Pirmasis Jolitos vyras buvo argentinietis, su kuriuo ji susipažino studijuodama Maskvoje. Tačiau jauna moteris tuomet nesiryžo vykti paskui vyrą į jo tėvynę Argentiną ir liko Lietuvoje. Tačiau gavusi patrauklų darbo pasiūlymą dirnbti Danijoje, moteris ryžosi priimti iššūkį.
Ten ir sutiko savo antrąjį vyrą. Dar daugiau – po daugelio metų vėl tapo mama.
Taigi praeityje palikusi filosofijos dėstytojos, valdininkės, žurnalistės, televizijos laidų vedėjos ir rinkodaros specialistės karjerą, jau brandžiame amžiuje vėl tapusi žmona ir mama, staiga ji ėmė kurti istorijas, kurių herojės – stiprios moterys, ieškančios savo kelio, mylinčios, abejojančios, klystančios, bet nepalūžtančios. Šiemet pasirodęs jos šeštasis romanas „Angelai neverkia“ ypatingas dar ir tuo, kad jame nuskamba krūties vėžio, kuriuo suserga herojė, tema. Pasirodo, tai skaudi tema ir pačiai rašytojai.
Simboliška ir tai, kad kalbiname autorę spalio mėnesį, kuris skirtas krūties vėžiui, kai visos Lietuvos moterys raginamos mylėti save ir rūpintis savimi pasitikrindamos profilaktiškai savo krūtis.
– Kodėl parinkote herojei tokią ligą? Ar teko pačiai gyvenime per artimuosius ar drauges susidurti su krūties vėžiu?
– Prieš porą metų draugių būreliui viena bičiulė atsiuntė laišką: „Panos, kuriam laikui iškrentu iš visuomeninio gyvenimo. Man diagnozavo krūties vėžį. Tikrinkitės papus.“ Pirma reakcija buvo šokas. Kaip reaguoti į tokį laišką? Išreikšti gailestį, susirūpinimą, palinkėti stiprybės ir vilties? Viskas atrodė banalu. Taip ir neatsakiau į jį, o dabar man labai gėda. Gal tą gėdos dalį bent kiek išpirkau romanu?
Tai buvo mano pirmasis susidūrimas su krūties vėžiu. Vėliau sužinojau, kad dar viena draugė sirgo, praėjo visus chemoterapijos ir radiacijos kančios kelius, o paskui pabūgo gyventi visa koja, kad liga neatsinaujintų... Atrodo, kad apie vėžį kalbama, bet sergančios moterys tuo tikrai nesigiria ir, jei tik įmanoma, stengiasi nutylėti. Lyg tai būtų užkrečiama, lyg būtum kažkuo nusikaltęs, kad tave taip nubaudė likimas.
O krūties vėžiu paženklintų moterų baimė – atskira tema. Reikia didelės dvasinės stiprybės, norint ją suvaldyti, jai nepasiduoti. Tikiuosi, kad mano romanas sergančioms moterims suteiks stiprybės ir jėgų į savo ligą pažvelgti kitaip.
– Jūsų herojė nusprendžia amputuoti abi krūtis ir daugiau nesidomi liga, nusprendusi tiesiog mėgautis gyvenimu. Kodėl?
– Daugelis gydytojų mano heroję pasmerks ir išvadins ją neatsakinga beprote. Vėžio diagnozė – tai tarsi mirties beldimas į tavo duris, prakeiksmas, pasėjantis baimę. Tačiau žmogus yra laisvas rinktis. Galima atsiduoti ligai, kovai su ja, gyventi nuolatinėje baimėje arba tą ligą ignoruoti ir gyventi prasmingiau, sąmoningiau, vertinat kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę.
Tai proga permąstyti ir iš naujo įvertinti savo gyvenimą – ko dar neatlikau, ką dar turėčiau padaryti. Ne mirties baimė, o gyvenimo troškimas, aistra gyventi turi vesti mus į priekį. Mes nežinome, kiek mums yra skirta. Juk einant per gatvę, gali partrenkti automobilis, gali nukristi lėktuvas. Jei visą laiką bijosime, geriau nekelti kojos iš namų. Bet ar tai gyvenimas? Niekam nesiūlau pasirinkti tokį kelią, kokį renkasi mano herojė Jurga. Bet aš jos pasirinkimą gerbiu ir ją suprantu.
– Daugybę metų gyvenote labai aktyvų gyvenimą, buvote pasinėrusi į profesinę veiklą. Persikėlus gyventi į Vokietiją jūsų dienotvarkė kardinaliai pasikeitė, gyvenimas tapo ramesnis ir uždaresnis. Ar nebuvo sunku?
– Taip, persikėlimas į Vokietiją mano gyvenimą kardinaliai pakeitė. Vis dar jaučiuosi Hamburge kaip saloje, kuri baigiasi ties mano kiemo vartais. Abejoju, ar sugebėsiu kada nors visavertiškai integruotis į vietinį gyvenimą. Knygų rašymas man atvėrė tuos kiemo vartus. Su knygomis atsirado naujų pažįstamų.
Knygos grąžino mane į visuomeninį gyvenimą. Nutariau, kad mano misija – pristatyti šiuolaikinę lietuvių literatūrą emigrantams įvairiose šalyse. Todėl per susitikimus su skaitytojais visada pristatau ir kitų kolegų kūrybą, o su daugeliu užsienyje kuriančių lietuvių susipažinau asmeniškai. Aš noriu išsklaidyti mitą, kad rašytojai nuolat konkuruoja. Tikiu bendrystės idėja – tiek tarp rašytojų, tiek ir apskritai tarp žmonių.
– Kuo skiriasi vokiečių ir lietuvių mentalitetas?
– Nesu vokiško mentaliteto specialistė. Gal lietuviai nuo vokiečių ir nelabai skiriasi. Pastebėjau tik tiek, kad vokiečiai labai mėgsta taisykles, prašyti ir neprašyti pakomentuos, paaiškins, sudrausmins.
Taip pat jie neturi patriotizmo jausmo. Tai vis dar besitęsiantis po Antrojo pasaulinio karo kaltės šleifas. Vienintelė išimtis – futbolas. Tada ir vėliavą galima išsikelti. Ir jie nėra tokie punktualūs ir tvarkingi, kaip mes įsivaizduojame. Šiuos stereotipus galima taikyti nebent vyresniajai kartai.
– Kai vykote į Vokietiją, ar tikėjotės kad bus šitaip sunku prisitaikyti?
– Keldamasi į Vokietiją neįsivaizdavau nieko. Norėjau būti gera žmona ir mama, man tai atrodė pakankamai didelis iššūkis. Tad ir atsarginio plano neturėjau. Tiesą pasakius, niekada apie atsarginius variantus negalvoju. Kai lūkesčių nepuoselėji, tada ir progų nusivilti mažiau.
– Ne viena moteris, pagalvojusi, kad norėtų rašyti, taip ir nedrįsta pradėti knygos, nes susiduria su kompleksu ar baime, kad nesugebės. Ar jūs patyrėte ką nors panašaus?
– Komplekso neturėjau. Manau, kad jei ko nors labai nori, norėti neužtenka. Reikia ir daryti. Arba bent pabandyti. Ir tai liečia ne tik rašymą. Man pasisekė. Gal todėl, kad rašiau nuoširdžiai, nebandydama savęs lyginti su kitais ar stengdamasi ką pralenkti.
– Kaip vyras reaguoja į jūsų naująją profesiją? Ar pasakojate jam, apie ką rašote, ar jam įdomu tai žinoti?
– Dabar vyras manimi didžiuojasi, nes ir jis pajuto mano knygų „pridėtinę vertę“, tai yra mūsų naujieji pažįstami ir draugai, kurie vargiai būtų atėję į mūsų gyvenimą, jei ne mano knygos. Apie tai, ką rašau, jam daug nepasakoju. Draugės stebisi, kad man visai nesvarbu, ką vyras pasakytų apie mano rašinius.
Aš manau, kad kiekvienoje santuokoje būtina, kad kiekvienas turėtų savo asmeninę erdvę. Netikiu sutuoktinių simbioze. Jis turi savus užsiėmimus, aš – savus, tuo mes vienas kitam ir įdomūs.
– Ką norite pasakyti savo kūryba?
– Nemanau, kad mano kūryba yra didaktinė. Man smagu, kad romanuose skaitytojai atpažįsta savo asmenines patirtis, jausmus, mintis. Juk dažnai mums mūsų išgyvenimai atrodo vieninteliai ir nepakartojami, bet suvokę, kad tokius pačius jausmų viesulus yra patyrę kiti, mes nesijaučiame tokie vieniši.
– Iš kur semiatės medžiagos savo knygoms?
– Iš gyvenimo. Jis daug išradingesnis nei mano asmeninė vaizduotė. Jis nuolat mane stebina. Kiekvieno žmogaus gyvenime slypi jei ne romanas, tai romano užuomazga ar tinkamas epizodas knygai.
Man patinka su žmonėmis kalbėtis, nerti į žmogaus sielos gelmes, ten, kur retai ir jis pats užklysta. Gal kartais atrodau įžūli su savo nuolatiniu klausinėjimu. Mano vyras kiekvienoje kompanijoje atsiprašo, kad kiti gali sulaukti nepatogių klausimų, bet žmogus, kiekvienas atskiras žmogus man vis dar yra įdomus. Klausimai – tai kelias į jo gelmes. Ir kai gerai jose panardai, tikrai prisirenki ir siužetų, ir patirčių.
– Kiek laiko užtrunka parašyti knygą? Ar reikia tam įkvėpimo?
– Manau, kad kiekvienam skirtingai. Man reikia pusmečio. Yra dienų, kai norisi rašyti, tada galiu ir aštuonias valandas prie kompiuterio prasėdėti, o yra dienų, kai labai labai tingiu. Mintis dėlioju važinėdama dviračiu, plaukiodama baseine, vaikščiodama Elbės pakrantėmis ir net šluodama grindis. Deja, nepažįstu tokio dalyko kaip įkvėpimas, nebent įkvėpimu vadintume staiga gimusią metaforą ar siužeto vingį.
– Ką dar mėgstate veikti be rašymo? Kaip atrodo jūsų diena?
– Labai patinka su vyru važinėti motociklu. Tačiau įprastinės dienos per daug buitiškos jas aprašinėti.
– Tiek jūsų ankstesnis vyras, tiek dabartinis – užsieniečiai. Lietuvės moterys dažnai mėgsta juokauti, kad normalių vyrų lietuvių nėra. Ar tikrai?
– Tai netiesa! Štai mano brolis – pats normaliausias, puikiausias, išmintingiausias vyras. Lietuviai puikūs, bet likimas taip lėmė, kad man buvo skirti užsieniečiai. Visose šalyse yra visokių, tikrai nerūšiuočiau vyrų pagal tautybę. Bet su kuo esant kartu trenks meilės žaibas – nepasirinksi.
– Kaip manote, ko moteriai reikia labiausiai, kad ji gyvenime jaustųsi laiminga?
– Pats sunkiausias klausimas, nes laimė – kaip horizontas, mes vis artėjame į jį, o jis vis tolsta. Tad belieka mėgautis pačia kelione.
– Ką galėtumėte pasakyti moterims, kurios su kiekvienu amžiaus dešimtmečiu vis labiau kompleksuoja, kad sensta, ir įsitikinusios, kad jų gyvenimo galimybės su amžiumi tiek profesinėje, tiek asmeninių santykių srityje vis mažėja?
– Visada sakau – nebijokite gyventi. Mano mama – man puikus pavyzdys. Net peržengusi septyniasdešimtmetį ji keletą kartų per savaitę plaukioja baseine, važinėja dviračiu ir suranda tūkstantį užsiėmimų, kurie jai ir kitiems teikia džiaugsmo. Kai rūpiniesi kitais, nėra laiko galvoti apie kompleksus ir senatvę.
