Futbolo teisėjas, dar vaikystėje netekęs dešinės rankos keturių pirštų, niekada dėl to nekompleksavo ir nesijautė kitoks. Vis dėlto neseniai į vieną iš futbolo turnyrų esą buvo nepakviestas „dėl rankos“.
„Anksčiau niekada teisėjaudamas nesu išgirdęs jokių replikų. Vis dėlto šįmet kartą į turnyrą teisėjauti manęs nepakvietė tik dėl rankos. Pasakė, kad dėl mano teisėjavimo nėra problemos, tačiau dėl rankos nepakvietė“, – sako su diskriminacija susidūręs vyras.
Jis teigia nesusitikęs su žmogumi, kuris priėmė tokį sprendimą, tačiau būtų norėjęs į akis išgirsti jo argumentus.
„Man nesakė, kas konkrečiai tas žmogus, bet žinau, kad tai vienas iš to turnyro organizatorių... Ten buvo vaikų turnyras. Mano galva, galbūt dėl to, kad vaikams nebūtų nemalonu dėl rankos. O ką aš žinau? Kiek esu teisėjavęs vaikams, jų tėvai niekada man neišsakė jokių priekaištų, bent jau dėl rankos“, – pečiais trūkčioja Sergejus.
Vyras įsitikinęs, kad geriau būtų pasakę, kad jo kvalifikacija netinka, bet ne atstumti dėl rankos. Iki to laiko S.Abramenkovas sako teisėjavęs vaikams ne kartą ir jokių bėdų niekam dėl to esą nekildavę.
Į nelaimę nuvedė smalsumas
„Kai netekau pirštų, man buvo penkeri su puse. Norėjau paragauti kotletų. Juokauju“, – net ir tokioje skaudžioje situacijoje sugeba pajuokauti Sergejus. Jis pasakoja, kad lemtingą dieną mama, kaip įprasta, atvežė jį į darželį. Kadangi tėčio Sergejus neturėjo, ji viskuo rūpindavosi viena. Tąkart moteris nė neįtarė, kad sūnui nutiks skaudi nelaimė.
„Sugalvojau įkišti nosį į darželio virtuvę“, – pasakoja vyras. Smalsus berniukas kažkokiu mistiniu būdu sugebėjo įjungti elektrinę mėsmalę ir įkišo ranką į ją. Sergejus dėkoja Dievui, kad kažkaip sugebėjo tą velnio mašiną išjungti. Nors, kaip pats pripažįsta, jo amžiaus vaikas emociškai nėra pasiruošęs suvokti tokią nelaimę, tačiau gerai buvo tas, kad aplinkiniai vaikai niekada nereplikavo dėl jo negalios.
Aistra futbolui nuvedė iki teisėjavimo
Futbolo teisėjo duoną ragauti Sergejus ėmė ganėtinai vėlai. Maždaug prieš dešimtį metų. Dabar vyrui ant nosies – jau 53-eji, nors veide tų metų nematyti.
„Aš treniravau moterų komandą „Vėtra“. Dėl finansavimo trūkumo pabaigiau trenerio karjerą. O paskui pasukau į teisėjavimą“, – sako Sergejus. Futbolas visada buvo vyro aistra. Jis nuo mažens žengė kartu su juo – jau vaikystėje spardydavo kamuolį kieme. Užaugus šis užsiėmimas peraugo į profesionalų lygmenį. Kadangi amžius trukdo teisėjauti nacionaliniu mastu, Sergejus „diriguoja“ Sekmadienio futbolo lygos (SFL) rungtynėms.
Aš treniravau moterų komandą „Vėtra“. Dėl finansavimo trūkumo pabaigiau trenerio karjerą. O paskui pasukau į teisėjavimą, – sako Sergejus.
Gaunant po keletą rungtynių per mėnesį, žinoma, išgyventi neįmanoma. „Tai įmanoma, kai esi jaunas, visiems reikalingas ir visur kviečiamas“, – įsitikinęs Sergejus. Vyras dirba vairuotoju-autokrovėju. Jo teigimu, darbdaviai nenori mokėti daugiau, jeigu iki objekto yra gabalas kelio – vyras nesupranta, kodėl tas kelias nekompensuojamas pinigine išraiška.
„Turi žmones skatinti. Nemanau, kad tai geras sprendimas. Įsivaizduokite, jeigu aš gyvenu Fabijoniškėse, o man už 600 Eur siūlo važinėti dirbti į Minsko plentą. Tai paskaičiuokite, ar apsimoka“, – paragina Sergejus, pridurdamas, kad juk šeimą išlaikyti reikia. Anot jo, be abejo, yra įmonių, kurios nuveža darbuotojus į darbą savu transportu. „Bet aš ne apie tai – darbdaviai tiesiog turėtų pakelti atlyginimą, ypač tiems, kurie turi kvalifikaciją“, – mano Sergejus.
Apskritai darbo paieškos vyrui ne kartą apkarto. Išvydęs vyro ranką, dažnas darbdavys nė neduodavo šanso pabandyti. „Aš visada sakau, kad yra bandomasis laikotarpis, paprašau leisti pabandyti, bet man atsako: „Ne, viso gero.“ Esą tokių atvejų buvo ne kartą: „Būdavo, kad paslėpdavau ranką specialiai – tuomet pažiūrėdavo, kad gerai dirbu, ir nebereikėdavo ieškoti kito.“ Vyras sako, kad būtų daug geriau, jei diskriminacijos šiuo atveju nepasitaikytų ir nereiktų žaisti šių slėpynių.
Ką daryti, kad diskriminacijos būtų mažiau? Sergejus kalėdiniais stebuklais netiki: „Jei prieš dešimt metų buvo tas pats, kaip dabar, nenorėkit, kad ir dar po dešimtmečio būtų kitaip. Darbdavys, turėdamas galimybę pasamdyti žmogų be negalios, nedvejodamas taip ir padarys. Nemanau, kad šis požiūris artimu metu pasikeis.“
Jo manymu, galėtų pagelbėti tik Seimas, primesdamas įmonėms įdarbinti tam tikrą skaičių žmonių, kurie turi kažkokį nedarbingumo procentą.
Sukūrė antrą šeimą
Sergejaus pirmoji šeima iširo. Paklaustas, kodėl, jo manymu, taip įvyko, vyras atviras – ko gero, viskas dėl pinigų stygiaus: „Manau, kad taip nutiko ne vien mano šeimoje. Daugiausia problemų kyla dėl pinigų, ypač kai jų į šeimą negali pakankamai atnešti vyras.“ Sūnus iš ankstesnės šeimos gyvena Škotijoje, ten persikėlusi ir jo buvusi žmona. Apie ją nieko bloga Sergejus pasakyti negali, priešingai – labiau linkęs besti pirštą į save, esą jo charakteris ne iš lengvųjų.
To charakterio pažaboti nepavyko ir antrajai žmonai. Tačiau darniai santuokoje jiedu gyvena jau trejus metus, o meilė liepsnoja jau septynerius.
„Dabar mūsų dukrytei dveji metukai“, – nusišypso Sergejus, pridurdamas, kad vaikas įprasmina dviejų žmonių santykius. Vyro nuomone, nenorint tikros šeimos, vaikų, nereikia planuoti naujos gyvybės. Esą paskui – skyrybų atveju – kenčia tik vaikas.
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aržuolaitienės, šįmet gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas.
Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
Visus projekto tekstus rasite ČIA.
Galite pasiūlyti herojų projektui? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt.
