Gal, jei ji gyventų ne Australijoje, koks nors mitrus vadybininkas jau būtų privertęs Emmą išmesti rožines suknias su raukiniais ir laikytis dietos, kad publikos netrikdytų distancija tarp autorės ir jos elegantiško meno. Bet Emmai jėgų ir sveikatos reikia labiau nei elegancijos. Ir svorio ji neketina mesti, nes yra didelė gurmanė. Net apie savo sėkmę sako taip: „Man teko suvalgyti daug lėkščių sriubos, kol tapau tuo, kas esu.“ O gal australai turi tokį posakį, reiškiantį, kad Emmos sėkmė – ne iš dangaus?
Jos istorija paradoksali, kaip ir daugelio mūsų laikų menininkų. Emma kuria jau ketvirtį amžiaus, ir negalima būtų sakyti, kad šiandien dirba geriau, nei tai buvo prieš dešimtį metų. Tačiau išgarsino ją ne instaliacijos, o vaizdo klipas – 2011 m. Gotye daina „Somebody That I Used to Know“. Kamera užfiksavo, kaip menininkė tapo Gotye ir Kimbros kūnus, kad šie susilietų su fonu – baisoka dainininko tėvo Franko de Backerio abstrakcija. Daina tapo metų singlu, internete sulaukė daugiau nei milijono peržiūrų, o Ashtonas Kutcheris įkėlė ją į tviterį, dar padidindamas gerbėjų skaičių. Emma Hack akimirksiu tapo garsenybe – ir ne tik tarp nepilnamečių...
Emmos sfera – kūno tapyba. Ir kopimas į viršų prasidėjo tradiciškai: namuose ji kankindavo savo sesę, ant šios vaikiško veidelio nuolat bandydama kokius nors stipriai meniškus makiažus. Niekas nenustebo, kai mergina nutarė mokytis plaukų modeliavimo ir grimo, ėmė domėtis teatrui, kinui, fotosesijoms skirto vizažo specifika. Toliau jos vaizduotė nesiekė, nes Adelaidės priemiestyje, kur augo, apie internetą niekas nebuvo girdėjęs, o ir kitos informacijos nebuvo per daug.
Emmos sąmonėje bodipaintingas ėmė asocijuotis būtent su imitacija, o ne kokia nors gražia tapyba ant pilvo ar užpakalio.
Vis dėlto jos Blekvudas nebuvo pati gūdžiausia provincija, nes viena mokytoja pasiūlė Emmai tapyti kūnus, ne veidus, o pati mergina, nelabai žinodama, ką tai reiškia, kažkur surado šviesų pavyzdį – XX a. 9-ojo dešimtmečio ikoną Veruschką. Šioji buvo ne tik supermodelis, bet ir menininkė: tarkim, nupiešusi ant savęs tigro dryžius, fotografuodavosi žolėje kaip plėšrūnas arba atsistodavo prie namo sienos ir nusigrimuodavo, tarsi būtų jo mūras. Emmos sąmonėje bodipaintingas ėmė asocijuotis būtent su imitacija, o ne kokia nors gražia tapyba ant pilvo ar užpakalio.
2001 m. mergina laimėjo profesionalų Pasaulinį kūno tapybos čempionatą. Bet tai buvo vienos dienos džiaugsmas: niekas nepuolė atakuoti Emmos prašymais nupiešti ant kūno glaustinukę ar neegzistuojantį kostiumą (tuos dalykus menininkė darė virtuoziškai). Ji ir toliau šiokiadienius skirdavo makiažams, savaitgalius – nuotakų šukuosenoms. O norai kurti meną atsimušdavo kaip į sieną. Antai, 2005 m. į vieną Adelaidės galeriją Emma atėjo turėdama penkias idėjas; jai pačiai buvo įdomi tik viena – tapetai. Bet būtent šį sumanymą galerija kategoriškai atmetė.
Kita vertus, šneki ir miela Emma Hack buvo ir tebėra kovotoja. 2000 m. ji išleido gražų kalendorių, kuriam paėmė 20 tūkstančių JAV dolerių paskolą, išspausdino 4000 egzempliorių, o pardavė tik 150. Jam menininkė tapė ir fotografavo luošius – parolimpinių žaidynių atletus. Emma ilgai kapstėsi iš skolų, bet pats darbas pakėlė dvasią: jei tie nelaimingieji kažką gali, tai gali ir ji... Ir Emma įstengė prasimušti į žmones.
Šiandien jos instaliacijų nuotraukos kainuoja nuo 2000 iki 10 000 JAV dolerių, menininkė yra kviečiama į Niujorką, rengia šou per „Tiffany & Co.“, „Paspaley Pearls“, „Montblanc“, „Estée Lauder“, kitų solidžių kompanijų prezentacijas. O idėją su tapetais ji vis dėlto įgyvendino. Negana to, tapo vieninteliu žmogumi, kuriam leista naudotis garsios dizainerės Florence Broadhurst tapetų fondais.
Vos pralobusi Emma atidarė galeriją ir įsteigė savo vardo apdovanojimą Pietų Australijos dailininkams (laimėtojai gauna 5000 JAV dolerių, o pinigai už parduotus jų kūrinius atiduodami labdaros fondams). Mergina sako taip atsilyginanti už savo sėkmę: daugelis Australijos galerijų žlunga, o jos – klesti. Kur neklestės! Visiems knieti ten užeiti, nes galerijoje galima pažiūrėti, kaip menininkė dirba, ir pabendrauti su ja. Emma nori, kad žmonės matytų kūrybos procesą. Tai kompleksas, likęs nuo to meto, kai savo parodose ji girdėdavo skeptiškų komentarų: „Koks čia menas, jei viskas daryta fotošopu.“ Galima suprasti menininkės apmaudą. Minėtąją nuotraukų redagavimo programą ji naudoja tik tam, kad nutrintų kelnaičių siūles, o visa kita – tikri modeliai, tikra tapyba, alinantis darbas.
Optinio meno atstovai dvimatę plokštumą bando paversti 3D formatu. Emmos pastangos nukreiptos atvirkščia kryptimi.
Optinio meno atstovai dvimatę plokštumą bando paversti 3D formatu. Emmos pastangos nukreiptos atvirkščia kryptimi: ji naikina apvalias moters kūno formas, įteigia, kad jos yra plokščios. Bet tai – bene lengviausia jos užduotis.
Nepalyginti sunkiau fiziškai ištverti seansą. Jis trunka 17–18 valandų ir per tą laiką dailininkė negali nei labai pailsėti, nei pasnausti. Juolab negali mesti „drobės“ ir grįžti prie jos po savaitės. Jei Emma turėtų žingsniamatį, jis po darbo dienos rodytų įspūdingus skaičius, nes kiekvieną ant kūno nubrėžtą liniją tenka tikrinti per atokiai stovinčios fotokameros akį.
Dar viena Emmos bėda yra modeliai, retai kada ištveriantys seansus. Jų užduotis – stovėti prie tapetų ir nė per centimetrą nepasvirti į kairę ar dešinę. Menininkė galėtų papasakoti, po kiek laiko ima drebėti pozuotojų kojos ir rankos, kaip dažna jų tiesiog nualpsta, ir visas darbas nueina šuniui po uodega. Aišku, tą darbą galima būtų tęsti, bet merginos, atgavusios sąmonę, sprunka neatsigręždamos.
Emma gal ir rastų tvirtų mergaičių, kurioms reikia gerai mokamo darbo, tik nenori bet ko: prieš imdama modelį, su juo ilgai geria kavą, net panaršo šio feisbuką, kad suprastų, ar tai geras žmogus. Mat menininkė šventai tiki, jog modelio energija pereina į kūrinį, o jei taip – ji negali būti bloga.
„Studijoje velniškai šalta. Bec Lawrence stovi iki pusės nuoga, bet su ugais ir storomis tamprėmis. Emma ant grindų apibrėžė jos pėdas: jei Bec neištvers, norės pajudėti, taip bus lengviau ją grąžinti į reikiamą padėtį. Pusantros valandos menininkė dengia jos kūną auksu, o paskui prasideda didžioji iliuzija: su fonu susilieja Bec pečiai, dingsta jos dešinė ranka, paskui kairė. Emma nuolat laksto prie kameros –„Contax 645“ su Carlo Zeisso objektyvu. Tokios brangios, kad menininkė ją gali tik nuomoti...
Vakarop ji kažkam skambina ir sako, kad jau galima atgabenti Votaną. Pasirodo, tai simpatiškas pelėdžiukas, kurio honoraras 170 JAV dolerių už valandą. Ir iškart pasidaro aišku, kad valandos neužteks. Paukštelis turėtų tupėti it sfinksas (jis siūlu pririštas prie Bec rankos), bet netupi. Gal nutaria, kad studijoje turėtų būti pelių ir reiktų jų paieškoti, o gal tiesiog nenori fotografuotis. Emmos komada neriasi iš kailio: švilpia, skambina mobiliaisiais, stūgauja kaip šakalai, – kad tik pelėdžiukas pasuktų savo snapą į kamerą. Galiausiai menininkė lengviau atsikvepia: „Kokius tris kadrus turėsime...“
Iš šio epizodo verta atsiminti du faktus. Pirmas: Emma prie tapetų dažniausiai stato savo bičiulę Bec Lawrence. Šioji, modelių agentūros „Pride Models“ (ir Emmos galerijos) vadybininkė, taip pat yra alpusi, bet draugystę vertina labiau už laikiną diskomfortą. Antra, charizmatiškasis pelėdžiukas Votanas nūnai yra įtrauktas į Emmos feisbukus, instagramus ir kur tik galima, be to, būna dažnas jos galerijos svečias.
Kai Emmai prireikia ne vieno modelio, o grupės, ji labiausiai pasikliauja neišlepintais ir ištvermingais šokėjais. Šie gal ir pasiųstų ją velniop, bet negali: jaučiasi dėkingi už unikalias programėles, kurias Emma daro Vakarų Australijos baletui.
Reikšmingiausias grupinis Emmos projektas – Pietų Australijos kelių avarijų komisijos reklamos kampanija, kurią galime įsivaizduoti iš nuotraukų: septyniolikos žmonių kūnai imituoja suknežintą automobilį. Tiesa, menininkė čia neapsiribojo šokėjais. Darbas buvo toks komplikuotas, kad prireikė ir kitų profesijų atstovų – didžiausią kūnų svorį laikė kultūristai ir atletai, mašinos priekį „vaizdavo“ akrobatai...
Šiandien Emma siuvinėja ant šilkografijos technika atspaustų modelių nuotraukų ir rezga tolesnius planus: jai neįdomu daryti tai, ką jau darė. Laisvą laiką ji skiria feisbukui, kurio draugai viršija visus leistinus skaičius (ir Emmai tenka kurti naujus profilius). Prieš trejetą metų ji ištekėjo už seno draugo muzikos prodiuserio Justino Astbury ir žadėjo sulėtinti tempus, pagalvoti apie vaikus. Bet kol kas palikuonių nėra, o Emmos tempai nelėtėja.
