„Turbūt skaitytojams atrodo, kad įmanoma rašyti tik apie save, tačiau rašytojas juk negyvena tiek gyvenimų, kiek parašo romanų. Gyvena vieną“, – sako I.Vakarė.
Penktąjį savo romaną „Niekada nesakyk niekada“ ką tik išleidusi I.Vakarė tvirtina, jog nėra panaši nė į vieną savo heroję, o jos pačios gyvenimas jau dešimtmetį teka be nuotykių ir meilės paieškų. Mat meilę moteris sako jau radusi.
– Indre, kokia yra moteris, rašanti meilės romanus?
– Romantiška, truputį linksma, truputį liūdna, svajinga, gal kiek nusivylusi, bet nedejuojanti, o besistengianti kažką nuveikti, kad tai pasikeistų.
– Išleidote jau penktąjį savo romaną, tačiau apie jus pačią net visagalis „Google“ nesuteikia pakankamai informacijos.
– Rašau slapyvardžiu. Man taip norisi. Esu kaunietė, ištekėjusi, dviejų vaikų mama. Sūnui – penkeri, dukrai – septyneri metai. Mano darbas nesusijęs su kūryba, su komunikacija. Dirbu biure direktoriaus asistente. O kol augo vaikai, kalbant apie veiklą apskritai laiką leidau virtuvėje, prie puodų.
– O kodėl pradėjote rašyti? Tiesiog vieną vakarą sėdote prie kompiuterio?
– Ilgai galvojau. O vieną vakarą pradėjau. Pradėjau rašyti, kai man reikėjo iššūkio, kai norėjosi veiklos, kuri būtų tik mano ir kuri „vežtų“. Tada sūnui buvo tik vieneri metai. Labai norėjau kažko, kas nesusiję su buitimi, vaikais.
Iš karto ėmiausi romano, o ne trumpų istorijų, netgi vienu metu rašiau du – „Juodvilkio dvarą“ ir romaną apie paauglius, beje, tuos pačius, kurie užaugo ir tapo kai kurių vėlesnių mano romanų herojais.
Nesitikėjau, kad romantinių istorijų kūrimas mane taip įtrauks, taps hobiu, veikla, kurios laukiu – to kompiuterio įsijungimo, katino įsitaisymo šalia ir pirštų bėgiojimo klaviatūra, kuomet mintys skrieja, o veikėjai tampa tarsi gyvi.
Manau bet kokia mėgstama veikla padeda žmogui atrasti laimę kasdienybėje. Džiaugiuosi, kad man tai pavyko ir linkiu to kiekvienai.
Rašau vakarais, po visų buities darbų, suguldžiusi vaikus. Ne kasdien. Rašau, kai noriu rašyti. Todėl vienai knygai reikia metų, o kitai užtenka kelių mėnesių.
– Kaip į jūsų naują pomėgį sureagavo vyras? Jis skaito jūsų knygas?
– Jis priverstas skaityti (juokiasi). Jei rimtai, kiekvieną pabaigtą romaną, kurį ruošiuosi siųsti leidyklai, pirmiausia duodu paskaityti vyrui, jis pasako savo nuomonę, kuri būna labai glausta, bet visada nuoširdi.
Kai kurios herojės yra tokios, kokia aš norėčiau būti. Kai kurios yra tokios, kokia, žinau, niekada nebūsiu.
Jis nesistengia man pataikauti, o aš tai labai vertinu. „Vienos nakties nuotykį“ perrašiau, nes jam pasirodė, kad istorija per daug nelaiminga. Manau, jis buvo teisus, ir galutinis variantas man pačiai patiko labiau. Namuose apie mano romanus kalbame mažai, nes, jei atvirai, jis nėra mano tikslinė grupė – meilės romanai skirti moterims.
Kalbant apie palaikymą, jeigu prisiverčia perskaityti, tai jau didžiausias palaikymas, kokio tik galėčiau tikėtis!
– Neseniai atšventėte santuokos jubiliejų ir kartu esate jau dešimt metų. Koks sėkmingos santuokos receptas, kurį pasakytumėte, pavyzdžiui, savęs nerandančiai moteriai? Kiek jums pačiai gyvenime yra būtina meilė?
– Man meilė yra svarbi, kitaip juk nerašyčiau meilės romanų. Koks žmogus būtų be meilės, jei nemylėtų ir nebūtų mylimas? Mane įkvepia laimingų santykių istorijos, man norisi, kad kiekvienas žmogus rastų tą antrąją savo pusę, su kuria būtų gera, linksma ir nenuobodu.
Galėčiau pasakyti ne vieno skanaus pyrago receptą, bet sėkmingos santuokos... Turbūt kaip ir kiekviename recepte – svarbu proporcijos ir vienas kitas slaptas ingredientas.
– Indre, keli jūsų romanai turėjo ir detektyvo siužetą, o visuose buvo ir intymios scenos. Ką sunkiau rašyti: detektyvą ar žodžiais nupiešti žmonių intymų gyvenimą?
– Gal detektyvą. Sunku dėl to, kad reikia labai gerai juos apgalvoti: kad jie būtų logiški, prasmingi. Intymios scenos irgi savotiškai sunkios. Romane „Vienos nakties nuotykis“ jų buvo daugiau, jos – plačiau aprašytos. Paskutiniame romane pats siužetas buvo toks, kad tų scenų buvo nedaug.
– Indre, sakote, kad nerašote savo gyvenimo. Tačiau kuri herojė yra panašiausia į jus?
– Gal paskutiniojo romano, jau vien dėl meilės katinams. Kai kurios mintys tikrai mano, kai kurios – herojų, į kurias visada mėginu kuo geriau įsijausti. Kai kurios herojės yra tokios, kokia aš norėčiau būti. Kai kurios yra tokios, kokia, žinau, niekada nebūsiu.
Mano romanai yra emociniai; jausmai, tiek vyro, tiek moters, juose yra svarbiausi. Visi įvykiai, vienas kitą vejantys nutikimai tik padeda juos suprasti ir su jais gyventi. Arba mėginti priešintis.
– Jūsų nuomone, ar labai skirtingas yra moters ir vyro pasaulis? Kuo?
– Ar vyras, ar moteris, mes visi pirmiausia esame žmonės ir pasaulį suvokiame panašiai, su skirtingomis emocijomis tvarkomės vienodai lengvai arba sunkiai, bandome įveikti save, kovoti su savimi, pataikaujame sau, bandome priešintis nustatytai tvarkai ar slapta mylime, o gal nekenčiame.
Moterys gal emocingesnės, jausmingesnės, dažnai prisigalvoja nebūtų dalykų ir iš musės padaro dramblį.
Vyrai, bent jau dauguma, daugelio dalykų, kurie svarbūs moterims, neima į galvą, net nepastebi. Tie skirtumai tokie nuostabūs, kad, manau, idėjų romanams viso pasaulio rašytojoms niekada neturėtų pritrūkti.
– Pažinti moters – savo – pasaulį nėra sunku. O kaip savo knygose piešiate vyro portretą?
– Bandau įsivaizduoti, kaip tam tikrose situacijose turėtų ir galėtų jaustis mano kuriamas herojus. Esu ne iš tų žmonių, kurie mėgsta būti dėmesio centre, bet man patinka stebėti kitus ir tikriausiai tai labiausiai padeda kuriant herojus – panaudoju tai, į ką kažkada atkreipiau dėmesį, kas man patiko ar nelabai, kas davė peno apmąstymams. Daug kas būna tiesiog išgalvota.
Santykių tema yra neišsemiama. Ji sudėtinga ir kartu paprasta. Visi norime būti laimingi ir vargu, ar tai pavyksta vienumoje.
Tiesa, vienas pirmųjų mano naujosios knygos „Niekada nesakyk niekada“ skaitytojų sakė, kad pažįsta vyrą, panašų į Luką. Vadinasi, neprašoviau pro šalį.
– Kodėl pasirinkote tokias temas – žmonių tarpusavio santykiai, jų labirintai ir išėjimai iš jų? Kuo jus žavi tokios temos?
– Mes juk gyvename su žmonėmis ir tarp žmonių, santykių tema yra neišsemiama. Ji sudėtinga ir kartu paprasta. Visi norime būti laimingi ir vargu, ar tai pavyksta vienumoje.
Man atrodo, kad meilė ir atradimas to žmogaus, su kuriuo galėtum tais jausmais dalytis, yra didžiausias džiaugsmas, koks tik gali nutikti. Visi to siekiame. Garsiai ar paslapčiomis. Visi trokštame mylėti, būti mylimi. Visiems norisi tos laimingos pabaigos.
– Jei rašytumėte knygą apie save, koks būtų jos pirmas sakinys?
– Manau, man niekada nekiltų mintis rašyti apie save, nes kiti man visuomet buvo ir yra įdomesni. Bet jei jau kada nors apsigalvočiau, pirmasis sakinys būtų koks nors emocingas – mėgstu pradėti romanus dialogais, kai skaitytojas tarsi įmetamas į jau vykstančią istoriją ir užgniaužęs kvapą laukia, kas bus toliau.
– Tai būtų laiminga pabaiga?
– Taip. Mano knygos turi laimingą pabaigą.
