Apie tai – interviu su lektore ir mentore E.Blekaityte.
– Kodėl savirealizacija tokia svarbi žmogui?
– Dirbant su žmonėmis, lydint juos sąmoningumo kelionėje, savirealizacija yra vienas iš esminių klausimų – visi ieškome teisingiausio kelio, kuriuo eidami būtume laimingi. Tiesa, nėra vienos stebuklingos piliulės, universalios formulės ar mokymo metodo, kuris padėtų visiems išsigryninti savo paskirtį šiame pasaulyje. Visas gyvenimas yra savirealizacijos kelionė: ieškome, bandome, klumpame, kylame.
Svarbiausia šioje kelionėje pasitelkti dėmesingumą, sąmoningumą, pasitikrinti širdimi, vidine intuicija ar tai yra mano kelias, ar ne mano. Jei ne mano – padėkoti tam gyvenimo etapui ir nebijoti pakeisti krypties.
Nėra vienos stebuklingos piliulės, universalios formulės ar mokymo metodo, kuris padėtų visiems išsigryninti savo paskirtį šiame pasaulyje.
– Kiek gali trukti savirealizacijos paieškos?
– Kiekvienam skirtingai. Vieni žmonės į šį pasaulį atkeliauja su labai konkrečia misija, kurią labai aiškiai jaučia ir ja seka, kiti daug blaškomės. Negebėjimą išsigryninti savo kelio gali lemti tai, kad neįsiklausome į save, neišgirstame savo vidinio balso, nes norime atitikti tam tikras visuomenės primestas normas, tėvų lūkesčius ar kt.
Tačiau kas ieško, visuomet randa, todėl reikia nebijoti bandyti. Yra įvairių metodų, kurie gali palengvinti savirealizacijos paieškas – nuo testų iki meditacijų, vizualizacijų praktikų, vedlių. Juos pasitelkus, galima sutrumpinti kelią, greičiau vidumi pajausti atsakymus į kylančius klausimus. Svarbiausia yra įsiklausyti į save, niekas iš šono negali primesti, kaip mums save realizuoti, turime patirti tai savo kailiu.
– Kokie ženklai patvirtina, kad esame savo kelyje?
– Geriausias patvirtinimas – vidinis pajautimas, vadinamasis „gut feeling“. Reikia paklausti savęs, ar tai, ką darau, iš tiesų tenkina, ir pagauti savo savijautą – tą pirmąją milisekundę, kai vidumi sau patvirtiname „taip“ arba „ne“. Sunkiau yra žmonėms, kurie kliaunasi tik racionaliu protu, nes to, ar esame savo kelyje, negalime nei apskaičiuoti, nei pamatuoti, tik pajusti. Intuicija yra brangiausias mūsų turtas, ji padeda neapsigauti, ir gera žinia ta, kad ją galime lavinti.
– Kokie ženklai perspėja, kad pasukome netinkama kryptimi ir reikia ieškoti kito savirealizacijos kelio?
– Manau, kad visų pirma – savijauta, mūsų vidinė būsena. Jei einame ne savo keliu, galime jausti energijos stygį, nuovargį, gali kamuoti prasta nuotaika, net išsivystyti ligos. Kartais sunku suprasti, kodėl esame viskuo nepatenkinti, nuvargę, nors išoriškai lyg ir neturime kuo skųstis – uždirbame, kopiame karjeros laiptais, turime statusą visuomenėje, gyvename komfortiškai (namai, automobiliai, kelionės ir pan.).
Komfortas tampa savotiškai spąstais: „Kaip galiu skųstis, jei viską turiu“. Tačiau kai lieki vienas su savo mintimis ir jausmais, kažkas viduje graužia, jauti, kad esi ne ten. Tas vidinis diskomfortas pradeda žmogų budinti iš vidaus, žmogus ima ieškoti, ką galiu pakeisti, nemetant to, ką sukūriau, bet šiek tiek atsitraukiant nuo rutinos ir atidžiau pažiūrint, kas man kelia nerimą.
Sunkiau yra žmonėms, kurie kliaunasi tik racionaliu protu, nes to, ar esame savo kelyje, negalime nei apskaičiuoti, nei pamatuoti, tik pajusti.
– Jei neįsiklausysime ir neieškosime kito realizacijos kelio, kaip tai gali paveikti kitas gyvenimo sritis?
– Pasekmės gali būti destrukcinės. Kai einame prieš save, gali atsirasti sveikatos sutrikimų, kilti konfliktų su artimaisiais ir kt. Kai nesame ten, kur turime būti, nėra energijos tėkmės, kurį atsiranda, kai atrandame ir realizuojame savo vidinį polėkį, talentus, įgūdžius. Dažnai koją pakiša švietimo sistema ar auklėjimo metodai, nes vis dar dažnai žiūrima, kas labiau apsimoka, kokios profesijos yra perspektyvios. Taip atsiduriame kažkur ne ten ir ilgainiui jaučiame diskomfortą. Tačiau bet kada galime paimti gyvenimą į savo rankas ir jį pakeisti.
– Savo paskaitose kalbate apie iš japonų filosofijos kilusią IKIGAI koncepciją. Kuo ji naudinga?
– Tai japonų gyvenimo filosofija, naudojama versle ir asmeniniame tobulėjime. Analizuojant ilgiausiai, sveikai ir laimingai vienoje Japonijos vietovėje gyvenančius žmones, mokslininkai atskleidė jų paslaptį ir ją pavadino IKIGAI koncepcija. Remiantis ja, laimingas gyvenimas slypi aukso viduriuke tarp to, ką tau labai patinka daryti; to, ką gali daryti gerai (mūsų įgūdžiai bei talentai); tarp to, ko reikia pasauliui (tendencijos, pritaikomumas šiandien ir svarba ateityje) ir to, kas uždirba pinigus. Laimė – tai nebūtinai erdvėlaivio pilotavimas ar sėkmingas verslas, viskas priklauso nuo individualių savybių ir gebėjimo rasti aukso viduriuką tarp išvardintų dalykų. Jei žmogus jį suranda, jis klesti, žydi ir gyvena ilgai.
– Kaip išmokti nesilyginti su kitų pasiekimais, nesiplėšyti ir atrasti, kas skirta būtent tau?
– Svarbu suprasti, kad savo kelio negalime išmąstyti, tik pajausti kūnu ir širdimi. Kuo aiškiau esame savo kelyje, savo žinojime, kuo aiškiau jaučiame iš savo vidaus sklindančius atsakymus, tuo tvirčiau suvokiame, kad nėra nė vieno kito tokio, kaip aš. Kuo labiau susidraugaujame su savimi ir ramesni jaučiamės, tuo mažiau poreikio blaškytis ir lygintis su kitais. O jei jaučiamės užtikrinti savo pasirinkimu, tai ir pasilyginimas su aplinkiniais gali būti įkvepiantis, skatinantis siekti daugiau, judėti į priekį, tačiau ne demotyvuojantis („oi, kiek kiti pasiekė, o aš – nieko“).
Kuo labiau savo kelyje esame, tuo drąsiau darome žingsnius, nuklydę sugebame sugrįžti ir dar aiškiau sau pasakyti, kad tai yra mano kelias. Ilgainiui reikia vis mažiau patvirtinimo iš aplinkinių, nebelieka poreikio dairytis į šalis, nes jaučiamės tvirtai savo pasirinkime, savo kelyje.
– Kaip nesukliudyti vaikams atrasti savo kelio? Kaip neprimesti jiems savo lūkesčių?
– Leisti vaikams bandyti, girdėti juos, įsiklausyti į norus. Manau, itin svarbi užduotis tėvams yra mažose detalėse įžvelgti besiskleidžiančius vaiko talentus ir svajones, įgalinti juos išbandyti skirtingas veiklas ir atrasti tai, kas arčiausiai širdies, net jei tėvų nuomone tai visiški niekai (šypteli). Reiktų nesitikėti labai daug, nesukurti vaikams įtampos dėl rezultato: jei pradėjo lankyti muzikos mokyklą, nebūtinai turi būti geriausias pianistas Lietuvoje. Rezultato reikalavimas vaiką gali demotyvuoti.
Būna, vaikai pasirenka vieną kryptį ir ja eina kelerius metus, kiti labai dažnai keičia būrelius. Nėra nei geresnio, nei blogesnio kelio savirealizacijos link. Jei vaikas labai dažnai keičia veiklas ar vis kažko nenori, tame taip pat gali slypėti laimingo gyvenimo paslaptis. Gal jo tikslas yra laisvė? Tereikia išsiaiškinti, kokios laisvės jis trokšta, kaip ją supranta.
Patarčiau tėvams neužsikrauti naštos, galvojant „aš nutiesiu vaikui gyvenimo kelią arba užblokuosiu jį“. Ne tik vaikystėje galima atrasti talentus, tad reikėtų visiems atsipalaiduoti. Džiaugsme ir laisvume, o ne konflikte yra vaiko laimė.
Sąmoningo verslo mentorė Eglė Blekaitytė skaito paskaitas „WoW University“ Gamma bendruomenės klube, ji taip pat yra sąmoningumo kelio moterims „Kelionė į save“ bendrakūrėja, „BE YOU“ projektų iniciatorė ir pagrindinė koordinatorė.
