Menininke nedrįsta vadintis
Gabrielė iš kitų savo žanro kūrėjų išsiskiria savitu stiliumi. Dažniausiai mergina iliustruoja senus daiktus, kuriuos ne tik tarsi prikelia naujam gyvenimui, bet ir paverčia dvasingais. Jos kūryboje gausu senovinių automobilių bei interjero detalių, įvairių iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančių ir laiko pamirštų daiktų fragmentų. Priešingai nei dauguma iš mūsų, Gabrielė juos pastebi. Ji nepaprastai vertina „tikrąjį“, nesuvaidintą grožį, keliantį tam tikrus prisiminimus, sentimentus, verčiantį susimąstyti.
Galbūt kai kam gali pasirodyti, kad kai kuriuos jos darbus įmanoma nutapyti vos per kelias valandas, tačiau iš tikrųjų marijampolietė prie jų vargsta ištisus mėnesius. Net dabar piešiamą automobilio fragmentą ji viliasi užbaigti tik prieš pat šv. Kalėdas.
Mergina visiškai negaili savęs didžiausiam pomėgiui, o dabar jau ir pragyvenimo šaltiniui. Kas pažįsta Gabrielę, tai tik patvirtins. Net pasakodama apie savo darbus ji tiesiog spinduliuoja, švyti, o jos degančios akys tarsi sušildo aplink ją besiburiančių žmonių minią.
G.Venckutė teigė pastebėjusi, kad bėgant laikui jos darbai tampa vis brandesni, labiau išjausti, išbaigti. Į juos mergina įdeda visą savo širdį, atiduoda visas teigiamas emocijas.
„Man patinka savo kūryboje palikti erdvės pačiam žiūrovui, jo gyvenimui, jo interpretacijai. Mėgstu tapyti švelnius, raminančius, ilgesingus daiktus. Nutapytame vaizde atsispindi sluoksniai akvarele. O juose telpa šimtai sluoksnių jausmo, emocijos, gyvenimo...“, – kalbėjo pašnekovė.
Marijampolietės kūryboje – tūkstančiai nutapytų daiktų fragmentų, tačiau žmonių ar gyvūnų atvaizdų jos darbuose neišvysime. Gabrielės teigimu, tai pernelyg konkretūs ir aiškūs objektai, turintys savo tikslias linijas bei formas. Ji mėgsta dėmesį sutelkti į kitus niuansus.
Dažniausiai akvarele tapanti mergina savęs menininke vadinti dar nedrįsta. Jai labiau patinka kai apie ją kalba kaip apie kūrybinių sprendimų ieškotoją arba istorijų akvarele kūrėją.
Galbūt kai kam gali pasirodyti, kad kai kuriuos jos darbus įmanoma nutapyti vos per kelias valandas, tačiau iš tikrųjų marijampolietė prie jų vargsta ištisus mėnesius.
Marokas užbūrė
Šiandien G.Venckutė jau gali pasigirti surengusi bent dešimtį savo kūrybos parodų. Šiuo metu keletą jos darbų galima išvysti Marijampolės „Mercure“ viešbutyje, tačiau anksčiau įsitikinti jaunos suvalkietės talentu galėjo ne tik marijampoliečiai, bet ir sostinės gyventojai. Net dvi jos autorinės parodos buvo surengtos Maroke, viena – Londone.
Galbūt kažkam Maroko pavadinimas šioje istorijoje gali ir nuskambėti šiek tiek egzotiškai, tačiau pati Gabrielė tam turi logišką paaiškinimą. Jos teigimu, ne ji susirado šią Afrikos valstybę, o būtent ji pakvietė marijampolietę atvykti pas save. Čia ji iš viso praleido vienerius metus.
Pirmą kartą į Maroką G.Venckutė išvyko 2016 m., o po metų sugrįžo vėl. Šioje šalyje mergina ne tik kūrė, bet ir savanoriavo – dirbo su dizaino projektais, vietinius vaikus mokė anglų kalbos. Kaip pati prisipažino, greičiausiai tai dar nebuvo paskutinis jos vizitas į šią valstybę.
„Ilgus metus matydavau įvairius Maroko kaimelių, kultūros bei gamtos vaizdus ir jie pamažu archyvavosi mano galvoje. Galiausiai šiai valstybei ėmiau jausti didelę trauką. Daugiausiai laiko praleidau Tanžero mieste, kuriame gyvena, kuria bei įkvėpimo ieško daugybė menininkų. Tai miestas, esantis ant Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno sankirtos vietos. Apskritai, jūros krantas mane užburia.
Mūsų Klaipėdą galiu vadinti vienu iš svajonių miestų, o Tanžeras apskritai buvo kažkas neįtikėtino. Ten viskas tikra – žvejų valtelės iš tiesų medinės ir prakiurę, o tos, kurios metalinės – iš tiesų surūdiję. Ten labai daug tikro ir neapšlifuoto grožio“, – pasakojo pašnekovė.
Maroke Gabrielė surengė dvi savo darbų parodas. Prieš pirmąją ji šiek tiek baiminosi, kad vietiniai gyventojai gali nesuprasti labiau rytų Europai būdingų fragmentų. Galiausiai mergina suprato, jog nerimauta buvo be reikalo.
„Požiūris į meną visur yra panašus. Galiu pasakyti, kad net žmonės, kurie tuo domisi, yra panašūs. Bijojau, kad mano nutapyti „žiguliukai“, autobusai ar sovietinės cukraus dėžutės bus svetimos afrikiečiams. Pasirodo, meno kalba – universali. Žmonėms nereikia nieko aiškinti, jie patys pastebi tai, ką nori pastebėti. Kiekvienas žvelgdamas į paveikslą išgyvena skirtingus jausmus. Jame pavaizduotas daiktas – tik simbolis, perteikiantis ilgesio akimirką“, – teigė pašnekovė.
Nostalgiška seka
Gabrielė piešti pradėjo dar vaikystėje, tad kūryba visada buvo greta. Greičiausiai polinkis į meną užkoduotas merginos genuose, nes piešimu šiek tiek užsiiminėjo ir jos seneliai. Kad tai gali tapti jos pragyvenimo šaltiniu, jauna marijampolietė suprato studijuodama grafinį dizainą. Būtent studijų laikotarpiu ji suprato, kad negali nekurti. Savo pirmus pinigus iš tapybos ji taip pat užsidirbo studijuodama.
„Anksčiau svajoti buvo nedrąsu. Bet visada kūriau, dirbau, judėjau link savito braižo. Šiandieninė mano pozicija pareikalavo daug kūrybinio laiko bei pastangų. Jutau, kad būtent dabar turiu kurti tai, kas galbūt tik daug vėliau bus pasitikta, priimta, pamatyta“, – teigė pašnekovė.
Šiandien G.Venckutė jau yra iliustravusi tris knygas, jos piešiniai nuolat publikuojami įvairiuose kultūros ir meno žurnaluose. Ji taip pat kuria įvairius atvirukus, atvirlaiškius, knygų skirtukus, iliustruoja tam tikrus suvenyrus. Anksčiau jos darbų buvo galima pamatyti bei įsigyti įvairiuose Vilniaus senamiesčio knygynėliuose, „Skalvijos“ kino teatre. Šiuo metu mergina bendradarbiauja su viena Kauno senamiesčio suvenyrų parduotuve, tačiau dažniausiai savo kūrinius realizuoja įvairiose mugėse bei menininkų festivaliuose.
Ne ką rečiau žmonės į Gabrielę kreipiasi individualiai. Išvysti jos darbų pavyzdžių galima apsilankius feisbuko paskyroje „Gabrielės nostalgijos dirbtuvės“. Ateityje marijampolietė ketina savo kūrinius demonstruoti ir tarptautinėse platformose.
Pagrindiniai marijampolietės klientai – žmonės, kuriems reikia kūrybinio prisilietimo. Jie įprastai ieško tam tikros minimalistinės, švelnios ir lengvos detalės savo namų ar darbo aplinkai. Dažniausiai į Gabrielę kreipiasi 35–45 metų amžiaus moterys, tačiau nemažai pasitaiko ir vyresnio amžiaus vyrų, kuriems tam tikrame paveiksle pamatytas automobilis ar kitas daiktas sukelia įvairius prisiminimus.
„Būna, kad žiūrėdami į mano paveikslus žmonės susigraudina, ima dėkoti už mano kūrybą. Bet jie nežino, kad tai aš jiems esu dėkinga už jų emocijas, išreikštas mintis. Visa tai man yra labai svarbu. Pamenu, jog kūrybinio kelio pradžioje piešiau tai, kas man gražu. Kai nutapiau 50, vėliau 100, 150 ir dar daugiau darbų bei ėmiau juos dėlioti vieną šalia kito, pamačiau nostalgišką seką. Supratau, kad visos nutapytos detalės tarsi nori man kažką pasakyti.
Labiausiai mane žavi ir įkvepia 1970–1980 m. daiktai, įvairios interjero detalės. Manau, kad tai buvo dizaino aukso amžius. Būtent šiuo laikotarpiu pamažu imta linkti į minimalizmą, viskas tapo ne taip įnoringa interjero prasme bei ištaiginga, kaip anksčiau. Tai gerai atsispindi to dešimtmečio automobiliuose, patefonuose, radijo imtuvuose, balduose. Dabar viskas pamažu grįžta iš senų laikų, tačiau retro stiliaus daiktai jau kainuoja kelis ar net keliolika kartų brangiau nei anksčiau“, – pastebėjimais dalijosi G.Venckutė.
Labiausiai mane žavi ir įkvepia 1970–1980 m. daiktai, įvairios interjero detalės. Manau, kad tai buvo dizaino aukso amžius, – mano G.Venckutė.
Galbūt viskas vyksta ne veltui?
Marijampolėje gyvenanti mergina džiaugiasi, kad jos miestas paskutiniu metu ėmė ryškiai šviesti ne tik Lietuvos, bet ir Europos meno padangėje. Suvalkijos sostinėje vis dažniau įgyvendinama įvairūs meniniai projektai, čia buriasi ne vien dailininkai, bet ir kitų sričių kūrėjai. Pati Gabrielė itin žavisi poeziją bei prozą rašančiais asmenimis, taip pat aktoriais, muzikantais.
Vienintelis dalykas, kurio G.Venckutė pasigenda Suvalkijos sostinėje – menininkams, rankdarbininkams ir kitiems nestandartinį požiūrį turintiems asmenims skirtų mugių kiekis. Nepaisant visko, mergina tikina puikiai galinti save realizuoti ir ten, kur gyvena dabar.
„Man atrodo, kad nereikia iššvaistyti daug laiko, jog tik po 20 metų suprastum, koks tau brangus gimtasis kraštas. Tikiu, kad ne veltui mes gimėme konkrečioje vietoje. Nuo to nė vienas nepabėgsime. Žinau, kad visame tame yra prasmė, tad noriu kurti čia, dalintis čia, prisidėti prie krašto ateities būtent čia“, – kalbėjo pašnekovė.
Jos teigimu, kurti galima bet kur, o įkvėpimas dažnai ateina tiesiog einant gatve. Svarbiausia – mokėti pamatyti tam tikrus elementus bei detales.
„Gebėjimą matyti detales nelaikau pastabumu. Man tai – dėkingumo momentas. Dėkingumo už viską, net už mažiausius elementus. Kiekvienas turėtume dėkoti, už dovanas, kurias turime ir jų nešvaistyti, neeikvoti veltui. Aš džiaugiuosi, kai saulės spinduliai apšviečia seną pašto dėžutę, žibintą ar laikrodį ir aš galiu visa tai pastebėti. Mane inspiruoja pats gyvenimas.
Įkvėpimas gali kilti iš visko: vidinės būsenos, išgyvenimų, jausmų, santykių, nežinios... Vardiklių yra labai daug, bet viską aprėpia gyvenimas ir tai kas jame vyksta. Mano kūrybos temos dažnai susilieja su vidine būsena – požiūrio tašku. Neretai noriu atrasti sprendimą, kaip pavaizduoti ir perteikti žinutę savitu, subtiliu keliu. Visada noriu išryškinti tapomų detalių, aplinkos svarbą, pastebėti jas, nes jos to vertos. Mano vaizduojamos detalės kupinos istorijos, praeities, įkrovos iš aplinkos, tikros bei nesuvaidintos“, – teigė pašnekovė.
Ji pripažino, jog daugeliui Lietuvos kūrėjų nėra lengva išgyventi vien iš savo kūrybos, tačiau kiekvienas stengiasi visomis išgalėmis išlikti, neatsisakant to, kas jam yra brangiausia.
Jau netrukus į Marijampolę atvykę svečiai galės įsigyti tam tikrų suvenyrų su G.Venckutės tapytais miesto vaizdais. Pamažu jauna mergina įgyvendina tai, apie ką anksčiau tik nedrąsiai pasvajodavo. Ateityje ji norėtų surengti savo darbų parodas įvairiuose Lietuvos miestuose: Klaipėdoje, Nidoje ir kt. Mergina taip pat svajoja prisidėti prie kitų kūrėjų darbų ir bendrai įgyvendinti tam tikrus sumanymus. Pavyzdžiui, ji tikrai neatsisakytų nutapyti kokios nors grupės ar atlikėjo muzikinio albumo viršelį.
„Kalbant apie labai tolimą ateitį, norėtųsi sukurti savo erdvę, kurioje galėtų burtis žmonės vertinantys ir suprantantys kūrybą. Kalbu ne vien apie dailininkus, bet ir kitų meno sričių atstovus. Lietuvoje yra daug kuriančių žmonių, kurie turi savitą braižą. Ar tarp menininkų jaučiama konkurencija? Labai abejoju. Mene konkuruoti yra sunku. Kiekvienas iš mūsų turime savo kelią, žanrą, braižą, kiekvienas miname savo taką“, – mintimis pasidalijo G.Venckutė.
