Netrukus ant stalo jau garuoja puodas balandėlių, kvepia pyragai, o apie artėjantį rudenį primena ir čia pat padėti lietuviški obuoliai. Kol šyla balandėliai, Meilė išeina persirengti, nes fotografuotis taip, kaip ką tik nuo palangių siurbei muses, dvarininkei tarsi ir nedera. Todėl jau netrukus moteris ateina vilkėdama dailia rausva suknele.
Pietauti ir kalbėtis susėdame dvaro terasoje. Kartu prisijungia ir Meilės draugė Oksana.
Joniškio rajone esantis Jakiškių dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a. pabaigos – dvaro sodyba priklausė vokiečių Koškolių giminei.
Paskutinioji iš Koškolių dvare gyveno Meta Koškolytė. Koškolytė – taip – jaukiai – kartais kaimynų pavadinama ir dabartinė dvaro šeimininkė Meilė Zaleckienė.
Nors šis dvaras lankytojus kviečia jau ne pirmus metus, šiemet jis tapo dar ir poilsio stotele „Camino Lituano“ keliu keliaujantiems piligrimams, nes kelias veda pro šį dvarą.
Jis pats tapo jų atradimu – įspūdžiais apie dvarininkę Meilę keliautojai dalijasi socialiniuose tinkluose, keliautojų grupėse.
Todėl šį pasakojimą ir norėtųsi pradėti nuo piligrimų.
Pingvinai būna su kuprinėmis
Netoliese Jakiškių dvaro, maždaug už kelių kilometrų, gyvena viena šeima. Gyvena sunkiai, o apie jų namus plyti nenušienauta pieva. Kartą, kai Oksana ir Meilė išėjo pasivaikščioti apylinkėmis, kelias atvedė iki šios sodybos.
Teisingiau, tai ne visai tipinė sodyba, o buvęs dvarininkų tarnų pastatas, kurį pastatė paskutinioji šio dvaro įpėdinė.
„Ten gyvena tokie vargšiukai, kurie turbūt žodžio piligrimas nežino. Todėl sakydavo: pilnas kaimas pingvinų. Tada, kai mes su Oksana išėjome pasivaikščioti ir nuėjome iki jų, jie mūsų nepažino, bet trumpai pasikalbėjome. Mums jie sako: čia tiek pingvinų eina, pasistatykit ir jūs palapinę, kaip kiti pingvinai. Mes lūžom iš tų pingvinų“, – pasakojo Meilė.
Tačiau šis žodis apylinkėse išties tapo piligrimų sinonimu. Geriau pagalvojus, sako Meilė, jis yra gana tikslus. Mat kai kurie, nepratę eiti didesnių atstumų ir išėję į pirmąjį savo gyvenimo kelią bei per dieną įveikę 25–30 kilometrų, į dvarą atkrypuoja kaip pingvinai.
Pingvinai būna su kuprinėmis. Čia šiaip turistai.
„Va taip, – pakilusi nuo stalo jų žingsnius atkartoja Meilė. – Kai kurie vargšiukai vos paeina. Vieną kartą atėjo, sako, kad net kuprinių nepajėgiam nusiimt, tai į antrą aukštą, kur miegos, lipo su kuprinėmis ant pečių.“
Į Jakiškių dvarą užsuka ne tik piligrimai, bet ir po Lietuvą keliaujantys turistai, nes jis – vienas lankytinų Joniškio rajono objektų. Mums kalbantis į dvarą taip pat užsuko, matyt, šeima.
Kiek iš tolo nužvelgusi atvykėlius, Meilės draugė Oksana šeimininkės pasiteiravo: „Ar čia pingvinai?“
„Ne. Pingvinai būna su kuprinėmis. Čia šiaip turistai“, – nužvelgusi svečius atitarė Meilė.
Ir kiek surimtėjusi priduria: „Mums sakė, kad nebijotume priimti piligrimų. Sakė, kad tai – šviesūs žmonės. Taip ir yra: inteligentiški, įdomūs.“
„Meilė išverda jiems sriubos“, – priduria Oksana.
„Aš klausiausi jų ir galvojau: durniai“
Į Jakiškių dvarą kartais užsuka ir žurnalistai, o vietos gyventojai, būna, ir susidomi, kiek Meilei kainuoja tokie žiniasklaidos vizitai: „O man juk nieko nekainuoja, reklamą buvau užsisakiusi gal du kartus. Ir net nežinau, ar tai pasiteisino. Man iš karto buvo keista, pamenu, kai pirmą kartą ketino atvažiuoti žurnalistai, atkalbinėjau, sakiau, kad nieko čia įdomaus.“
Galiausiai, praėjus keleriems metams, ir pati Meilė patikėjusi, kad jos dvaras – išskirtinė, kitokia vieta. O taip iš tiesų yra – aurą čia pajusi išsyk, o jei dvare bus ir šeimininkė, pajusi ir jos atvirą širdį, nes kiekvieną ji priima kaip savą.
„Ar jūs norite pasakyti, kad viskas čia sukurta be dizainerio?“ – į pokalbį įsiterpė kolega fotografas Erikas, kuriam, spėčiau, fotografuoti šią vietą buvo džiaugsmas. Nes čia – apstu išskirtinių detalių, formų, interjero elementų, o nusilupusios sienos atrodo tarsi būtų padengtos prabangiu aksomu. Čia viskas dera ir viskas – savo vietoje.
Tačiau jokio dizainerio nebuvo, o kalbant apie interjerą padėjo bičiuliai ir draugai, paveikslų padovanojo dailininkai po čia vykusių dailės plenerų.
Sendaikčiais aprūpino Oksana, kuri, kaip pati sako, turi visą sendaikčių sandėlį, o dalis senų baldų atkeliavo iš uždaromos Gruzdžių žemės ūkio mokyklos.
„Tada dabartinis seimo narys Liudas Jonaitis iš tos mokyklos man atidavė daug senų metalinių lovų, mokyklinių stalų, šiukšlių dėžių, kėdžių, taburečių, suolų. Beje, suolai yra Smetonos laikų“, – kalbėjo Meilė.
Čia filmą yra kūręs ir dar filmuos Algimantas Puipa. „Žinot, jums, žurnalistams, čia gal nieko neįprasto, nes daug esat matę. O mums kai atvažiuoja Puipa ir Lapinskaitė, kai atvažiuoja aktoriai – tai juk labai įdomu. Leidžia pašmirinėt, pažiūrėt, kaip kuriamas filmas“, – sako Meilė ir Oksana.
Tiesa, gal čia nebūtų tų filmų. Nes, jei ne kitų patarimai, Meilė savo dvarą greičiausiai būtų sutvarkiusi savaip: išdažiusi atsilupusias sienas, sutvarkiusi pagal save duris ir langus. Padariusi jį gražų. Tačiau ją laiku sustabdė įžvalgūs žmonės, tarp jų – ir restauratorius, kurį Meilė buvo pasamdžiusi.
„Tai Laimonas Bartkus. O antrojo aukšto langus pagamino ir įtaikė į senas staktas mūsų draugas medžio meistras Andrius Kolupaila.
Laimonas man sakė: buvau Skandinavijoje, ir prie tokių durų žmonės meldžiasi. Žinoma, perkeltine prasme. Aš klausiausi tada jo ir kitų patariančių, pati sau galvodama: durniai. Kas čia gražaus?“ – prisiminė Meilė, kuriai vis dėlto užteko išminties nepaversti šios unikalios vietos dar vienu dvariniu kiču.
Trobelėje koldūnai negali būti gaminami
Bet viso to net nebūtų, jei ne koldūnai. Meilė ir jos mylimasis Jordanas jokių turtų nepaveldėjo. Tačiau apie Jordaną – kiek vėliau.
Darželio auklėtoja dirbusi Meilė kilusi iš Joniškio rajono, baigusi studijas, dar sovietmečiu, gavo paskyrimą dirbti Klaipėdoje. Vėliau jos keliai atvedė į netoli pajūrio esančią Kretingalę.
Kai laukėsi antrosios dukters, Meilę paliko vyras. „Buvau pamesta“, - sako ji. Tačiau gyvenimas, kad ir nusivylus, kad ir skaudant, nestojo – reikėjo juo irtis toliau, o kiek vėliau atsirado ir dabartinis Meilės draugas Jordanas.
Tik buvo dar viena detalė. Meilės tėvas prieš mirtį judviejų su Jordanu paprašė: „Vaikai, po mano mirties parvažiuokite gyventi į Joniškį.“ Kad viena neliktų mama.
Po tėvo mirties Meilė su Jordanu taip ir padarė, tiesa, skaudančia širdimi: „Aš labai nenorėjau išvažiuoti iš Kretingalės. Ten buvo nuostabus kolektyvas darbe, ten – upė, ten ir jūra netoli. Visą kelią praverkiau, kai važiavau į Joniškį.“
Privažiavus pamačiau pušyną, o Joniškyje niekur nėra pušynų. Pamačiau dalį čerpinio stogo. O, Dieve, koks tai buvo grožis!
Čia prasidėjo kitas gyvenimo etapas. Ir kita laimė. Kai įsikūrė Joniškyje, Meilės pusseserė buvusiai vaikų darželio auklėtojai pasiūlė imtis koldūnų gamybos.
„Sako: „Gaminkit koldūnus, nes neturit, ką veikt, abu neturit darbo.“ Jie šaldytus gaminius vežiojo, o būtent koldūnus ir pirkdavo.
Mano senelis buvo nupirkęs tokį namelį. Mamos namas, o šalia – kitas namelis, medinis. Tame name ir ėmėme gaminti koldūnus. Nežinojome apie juos, jų gamybą, apie koldūnų aparatus visai nieko. Bet ieškojome, šnipinėjome, knisomės ir pradėjome gaminti.
Pirmais metais labai nesisekė, rinkos neturėjome, bet pusseserė Audra buvo tikrai gabi verslininkė, kieta moteris. Ji ir pramušė kelius į maksimas. Tada juos pradėjo labai pirkti“, – pasakojo Meilė.
Koldūnų pasaka tęsėsi apie septynerius metus, ir tada Lietuva ėmė europėti. Meilė ir Jordanas sulaukė tikrintojų verdikto: tokioje trobelėje koldūnai negali būti gaminami, reikia statytis naują fabriką. Fabriką, kuris būtų pagal standartus. Tačiau fabriko statybų Meilės planuose nebuvo.
„Aš nebenorėjau. Pamaniau, kad geriau pasiimsiu pinigus ir toliau nežinau, ką veiksiu. Taip man į sąskaitą įplaukė beveik 250 tūkst. litų, tiek pat ir Jordanui. Per abu mes turėjome vos ne pusę milijono litų. Buhalterė sako: „Meile, pirk nekilnojamojo turto, kitaip išmėtysi pinigus.“
Dvaro savininkai – 28 žmonės
M.Zaleckienė ėmėsi ieškoti nekilnojamojo turto. Kaip tik tuo metu Kaune farmaciją studijavo jos dukra, todėl moteris svarstė, ar nereikėtų nupirkti buto dukrai. Tačiau butai Kaune pasirodė labai brangūs.
Meilės akiratyje atsidūrė ir vienas apleistas pastatas Joniškio rajone. Galiausiai svarstymus nutraukė pusseserės vyras Gintaras. „Meile, sėsk į mašiną ir važiuojam. Aš parodysiu, ką tau pirkti“, – pasakė jis, ir atsivežė Meilę į Jakiškių dvarą.
Apleistas ir senas dvaras tada priklausė 28 savininkams, kurie jį buvo gavę už pajus. Sovietmečiu dvare veikė darbo ir poilsio stovyklos, o atėjus nepriklausomybei jis, kaip ir daugybė Lietuvos dvarų, paliko vienišas, niekam nereikalingas.
„Privažiavus pamačiau pušyną, o Joniškyje niekur nėra pušynų. Pamačiau dalį čerpinio stogo. O, Dieve, koks tai buvo grožis! Atvažiuojame, o Gintaras sako: „Čia dvaras.“ Sakau: „Koks didelis pastatas, kur aš jį dėsiu?“ – pasakojo moteris.
Dvarą Meilei aprodė nuostabioji kaimynė Janina, viena iš 28 dvaro savininkių. „Vaikeli, gal norėsi pirkti dvarą? Žiūrėk, kokios autentiškos grindys, kokios palangės, kokios langinės, rozetės, kokie laiptai“, – sakė kaimynė. Pasak Meilės, apie dvarą ji ėmė tiesiog suokti.
Tačiau to nė nereikėjo, nes pamačiusi viduje esančius laiptus Meilė taip ir įsivaizdavo save, besileidžiančią jais su dailia ilga suknele: „Pamačiau tuos laiptus ir pamaniau, kad taip sunkiai dirbau visą gyvenimą ir dabar noriu būti ponia su ilga suknia, lipančia tais laiptais. Deja, bet ši svajonė taip ir neišsipildė: suprastėjo sveikata, negaliu net aukštakulnių avėti, o ir tokios suknelės neturiu.“
Apžiūrėjus dvarą jis Meilės minčių nepaleido – moteris jį ėmė sapnuoti naktimis. Po mėnesio ji sugrįžo atgal, pas kaimynę Janiną. „Noriu aš to dvaro“, – pasakė.
Apžiūrėjus dvarą jis Meilės minčių nepaleido – moteris jį ėmė sapnuoti naktimis.
Su dvaro savininkais beliko sutarti kainą. Dvaru domėjosi ir dar vienas kaunietis, tačiau jis siūlė tik 45 tūkst. litų: „Aš daviau 85 tūkst. Buvau labai geroji, kad daug moku. Visi dvaro savininkai parašė įgaliojimus, kad aš sutvarkyčiau dokumentus. Buvo jau ir mirusių savininkų, o dokumentų tvarkymas užtruko – tęsėsi maždaug metus.“
Vieną dvaro savininkų teko blaivinti
Pagaliau išaušo ir lemtingoji diena. Visi savininkai ir Meilė susirinko notaro biure. Tačiau vienas nepasirodė. Kaip paaiškėjo netrukus, prisigėrė.
„O mano Jordanas kaip tik už 60 tūkst. litų buvo nusipirkęs „Peugeot“ limuziną. Gerai pažinojome to girtuoklio, iš kurio turėjau nupirkti gabaliuką dvaro, seserį. Tai nulėkėm pas ją ir visi kartu – to pijoko ieškoti. Atvažiuojame į namus, o jis guli girtas lovoje. Mano Jordis tą susmirdusį pijoką ant rankų išnešė, pasodino į pežą. Bijojom, kad neprisisiotų, kol nuvažiuosim“, – kalbėjo Meilė.
„Atvežėm“, – pasakė moteris notarei. Tačiau čia iškilo dar viena problema: pasak notarės, sandoris su girtu neįmanomas. „Vežkit išblaivinti“, – dar patarė.
Meilė, girtojo sesuo ir Jordanas jį nusivežė į sesers namus. Ko tik nedarė: mušė, pylė vandenį, keikė. Blaivino taip intensyviai, kad šis išblaivėjo maždaug per tris valandas.
Po visų šių procedūrų kompanija vėl sugrįžo pas notarę ir šį kartą viskas baigėsi sėkmingai.
Taip Meilė tapo dvaro savininke.
Teko išmėžti balandžių kakučius
„Ir tada pradėjau dvarą jaukintis. Jis atrodė baisiai, tikrai baisiai. Ir vidus. Iš karto įstojau į Dvarų ir pilių asociaciją. Netrukus jie mus, dvarų savininkus, pakvietė į trijų dienų kelionę po Latviją.
Kelionėje pamačiau, kaip atrodo čerpiniai dvarų stogai. Iki šiol dvarais visai nesidomėjau, nieko apie juos nežinojau, nesupratau. Tačiau grįžusi iš tos kelionės supratau, kad mano dvare reikia keisti stogą. Jordanas sako: „Neblūdyk, aš sulopysiu stogo šiferį.“ O aš savo: „Ne“, – prisiminė Meilė.
Stogo pakeitimas kainavo 130 tūkst. litų, dar teko aptvarkyti teritoriją, įsivesti vandenį, iš dvaro vidaus išmėžti balandžių kakučius.
„Krovėm juos į maišus, metėm į lauką ir vežėm su traktoriumi – tiek jų buvo“, – sako Meilė.
O tada baigėsi už koldūnus gauti pinigai. Prie dvaro tvarkymo dar buvo likę nemažai reikalų.
„Aš prie Kretingalės žemės dar turėjau, kaip tik tuo metu atsirado pirkėjas. Vėl buvau milijonierė. Tada jau investavome į elektrą, duris, grindų restauravimą. Pamenu, pasakė restauratorius: saugosim kiekvieną centimetrą. Labai teisingi žmonės atėjo į dvarą, dirbo, protino, mokė“, – kalbėjo Meilė.
Sunku patikėti, tačiau dideles sumas dvarui išleidusi Meilė neturėjo jokios vizijos, kokia veikla čia galėtų būti. Stebuklu dabar ji vadina tai, kad šią vietą atrado jaunavedžiai, menininkai, kino kūrėjai, kad čia vyksta koncertai.
Dvarą atrado jaunavedžiai
Atskira istorija – ir apie vestuves, nes naujoji dvarininkė nė akimirkai nebuvo pagalvojusi, kad sename dvare savo svarbiausią gyvenimo šventę gali švęsti jaunavedžiai.
2010 m. dvare apsilankė Meilės draugės dukra, dailininkė. „Labai gražus dvaras, aš noriu čia vestuves švęsti“, – pasakė ji.
„Viktorija, tau su protu negerai. Ką tu čia darysi?“ – nustebo dvarininkė Meilė, tačiau, kaip sako pati, iš draugės dukters ji pirmą kartą ir išgirdusi, kad dvaras yra gražus.
„Paskui dailininkų plenerai vyko, jie irgi ėmė girti dvarą. O mes patys tada nesupratom, kad labai gražu, nes dvaras paliktas autentiškas.“
Taip čia prasidėjo vestuvių šventės. Neįgalumo išmoka ir vestuvės yra vienintelės Meilės pajamos.
„Dar Jordanas algą gauna. Mano mamytė mus remia, maitina“, – juokėsi Meilė, nes pinigus, gaunamus iš jaunavedžių, ji ir toliau investuoja į dvarą.
„Taip ir sakau jaunavedžiams: vaikai, jūsų pinigai sueis į langus arba bus skirti tam baldui, už kurį dar esame skolingi“, – kalbėjo moteris.
Jakiškių dvare nė karto nėra įsisisavinti jokie europiniai pinigai: „Nė vieno projekto. Čia babkės nekalamos, čia yra žmogiškumas.“
Vestuvės – po 30 metų, praleistų kartu
„Būtinai parašykit, kad aš be Jordano pražūčiau. Jis viską daro, visus darbus nudirba. Jau 30 metų bus, kai mes kartu“, – sako Meilė.
Tiesa, iš pradžių Jordanas dvaro nemylėjo. Sakė Meilei: „Kokį čia pūlį perki?“
„Tau pežui tai tiek pinigų negaila?“ – atsikirto Meilė.
„Dabar tas limuzinas dar yra?“ – klausiu.
„Ne. Amžiną atilsį jau jam“, – sukrizena.
O dvaras tebestovi. „Ir dar parašykit, kad Meilė su Jordanu tuoksis“, – į pokalbį įsiterpia Oksana.
Meilė svarsto, kad gal vestuves reiktų iškelti jos 60-mečio proga, gruodį: „Draugės nori būti pamergėmis, o pabroliai – jau miršta.“
Su Jordanu jie susipažino šokiuose Klaipėdoje. Tiesa, tada Meilė turėjo kavalierių, aštuoneriais metais jaunesnį Jurijų. Bet taip nutiko, kad jos kolegę, dar kai dirbo Kretingalės vaikų darželyje, pametė vyras.
Aš galvoju, dėl ko aš taip labai myliu žmones ir visą pasaulį? Gal dėl to, kad aš gaunu šitiek meilės iš jo?
„Vedėja man pasakė: Meile, tu turi mašiną, vežk Jurgą į šokius, kad ji gautų kavalierių. Mat tą Jurijų aš irgi gavau šokiuose. Nuvežiau Jurgą į šokius. Ir ne ji, o aš susiradau naują kavalierių. Mačiau, kad jis labai gražus, bet mačiau, kad ir labai jaunas. Bet taip gražiai šoka, toks meilus.
Susižavėjau tuo jaunu žmogumi, jis manimi. Pamečiau savo kavalierių ir palikau su Jordanu. Visą gyvenimą galvojau, kad jis mane tikrai pames. Nes jis tikrai jaunesnis“, – šypteli Meilė.
Būtent dėl šių priežasčių – baimės būti paliktai ir amžiaus skirtumo – vestuvių nebuvo visas tris dešimtis metų.
„Juk aš esu buvusi pamesta. Esu įsibauginusi, o Jordanas už mane jaunesnis 13 metų. Bijojau to. Bet dabar nebijau – nuostabus žmogus, be galo mylintis. Niekada nebuvo jokių įtarimų, kad į kokias kitas žiūrėtų.
Aš galvoju, dėl ko aš taip labai myliu žmones ir visą pasaulį? Gal dėl to, kad aš gaunu šitiek meilės iš jo?“ – kalbėjo M.Zaleckienė.
Daugiau tokių pozityvių istorijų rasite naujoje 15min rubrikoje amžėjantiems žmonėms TU ESI AŠ.
