– Ar ilgai dirbote valstybinėje mokykloje?
– Pusmetį. Paskui į mano pamokas pradėjo eiti visokios komisijos, kritikuoti. Ir suabejojau: ar tikrai esu savo vietoje? Pamaniau: jei pasiliksiu, vadinasi, pritarsiu tam, kad jauną žmogų reikia auklėti rimbu – ne palaikymu. Išėjau, nes pajutau, kad teks ilgai laukti, kol galėsiu pareikšti nuomonę ir būsiu išklausoma. Mano kartai reikia ne prievartos, o motyvacijos.
– Dabar komisijos nebevaikšto ir jaunystė – ne yda?
– Dabar labai mėgstu, kai į pamokas ateina kolegų, nes žinau, kad jei gausiu pastabų, tai tik todėl, kad jie nori man padėti. O jei man kas nors atsitinka, visada turiu trisdešimt partnerių, su kuriais galiu pasišnekėti apie tai. Ir niekas nesako: „Matai, ji nesusitvarko.“ Žmogus būna kūrybingas tik tada, kai jaučiasi saugus. Ir jaunystė turi savo pliusų. Jaunas mokytojas daug klysta, ir mokiniai mato, ką jis tokiu atveju daro, kaip taiso klaidas. Tai vertinga pamoka: šią patirtį mokiniai gali pritaikyti gyvenime, kai suklysta patys.
– Jūs – už tai, kad mokytojas ir mokinys gerbtų vienas kitą, draugautų. Tai įmanoma?
Sunkiau pasakyti sau: aš turiu daugiau žinių, galiu padėti, bet nesu visagalis ir priimu kitų nuomones. Kas žino, gal man iš dešinės sėdi būsimas genijus?
– Kai kurie pedagogai, komentuodami mano straipsnius, siūlo grįžti į realybę: neva taip nebūna, kad mokinys ir mokytojas būtų lygiaverčiai. Jiems tai nesuprantama, kaip kad man nesuprantama, kad vienas turi bijoti kito.
Aišku, mokytojui geriau, jei jo žodis – kaip kirviu nukirstas ir niekas nemėgina prieštarauti. Sunkiau pasakyti sau: aš turiu daugiau žinių, galiu padėti, bet nesu visagalis ir priimu kitų nuomones. Kas žino, gal man iš dešinės sėdi būsimas genijus? Dažnai važinėju į užsienio seminarus – tam, kad suprasčiau mokinius. Tarkim, tą septintoką, kuris perskaitęs tekstą sako: „Šitas tekstas – nesąmonė.“ Septintoje klasėje jie visi taip daro, ir niekas čia nekaltas. Taigi ir įsižeisti nėra ko.
– Gal ir tėvams tokie seminarai praverstų? Ar jie supranta savo vaikus, skiria jiems laiko?
– Valstybinėje mokykloje turėjau įdomios patirties: tėvai ateidavo, kad aš papasakočiau, kokie jų vaikai, nes patys to nežinodavo. Supratau, kad namie nėra pokalbių kultūros, niekas vaiko neklausia: „Kaip praėjo tavo diena?“ Nors iš principo šiuolaikiniai tėvai domisi vaikų auklėjimu, tuo, kas jiems būtų naudinga. Nebėra tabu kalbėti apie problemas, pavyzdžiui, rinktis į pokalbių grupę tėvams, kurie turi paauglių, šnekėtis apie situacijas, dalytis receptais. Aš irgi susiduriu su tėvais, kurie kartais tiesiog nori palaikymo, kuriems sunku su savo vaikais. Jie klausia, kaip vaikui sekasi, aš pasakoju, bet iš tikrųjų jie nori išgirsti: „Jūsų vaikas – normalus, jam viskas gerai ir jūs esate gera mama.“
– Gal turite atsakymą, kodėl vaikai žudosi?
– Manau, kad jauni žmonės žudosi iš vienatvės, dėl įvairios įtampos: dabar tu turi gerai baigti mokyklą, dabar turi įstoti, antraip būsi kažkoks valkata. Tai baisu. Vaikas turi būti toks, koks yra, o ne pildyti tėvų lūkesčius. Pas mus įprasta kalbėti tik tada, kai kas nors jau įvyksta: „O toks geras vaikas buvo...“ Geras todėl, kad pakluso? Kad buvo užspaustas? Mūsų visuomenėje trūksta laisvės būti savimi, visi bijo: „Ką žmonės pasakys...“ Net kai kas nors juokais grasina nusižudyti, tai neturi būti praleista pro ausis. Jei nereaguosi, žmogus pasijus vienišas, neišgirstas, ir tokia patirtis kaupsis.
Mane nustebino statistika, kad retai kada žudomasi ekspromtu: maždaug porą metų nesąmoningai planuojama, kur ir kaip tai galėtų įvykti. Kai žmogus sako, kad jau žino, kaip mirs, jo išvis negalima palikti vieno. Smagu, kad randasi vis daugiau organizacijų, teikiančių emocinę pagalbą, o ir psichologas nebėra toks didelis keiksmažodis. Kai blogai, svarbu kalbėtis apie tai, kas neramina. Tai – pirmoji pagalba.
– Daugiausia problemų vaikams kyla dėl pažymių. Ar galima ką nors įkalti į galvą tam, kuriam tiesiog nesiseka matematika ar lietuvių kalba?
– Visus galima išmokyti, tik nereikia turėti iliuzijų, kad išmokysi taip, kaip tu norėtum, nes tai nebūtinai sutampa su realiomis žmogaus galimybėmis. Labai mėgstu dirbti su gabiais vaikais, bet man toks pat svarbus ir tas, kuris atlieka perpus mažiau užduočių: jis juda savo tempu, tobulėja savo tempu. Visiškas mitas, kad žmogus turi atitikti tam tikras normas. Kai jis mėgina tai daryti, kyla daug įtampos, daug nepasitikėjimo savimi. Tai – prieš jo prigimtį. Vienas gali labai gerai atlikti užduotį dėdamas mažai pastangų ir netobulėti. Kitas ilgai vargs su ta pačia užduotimi, bet pasistūmės į priekį... Būna, kad pas mus ateina mokinių iš valstybinių mokyklų. Jie labai slepia, kad ko nors nesugeba, nesupranta. Yra įpratę imituoti darbą, kad tik jų niekas neliestų. Bijo klausti, nes mokytojai turi refleksą: „Nesupranti? Taigi čia tokia paprasta užduotis!“ Aš už tai, kad kiekvienas mokytųsi savo ritmu ir padarytų, kiek gali. Nemanau, kad lėtesnis ritmas – problema. Čia visuomenės požiūris – probleminis. Be to, vaiką reikia matyti ne vien klasėje. Tegu jam sunkiau sekasi lietuvių kalba, bet kaip jis šoka! O jei tas žmogus kada nors bus garsus šokėjas, niekas neprašys jo rašyti diktantų.
– Niekur nedingsi nuo to, kad pas mus intelektas vertinamas labiau už kitus dalykus.
Žmogus, kuris ugdo vien intelektą, stovi ant galvos. Ir klausimas, kada ta galva sprogs – nuo įtampos ar kūno svorio.
– Žmogus, kuris ugdo vien intelektą, stovi ant galvos. Ir klausimas, kada ta galva sprogs – nuo įtampos ar kūno svorio. Žmogus yra galva, širdis ir kūnas; jei dvi mechanizmo dalys neveiks, jis sirgs – fiziškai arba emociškai. Dar labai svarbu, kad protas susijungtų su tuo, kas širdyje, nes kai veikia tik galva, atsiranda ir karai, ir visos kitos negandos... Girdėjau iš vienuolių istorijų, kaip žmonės, baigę Oksfordą ar Kembridžą, meta tai, ką darė daug laiko, nes pajunta visai praradę kitus gebėjimus. Vis dėlto, žmogus nėra sukurtas glūdėti tarp knygų. Jos rašo, kaip buvo kitiems, o ne kaip yra tau, kai sėdi ir žiūri į saulėlydį. Intelektas naikina pirminį žmogaus poreikį būti gamtos dalimi.
– Yra koks nors receptas, kad mokytojui nebūtų sunku su vaikais?
– Labai svarbu humoro jausmas. Nuoširdumas. Aš kartais ateinu ir sakau: „Nežinau, kas man šiandien yra, bet aš labai pikta. Prašau neprovokuoti savo labui. Šiandien neįvyks tobuliausia jūsų gyvenime pamoka.“ Tada visi pasijuokiame. Jei pyksti, turi pykti su meile: „Žinai, aš dabar ant tavęs rėkiu todėl, kad tu man rūpi.“, ir tėvams skambinėti ne tam, kad apskųstum vaiką, o kad jam padėtum. Turi būti savyje: galvoti apie tikslą, nereaguoti į šalutinius dirgiklius, nepasiduoti provokacijoms. Mokytojas yra vaidmuo. Jį reikia aiškiai atskirti nuo savo asmeninio gyvenimo ir jei kas nors tave pakritikavo, stengtis nereaguoti asmeniškai – ta kritika dažniausiai skirta tavo darbiniam vaidmeniui.