Atostogas iškeitė į padavėjos darbą
„Esu ne iš tų žmonių, kurie skundžiasi. Jei kas nors netenkina – keičiu, jei ko nors noriu – siekiu. Seniai savo žodyne nebeturiu žodžio „svajonės“, turiu tikslus ir terminus, kada juos įgyvendinsiu. Gyvenime mėgstu kreizavoti: šių metų privalomi žygiai buvo pelkėse, piligrimų kelias Italijoje, apkeliavau užsienio šalis Lietuvoje ir pradėjau gaminti sapnų gaudykles.
Kadangi labai noriu pakliūti į baltąją vakarienę, o kainos kosminės, pati sumaniau suorganizuoti kaimynų bendrijai tokią baltąją iškylą! Turiu tris šunis, penkias tatuiruotes, priklausau „Camino Lituano“ organizacijai, tiesiančiai kelius žygeiviams Lietuvoje. Mano sūnui – jau 18-a, tad esu laisva gyventi sau ir dėl savęs“, – sakė Vaiva, į savo gyvenimą šią vasarą įnešusi dar daugiau spalvų.
Mėnesio atostogas moteris planavo praleisti Italijoje: eiti Francesco kelią, paskui trumpam įsidarbinti kokiame nors šeimos restoranėlyje – padirbėti virtuvėje arba padavėja:
„Esu žygeivė, prieš trejus metus ėjau Šv. Jokūbo kelią Ispanijoje, esu ėjusi ir „Camino Lituano“, o šįkart norėjau eiti Italijoje. Žinojau, kad keliui mėnesio nereiks, tad buvau pasvarsčiusi, jog paskui galėčiau įsidarbinti kokiame nors šeimos restoranėlyje, padirbėti ten už nakvynę ir maistą. Turiu tokią seną svajonę – išbandyti padavėjos darbą.
Buvo toks keistas jausmas, kad kaip asmenybė esi visiškai neįdomi.
Tačiau variantų Italijoje nemačiau, kelias buvo ne toks, kokio tikėjausi, taigi po dvylikos ten praleistų dienų grįžau į Lietuvą. Buvo keli pasirinkimai: arba nutraukti atostogas ir grįžti į darbą, arba pereiti Lietuvoje esantį piligrimų kelią, nors jau esu ėjusi, arba įsidarbinti padavėja.
Italijoje restoranėliuose padavėjomis dirba vyresnio amžiaus moterys, mane tai įkvėpė ir pagalvojau: o kodėl gi ne dabar? Dar prisidėjo tai, kad ir sūnus šią vasarą įsidarbino vienoje Vilniaus kavinių. Jam tas darbas labai patiko, jo pasakojimai paskatino ir mane priimti šį sprendimą.“
Kvietimo dirbti sulaukė kitą dieną
Vaiva prisipažino, kad buvo šmėstelėjusi mintis, jog darbui kliūtis gali būti amžius: „Buvo pasvarstymų, kad gali netikti mano amžius – liepą suėjo 40-imt. Tačiau po karantino daug kam reikia darbuotojų, tad tai padrasino bandyti. Taigi turėdama dar dvi savaites atostogų sumaniau sau tokią avantiūrą.
Anketą užpildžiau internetu, nesiunčiau jokio CV, ten tereikėjo nurodyti vardą, pavardę ir trumpai save pristatyti. Parašiau, kad noriu dirbti pas juos, žinau, ko noriu, žinau, kas yra geras aptarnavimas, ir kad mano visa darbo patirtis visada buvo su klientais. Kitą dieną sulaukiau skambučio, pasakė, kad tame padalinyje žmonių neieško, bet kad labai sudominau. Pakvietė į pokalbį.“
Moteris pokalbiui ruošėsi atsakingai, kaip pati sakė, apgalvojo galimus klausimus ir atsakymus į juos, tai, kaip save pristatyti. „Didžiausias iššūkis man buvo, ką apsirengti. Vyras ir draugai sakė: paprastai, tik nepersistenk, nepersipuošk, jokių papuošalų“, – pasakojo moteris.
Per darbo pokalbį – jokių klausimų
Pasiruošusi darbo pokalbiui Vaiva per jį itin nustebo, kad būsimasis darbdavys neuždavė nė vieno asmeninio klausimo.
„Dar, kai kalbėjome telefonu, manęs buvo paklausta, ar turiu kitą darbą ir bandyčiau juos derinti, atsakiau, kad taip, bet neklausė, nei kur dirbu, nei kuo. Kitas klausimas buvo, ar esu pasiskiepijusi. Viskas. O per pokalbį neišgirdau jokio klausimo. Susitikus man iškart buvo pradėta pasakoti, kas yra padavėjos darbas, ką reikės daryti ir t. t. Buvo toks keistas jausmas, kad kaip asmenybė esi visiškai neįdomi, – šypsodamasi pasakojo moteris. – Svarbu tik viena – ar esi patikima ir ar laiku išeisi dirbti savo pamainą.“
Vaiva kavinėje įsidarbino puse etato, nors pirmąsias dienas teko atidirbti po dvylika valandų. „Kol atostogos. Kai grįšiu į savo pagrindinį darbą, šį taip pat planuoju tęsti, dirbsiu puse etato pagal slenkantį grafiką, bandysiu derinti – padirbėti savaitgaliais, vakarais, pažiūrėsime, kaip išeis“, – sakė Vaiva.
Paklausta, kaip reagavo naujieji kolegos, kaip ją priėmė, moteris pasakojo, kad buvo išsikėlusi sau tikslą niekam nepasakoti apie save – kas ji, kur dirba, kodėl sumanė įsidarbinti padavėja.
„Nors ir stengiausi apie save nutylėti, jaučiu, kad žmonės kažkaip kitaip į mane žiūri. Kalbant apie kolektyvą, kolegės padavėjos turi savo staliukus, užsiėmusios savo darbu, nelabai tą ryšį ir mezga. Tačiau klausimų jau sulaukiau: kiek man metų, kur dirbu ir pan.
Negalėjo patikėti, kad man – 40, sakė, atrodau lyg būčiau 20-ies (juokiasi). Sakyčiau, kolegoms buvo šokas, sulaukiau įvairių reakcijų ir klausimų: „Kaip dirbant normalų darbą galima norėti dirbti padavėja?“ Po kurio laiko jau prasidėjo ir klausimai, gal man reikia pinigų, gal esu išsiskyrusi ir pan. Ne, čia dirbu ne dėl pinigų, vyrą turiu. Niekas nesupranta motyvacijos“, – šypsodamasi pasakojo Vaiva.
Norėjo įgyvendinti seną svajonę
Priežastis, dėl kurios Vaiva įsidarbino padavėja, buvo noras įgyvendinti seną svajonę, kuriai kadaise buvo užtrenktos durys.
„Dabar apskritai populiaru išbandyti profesijas, apie kurias galbūt kažkada svajojai, bet dirbai visai kitur. Prieš 20 metų, būdama studentė, ėjau darbintis į vieną piceriją. Atranka buvo žiauri – pilna salė merginų, norinčių ten dirbti. Manęs tada neatrinko ir dar perklausė, ar tikrai sugebėčiau vienu metu prižiūrėti 4–6 staliukus. Paliko tokį įspūdį, tarsi būtų mane įvertinę kaip flegmatikę.
Tai buvo pirmas susidūrimas su darbo paieškomis ir taip nugąsdinęs, kad paskui ilgą laiką net bijojau ieškotis darbo. O galiausiai išėjo taip, kad visą savo gyvenimą dirbau ten, kur atrankas darydavau aš“, – pasakojo pašnekovė.
Vaiva neslėpė, kad darbo srityje visada ieško to, kas patiktų, kur būtų galima išmokti ką nors nauja. Šiame darbe jai itin patinka keletas dalykų.
„Esi nuolat ant kojų. Kadangi esu žygeivė, man nei nugaros, nei kojų tikrai neskauda, o dar turiu galimybę dirbdama dvylika valandų suvaikščioti apie 12–14 km. Virtuvėje dirba ukrainiečių, tad galiu palavinti ir savo rusų kalbą. Patinka bendrauti su žmonėmis, kiekvieną dieną – vis naujiena, nežinai, kas laukia.
Dar vienas aspektas – kad norėjosi tokio vadinamojo nuasmeninto darbo, šiek tiek pasislėpti, būti tuo nesvarbiu žmogumi. Nes visuose savo darbuose buvau labai matoma, ir dabartiniame darbe dirbu personalo skyriuje, kuruoju visą procesą, į kurį įeina darbuotojų paieška, atranka, motyvacijos, pasitenkinimo darbu didinimas, tad visiems esu gerai pažįstama. O čia tokia įdomi patirtis, kai esi tik pilkas žmogeliukas, paduodantis valgyti.
Ir apskritai esu žmogus, kuris mėgsta kolekcionuoti pirmus kartus, taigi tokio pobūdžio darbas man pirmas ir labai tuo mėgaujuosi“, – sakė Vaiva.
Keičia požiūrį į padavėjų darbą
Natūralu, kad atsidūrę kitoje pusėje, dalykus pamatome iš naujos perspektyvos. Būdamas klientas į viską žiūri kliento – norinčio, laukiančio, reikalaujančio – akimis. Vaiva teigė, kad galimybė dirbti padavėja jai atvėrė akis, kiek pati savo lūkesčiais, sėdėdama prie staliuko kaip klientė, būdavo neteisi.
Čia tokia įdomi patirtis, kai esi tik pilkas žmogeliukas, paduodantis valgyti.
„Klientų požiūris į padavėją ir supratimas yra toks, kad tarsi jis viską valdo. Jei maistas buvo skanus – tai tarsi padavėjo nuopelnas, lyg jis būtų gaminęs, jei neskanus – atsiima irgi jis, jei užtrunka atnešti – kaltas irgi jis, tarsi nuo jo priklausytų, kaip greit maistas atsidurs ant stalo, ir t. t.
Man visada buvo įdomu, jei vėluojama atnešti maistą, kiek padavėjas gali turėti įtakos virtuvės darbui. Įsidarbinusi to net paklausiau. Atsakymas – padavėjas niekaip nepagreitins procesų virtuvėje.
Įvyksta nesklandumų, kai klientas pirmiausia nori gauti sriubą, paskui kitą patiekalą ir tik tada desertą. O virtuvė viską pradeda gaminti vienu metu. Padavėja virtuvei praneša kliento pageidavimą, bet neturi įtakos, kad jis būtų išpildytas“, – apie darbo užkulisius pasakojo Vaiva.
Išmokti teko pačiai
Paklausta, ar turėjo praeiti kokius nors specialius mokymus, kaip dirbti, kaip bendrauti su klientais, pašnekovė sakė, kad to nebuvo:
„Paskyrė vieną kolegę, kuri turėjo padėti, pamokyti, bet tądien ji pati turėjo labai daug darbo. Aš sakyčiau, kad greičiau buvau įmesta ir pati turėjau išplaukti. Nė vienas žmogus pamainoje neįsisąmonino, kad tai yra pirmas kartas, kai dirbu padavėjos darbą, nes visiems atrodė, kad tikrai esu dirbusi – neva negali žmogus būti nedirbęs šio darbo (juokiasi).“
Pasiteiravus, kodėl rinkosi būtent šį restoranų tinklą, Vaiva sakė, kad vienas pačios išsikeltų kriterijų buvo įprasta kavinė, o ne aukštos klasės restoranas, į kurį rinktųsi aukštas pajamas gaunantys žmonės.
Darbas yra mūsų asmeninis laikas, kurį keičiame į pinigus. Tad keiskime jį pelningai.
„Man norėjosi, kad žmonės būtų paprastesni, būtų kuo daugiau veiksmo ir kad bendravimui su klientais nebūtų taikomi kokie nors aukšti reikalavimai. Ir išties mūsų klientai gana paprasti, neįnoringi, o aptarnavimas turi būti sklandus, jei kur kas ne taip, turi atsiprašyti, pripažinti, kad esi mokinė, jei ko nors dar nežinai. Kadangi savo darbe esu dariusi atrankas nuo pardavėjų iki vadovų, bendrauti gebu su įvairiais žmonėmis.
Ir apskritai niekuo nesiskundžiu ir nesigailiu priėmusi šį sprendimą, nes išties man įdomi šio darbo virtuvė ir gaunu tai, ko norėjau: sporto, bendravimo, naujų pažinčių“, – sakė Vaiva ir pridūrė, kad nesklandumų, konfliktų ar nemalonių situacijų su klientais per daugiau kaip savaitę darbo neteko turėti.
Uždirba daugiau nei „prestižiniame“ darbe
Kalbėdama apie darbus, pašnekovė užsiminė, kad vienas įdomesnių aspektų jai yra krūvis. Kaip pati sakė, visad girdėdavo pasakojimus, kad dirbant biudžetinėje įstaigoje yra labai daug darbo.
„Bet atėjusi dirbti iš verslo į biudžetinę įstaigą, galiu pasakyti, kad tas krūvis, sunkumas ir atsakomybė man yra gana juokingi. Dėl šios priežasties buvo įdomus ir padavėjos darbas, nes girdėdavau, kad jį dirbti labai sunku. Iš šalies visad atrodydavo, o kas čia sunkaus? Juk tavo darbas yra paduoti maistą.
Yra dalykų, kuriuos dar reikia išmokti, įsiminti, daug kas priklauso ir nuo to, kaip gebi suktis, išnešioti ant staliukų pagamintą maistą, bet patį užsakymo procesą jau perpratau, o trečią darbo dieną jau visai komfortiškai jaučiausi. Taigi apibendrindama galėčiau pasakyti, kad tai nėra sudėtingas darbas ir kaip sunkaus jo neįvardyčiau“, – sakė pašnekovė.
Aš, būdama padavėja naujokė, arbatpinigių gaunu daugiau, nei „kainuoja“ mano darbo diena valstybinėje įstaigoje.
Vaiva palietė ir finansinį aspektą. Moters teigimu, pas mus labai vertinamas prestižas: „Jei dirbi valstybinėje įstaigoje – tai jau kažkas vau! Bet aš, būdama padavėja naujokė, arbatpinigių gaunu daugiau, nei „kainuoja“ mano darbo diena valstybinėje įstaigoje. Net mano sūnus, kai įsidarbino padavėju, nustebęs sakė: „O tai čia dar ir algą mokės? (juokiasi) Nes iš arbatpinigių einamųjų pinigų visada yra.“
Savo istorija sutikusi pasidalyti Vaiva baigdama pokalbį akcentavo kelis dalykus. „Visų pirma – niekada nevėlu įgyvendinti savo svajones. Antra – padavėjos darbas yra geras piniginės atžvilgiu. Trečia – jei kas nors blogai uždirba dirbdamas vadinamąjį prestižinį darbą, siūlau nesiskųsti, o sumažinti kartelę pelningiau apmokamiems darbams. Juk darbas yra mūsų asmeninis laikas, kurį keičiame į pinigus. Tad keiskime jį pelningai“, – šypsodamasi palinkėjo pašnekovė.
