Jo teigimu, drožti ką nors iš medžio yra vienas malonumas, visiškai nereikalaujantis fizinių pastangų.
Per dieną Maldėnų kaimo gyventojas pagamina bent tris skirtingo dydžio rūpintojėlius. Jei reikėtų paskubėti, dievukų greičiausiai būtų galima padaryti dar daugiau. Kartą suvalkietis su kitu medžio drožėju varžėsi, kuris greičiau pagamins rūpintojėlį. Tąkart Raimundas užtruko vos vieną valandą. Net bendraudamas su į svečius užsukančiais draugais ar pažįstamais jis iš rankų beveik nepaleidžia nedidelio medžio gabalo ir skaptavimo įrankio.
„Man tai gaunasi natūraliai. Niekada nebuvo noro viską mesti ir imtis kokios nors kitos veiklos. Labiausiai patinka gaminti būtent rūpintojėlius. Jų per žiemą pridarau 300-400, o vėliau su jais dalyvauju Kaune, Vilniuje ir Lenkijos mieste Baltstogėje vykstančiose Kaziuko mugėse. Labiausiai žmonės perka nedideles, maždaug 5 centimetrų aukščio skulptūrėles“, – pasakojo medžio drožėjas.
Jis juokėsi, kad ne visų darbų imasi taip noriai, kaip gaminti dievukus.
„Jei sulaukčiau užsakymo pagaminti kokį tūkstantį medinių paukščiukų, tikriausiai entuziazmas greitai išgaruotų“, – juokėsi pašnekovas.
Jis su savo pagamintais kūriniais prekiauja ne tik Kaziuko mugėse, bet ir įvairiose šiltuoju metų laikotarpiu vykstančiose šventėse. Pavyzdžiui, šiemet Vilkaviškio rajono gyventojo drožinius noriai pirko dainų šventės dalyviai. Labai dažnai vyrą galima sutikti Lenkijos mugėse, ypatingai Punsko valsčiuje, kuriame gyvena daug lietuvių. Kadangi lenkai yra labai religingi žmonės, jie itin vertina R.Blažaičio kurtus rūpintojėlius.
Lietuvos rekordas
R.Blažaitis aistra gaminti medžio dirbinius užsikrėtė dar vaikystėje. Kaip sako pats suvalkietis, kiek save atsimena, tiek jį traukė įdomesni medžiai, kreivos jų šakos.
Dar besimokydamas trečioje ar ketvirtoje klasėje Raimundas su peiliuku išdrožė pirmąjį savo gaminį – ožiuką, kurį savo namuose turi ir šiandien. Vėliau jis ėmė drožinėti įvairius su gamtos tematika susijusius dirbinius. Kad tai gali tapti pagrindine jo veikla ir pragyvenimo šaltiniu vyras suprato maždaug 1990 m. Tuomet jis jau buvo prikaupęs nemažai įvairių savo gamintų medžio skulptūrėlių, tad su žmona išsiruošė į pirmąją savo mugę, vykusią sostinėje. Tąkart vyriškio dirbiniai buvo kone iššluoti.
„Grįžęs namo mečiau visus valdiškus darbus ir visiškai pasinėriau į drožybą. Taip jau beveik 30 metų esu įklimpęs. Laimei, kol kas klientų netrūksta, tad tikiuosi, jog galėsiu dirbti dar bent 30 metų. Tada jau turėtų užtekti“, – šypsojosi pašnekovas.
Jis svarstė, kad labiausiai klientai jį vertina už pažadų ištesėjimą. Vyras per tris dešimtmečius laiku įvykdė visus įsipareigojimus, „nepavedė“ nė vieno į jį besikreipusio žmogaus.
„Yra tokių, kurie pažada vieną, o pažadus įvykdo po 3-4 mėnesių. O kas jeigu žmogui sutarta data labai svarbi ir jis tikisi tai, ką užsakė padovanoti kažkam jubiliejaus proga? Jei jis to nesulauktų, būtų labai negerai. Kartą kam nors pamelavęs, labai greitai gali netekti ne tik to kliento, bet ir kitų“, – mintimis dalinosi medžio drožėjas.
Raimundas teigė pastebėjęs, kad dabartiniai jo darbai labai skiriasi nuo pirmųjų. Vyras juokavo, kad į kai kuriuos prieš kelias dešimtis metų gamintus drožinius jis net nenori pažiūrėti, bijo prisipažinti, kad būtent jis yra jų autorius.
Vilkaviškio rajono gyventojas pasakojo, kad šalies medžio drožėjai yra labai draugiški ir paslaugūs, mokosi vieni iš kitų, nebijo vieni kitiems atskleisti savo amato paslapčių, dalinti patarimus. Būtent pabendravęs su kolegomis drožėjais R.Blažaitis nusprendė siekti Lietuvos rekordo. Šiandien jis yra mažiausios šalyje rūpintojėlio skulptūros autorius. Jos aukštis – vos 12 milimetrų.
„Su kitais medžio drožėjais jau seniai diskutavome, kad reikėtų ir mums kokį rekordą pasiekti, nes mūsų srityje jų nėra labai daug. Panašios kalbos truko daugiau nei dešimtmetį. Kadangi man mieliausia gaminti rūpintojėlius, pagalvojau, kad galėčiau išdrožti būtent jo mažiausią skulptūrą Lietuvoje“, – prisiminė dievdirbys.
Šią skulptūrėlę Raimundas gamino dvi savaites. Tiesa, prieš tai jam prireikė pačiam pasidaryti specialius įrankius, nes turimi buvo per dideli. R.Blažaitis neatmeta galimybės, kad ateityje gali pabandyti siekti dar vieno Lietuvos rekordo. Vis dėlto kol kas konkrečių minčių ir idėjų vyras dar neturi.
Vyras juokavo, kad į kai kuriuos prieš kelias dešimtis metų gamintus drožinius jis net nenori pažiūrėti, bijo prisipažinti, kad būtent jis yra jų autorius.
Pirmas kryžius – prie namų
Vasaromis suvalkietis ne tik pardavinėja per žiemą išdrožtus rūpintojėlius ir kitas skulptūras. Šiltuoju metų periodu jis dažniausiai gamina kryžius, koplytstulpius ar kitus daugiau darbo reikalaujančius dirbinius. Įprastai vieną kryžių vyras daro maždaug mėnesį laiko.
„Aišku, jei kryžiaus konstrukcija paprasta, galima jį pagaminti ir daug greičiau – maždaug per savaitę. Vis dėlto, jei norima padaryti gražų kryžių, su skulptūromis, tai užtrunka daug ilgiau“, – kalbėjo pašnekovas.
Jis labiausiai žavisi XIX a. vidurio Lietuvoje dirbusio meistro Vinco Svirskio kryžiais. Jiems būdingas dekoratyvumas, jausmingumas, pridėtinės detalės, iš kelių pusių įkomponuoti reljefai. Suvalkietis yra oficialiai pripažintas senojo amato – kryždirbystės – puoselėtojas, sertifikuotų tautinio paveldo produktų – koplytėlių, kryžių, skulptūrų ir stogastulpių – tradicinis amatininkas.
R.Blažaitis dažniausiai gamina 5-6 metrų kryžius. Pats aukščiausias vyro pagamintas kryžius buvo 8 metrų aukščio. Jis stovi prieš kelis metus tragiškai žuvusio buvusio Seimo nario Vytauto Galvono valdose.
„Pirmąjį kryžių pagaminau 1999 metais ir jį pasistačiau prie namų. Kaip tą daryti mane išmokė kitas medžio drožėjas Algirdas Vaištaras. Jis parodė nuo ko pradėti pjaustyti ąžuolą, kaip tą daryti, kur pjaustant sustoti. Iki tol nieko panašaus nemokėjau“, – prisiminė Vilkaviškio rajono gyventojas.
Pagamintas pirmasis kryžius tapo paskata toliau puošti savo dar 1934 metais senelio statytą sodybą kitais medžio dirbiniais. Iki tol Raimundui žmona neretai priekaištaudavo, kad jis gamina kitiems, o savo namų nepuošia. Šiandien Maldėnų kaime įsikūrusioje Blažaičių sodyboje gausu pačių įvairiausių medžio dirbinių, ji iš aplinkinių sodybų išsiskiria savitumu, jaukumu bei originalumu.
Aukso vainikas – tarsi olimpinis medalis
Praėjusiais metais R.Blažaitis už kryždirbystę buvo įvertintas aukso vainiku – garbingiausi Lietuvos tautodailininkų apdovanojimu.
„Mums, tautodailininkams, šis apdovanojimas prilygsta olimpiniams aukso medaliams. Kaip sportininkams, triumfavusiems olimpiadoje, nėra kur aukščiau kilti, taip ir mums“, – šypsojosi kryždirbys.
Jis jau anksčiau keletą kartų buvo labai arti aukso vainiko, tačiau prieš tai du kartus jam atiteko mažieji aukso vainikėliai, kurie skiriami antros bei trečios vietos laimėtojams. Pats medžio drožėjas teigė, kad kiekvienas savo amatą mylintis žmogus, jei tik nėra kvailas arba tinginys, turėtų dalyvauti panašaus pobūdžio konkursuose. Pernai laimėjęs aukso vainiką, pagal taisykles, kito tokio apdovanojimo R.Blažaitis galės siekti tik po kelių metų. Jis neatmeta galimybės pabandyti nuskinti ir antro tokio laimėjimo laurus.
Prieš keletą metų R.Blažaitis Vilkaviškio kultūros centre vedė medžio drožybos būrelio užsiėmimus, tačiau laikui bėgant norinčių jį lankyti beveik neliko.
Nori sudominti anūką
Dažniausiai R.Blažaitis dirba su liepų mediena. Tiesa, neretai į rankas tenka paimti ir beržo šakų. Vis dėlto, anot skulptoriaus, su beržu galima dirbti tik žiemą ir tik turint krosnį, kuri padėtų jau pagamintus dirbinius išdžiovinti. Sudėtingiausia, Raimundo teigimu, yra dirbti su ąžuolu.
„Ąžuolas – neprognozuojamas medis. Gali už 500 eurų nusipirkti maždaug trijų metrų ilgio ir 50 centimetrų diametro rąstą, o jį perpjovęs rasti nemažą puvinį. Tuomet tenka keisti planus, koreguoti projektą, ieškoti kitų išeičių. Blogiausia, kad toks rąstas sveria bent toną, norint jį atvežti reikia samdyti specialią techniką. Be to, ąžuolo taip paprastai nuėjęs į urėdiją negausi. Čia – ne liepa ir ne beržas“, – pasakojo Vilkaviškio rajono gyventojas.
Lygiai taip pat, kaip apdirbti medieną, reikia mokėti ir ją nudažyti. R.Blažaičio teigimu, tie dažai, kurie tinka liepai, nebūtinai tiks beržui ar ąžuolui, todėl drožėjams būtina atrasti savo dažymo techniką ir įsisavinti tam tikrus niuansus. Kryždirbys tikino, kad dabar vienaip ar kitaip dažo didžiąją dalį savo kūrinių – jie tampa prabangesni, klientai juos mieliau perka.
„Maždaug prieš šimtą metų senovės lietuviai dažydavo kone visus kryžius ar skulptūras. Sovietmečiu ši tendencija buvo dingusi, tačiau pastaruoju metu vėl reikalaujama medžio dirbinius dažyti. Anksčiau to labai nemėgau, tačiau dabar didžiausią malonumą jaučiu būtent tada, kai galiu į rankas paimti visiškai užbaigtą savo kūrinį“, – šypsojosi vyras.
Nė viena iš dviejų R.Blažaičio dukrų neužsikrėtė medžio drožyba, tačiau jis vylėsi, kad šį pomėgį ateityje galės perimti keturių mėnesių anūkas Adomėlis. Raimundas to labai norėtų ir yra pasiruošęs jam perduoti visą savo sukauptą patirtį. Tiesa, jis pripažino, kad šis amatas dabartiniam jaunimui nėra labai įdomus. Prieš keletą metų jis Vilkaviškio kultūros centre vedė medžio drožybos būrelio užsiėmimus, tačiau laikui bėgant norinčių jį lankyti beveik neliko.
Pailsėti nuo kasdieninės veiklos R.Blažaitis mėgsta savo paties prieš kelis metus pasistatytoje pirtyje ar kubile. Taip pat prieš tris metus vyras atrado dar vieną pomėgį – jis irklente plaukioja įvairiuose Lietuvos vandens telkiniuose. Vyro teigimu, tai labai padeda pravėdinti galvą.
