„Meno avilio“ kino edukatorė G.Žulytė pataria, kaip ugdyti vaikų empatiją ir gebėjimą kurti ilgalaikį ryšį

2023 m. kino edukatorės Gintės Žulytės parengta metodinė medžiaga iš skirtingų perspektyvų reflektuoja Christopher Duriez animacinį filmą ir mokytojoms (-ams) siūlo atspirties tašką ugdant pradinukių (-ų) medijų raštingumą.

Pedagogėms (-ams) skirtoje metodinėje medžiagoje pateikiamas britų animacijos režisieriaus Christopher Duriez trimatės lėlinės animacijos filmas „Babūnas mėnulyje“ (Baboon on the Moon, Jungtinė Karalystė, 2002, 6 min.).

Vaizdo medžiagoje pasakojama apie mėnulyje gyvenantį Babūną, kurį vis aplanko gimtų namų Žemėje ilgesys, jo kasdienybė daug kuo panaši į Žemės gyventojų, tačiau darbas neįprastas – kiekvieną rytą jis turi įžiebti mėnulį.

Edukacinėse gairėse pateikiamos devynios užduotys, ir vaikai nagrinėja animacinį filmą, ugdydami socialinę, emocinę, kūrybiškumo ir kitas kompetencijas.

Priemonės autorė G. Žulytė dalijasi, kad kurdama metodines gaires ieškojo atsvaros fragmentiškam, skubiam, į greitą rezultatą orientuotam mokymuisi.

„Nuoseklus, ilgalaikis mokytojų darbas su filmu „Babūnas mėnulyje“ – tikras lėtosios edukacijos pavyzdys, kurio taip stinga mūsų mokyklose.

Visus metus mokinių dėmesį sutelkę į vieną trumpametražį filmą, mokytojos (-ai) moko juos nuo mažens gilintis į reiškinį, sustoti, pastebėti detales, atskleisti sąsajas tarp įvairių gyvenimo sričių.

Vaikai, turėdami galimybę su pagrindiniu filmo veikėju Babūnu praleisti daugiau laiko, ugdo empatiją ir gebėjimą kurti ilgalaikį ryšį“, – pasakojo „Meno avilio“ kino edukatorė G. Žulytė.

Klaipėdos Vydūno gimnazijos mokytojos Daiva Imbrasienė ir Aurelija Žvinklytė-Rimšienė „Meno avilio“ pasiūlytą priemonę darbe su mokiniais taikė ištisus metus. Britų režisieriaus trimatis animacinis filmas joms tapo atspirties tašku tiek galvojant pamokų temas, tiek ruošiant ugdomąsias priemones.

„Babūno istorija tarsi siūlas surišo daug sričių. Su mokiniais kūrėme personažo portretą ir taip palaipsniui perkėlėme jį į kitas pamokas: per gamtos mokslų pamokas kalbėjome apie elektros grandinę, per lietuvių kalbos pamokas kūrėme istorijas apie tai, kas aplanko Babūną mėnulyje“, – patirtimi dalijosi pradinių klasių mokytoja D. Imbrasienė.

Lėtoji edukacija leidžia ne tik mokiniams, bet ir mokytojams nuolat iš naujo apsvarstyti turimą medžiagą, ieškoti loginių, emocinių, tematinių ir montažo jungčių.

Mokytoja D. Imbrasienė pastebi, kad lėtosios edukacijos sėkmė slypi tame, jog ilgainiui mokiniams daug ko aiškinti tiesiog nebereikia: „Neseniai vaikams daviau užduotį paruošti savo miesto lankytinos vietos pristatymą.

Kilo daug klausimų, tačiau užduotį papildžius patikslinimu, kad būtent Babūnas atskrido į Klaipėdą, o miestą pristatysime jam, klausimų nebeliko.“

Tokiam požiūriui pritaria ir dailės mokytoja Aurelija Žvinklytė-Rimšienė. Ji atkreipia dėmesį, kad lėtoji edukacija tampa raktu į integruotą tarpdisciplininį ugdymą.

„Nuolat gilinant vieną istoriją, atsiranda tęstinumas, nebelieka poreikio kaskart gilintis į naują personažą, su kuriuo mokiniams reikia laiko susipažinti. Pamažu turimą medžiagą susiejant su naujomis temomis, plečiamas asociacijų ir patirčių bagažas, mokiniai skatinami tyrinėti, kelti hipotezes ir jas nagrinėti.

Pavyzdžiui, per dailės pamokas dalijomės mintimis, ką galima papasakoti apie savo miestą, kai jis skendi rudens vakaro tamsoje.

Atsispyrėme nuo to, kad Babūnas yra žibintininkas, o kiek vėliau, jau per gamtos pažinimo pamokas, kolegė kalbėdama apie tą patį personažo bruožą su vaikais sudarė elektros grandinę ir uždegė mėnulį“, – bendro darbo patirtimi su kolege džiaugėsi A. Žvinklytė-Rimšienė.

Bendradarbiavimo svarbą kuriant įtraukias ugdymo programas pabrėžė ir kino edukatorė G. Žulytė: „Lėtosios edukacijos metodais paremta nemažai „Meno avilio“ projektų, tačiau, jei mokytojos (-ai) nepalaikytų ir netikėtų, jų įgyvendinti nepavyktų.

Labai svarbu, kad ugdymo įstaigos išnaudotų ne tik pramoginį, bet ir filmo edukacinį potencialą, išklausytų vaikų nuomonę, pastebėjimus, pradėtų su jais diskutuoti.“