Mintimis apie visus šiuos svarbius klausimus, pašaukimą ir pasirinkimą tarnauti Dievui su 15min žurnaliste sutiko pasidalyti du Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos klierikai, studentai – šeštakursis Valdemaras Širvinskis ir antrakursis Linas Braukyla.
Į kunigystę atvedė perskaitytos mintys ir ilgi pokalbiai su Dievu
Klierikas Linas Braukyla nuo ankstyvos paauglystės nuolatos svarstė, koks gyvenimas iš tiesų prasmingas. Jam rodėsi akivaizdu, kad toji prasmė slypi gyvenime dėl kitų žmonių gėrio.
„Iš pradžių tai mane įkvėpė savanoriauti vaikų ir jaunimo vasaros stovyklose. Greitai pamačiau, kad mūsų kartai trūksta net būtiniausių sąlygų subręsti meilei ir santuokai, todėl stengiausi kuo labiau prisidėti prie jaunimo ugdymo šeimos gyvenimui. Žinoma, taip jam ruošiausi ir pats.
Linas seminariją lyginą su karo akademija, nes čia gyvenimas vyksta pagal aiškiai sustyguotą tvarką.
Noras dirbti dėl kitų gėrio vėliau nuvedė mane studijuoti politikos, motyvavo domėtis Lietuvos istorija ir jos gyvenimu“, – apie savo ieškojimus kalba L.Braukyla.
Dabartinis seminarijos studentas studijavo ir Prancūzijoje. Kartą, pamena, skaitęs šv. Augustino biografiją, kurioje, panašu, rado atsakymą, nuvedusį kunigystės link: „Šv. Augustino gyvenimo pabaigoje Romos imperija jau byrėjo ir daugelio krikščionių bendruomenių negebėjo apsaugoti nuo į Šiaurės Afriką besiveržiančių vandalų genčių. Rašoma, kad šventasis Augustinas, būdamas vyskupas, prašė kunigų likti su savo žmonėmis net ir mirties pavojuje. Ir tai man buvo ženklas, nebūtinai šis pavyzdys ar ši mintis, nežinau, bet tai perskaitęs supratau, kad noriu būti kunigas.“
Jis nesako, jog suprato kunigystę esant pačiu prasmingiausiu gyvenimo keliu arba kad tai – tobuliausias būdas tarnauti kitiems. „Turbūt mano gyvenimas kaip tik čia ir vedė, bet mano paties pasirinkimas man tam tikra prasme išlieka paslaptingas“, – prisipažįsta L.Braukyla.
Valdemaras Širvinskis sako kvietimą tarnauti nešiojęsis širdy ne vieną dieną ir jį atpažindavęs, kol galiausiai suvokė, kad jis tampa vis aiškesnis. Pašnekovas, žinoma, turėjo dvejonių ir klausimų, tačiau pasirinko kunigystės kelią, nors ir nedrąsu buvo iš pradžių.
„Mano šeimoje tikrai nebuvo nieko panašaus į tai, apie ką dažnai skaitome didžiųjų šventųjų biografijose: kasdienė malda šeimoje, giesmės Dievui vakarais ir pokalbiai apie tikėjimą.
Atvirkščiai, savo šeimoje mačiau labiau tradicinį tikėjimo modelį: į Šv. Mišias nueidavome retkarčiais, melsdavomės kas sau, kai kas gal ir išvis nesimelsdavo. Neretai išgirsdavau ir žeriamą kritiką kunigams“, – pamena V.Širvinskis. Kitaip tariant, tai buvo ne pačios idealiausios sąlygos būsimajam kunigui formuotis ir augti.
„Pasirodo, ir čia Dievas suranda tuos, kuriuos šaukia. Niekas nei labai ragino rinktis kunigystę, nei turbūt labai džiaugėsi, bent jau pradžioje, kai stojau į seminariją. Tik po ilgų pokalbių su Dievu, vėliau ir su kunigu bei vienuole, supratau, kad trokštu tarnauti žmonėms – kaip tai darė pats Jėzus“, – atvirai sako Valdemaras.
Dievą atrado patys
L.Braukyla, priešingai, kilęs iš nemažos katalikiškos šeimos, ir buvimas Bažnyčioje bei tikėjimas Dievu jam lyg įgimtas. Vis dėlto jis jaučiasi Dievą atradęs pats, nes nuolat nepakakdavo ir nepakanka to, ką jau yra apie pasaulį ir Dievą suvokęs bei pamatęs.
„Pirmiausia tai supratau dar vaikystėje, kai pajusdavau, kad kaip žmogus esu laikinas. Jau tada supratau, kad žmogui kai kurie klausimai yra per sunkūs. Vis dėlto visi Dievo atradimo momentai buvo džiugūs ir nuostabūs“, – sako seminarijos studentas.
Jis pažino Dievą iš viso grožio, kurį matė, iš viso patirto gėrio, suprato Jį esant besimokydamas tiksliuosius mokslus ir protu ieškodamas to, kas galiausiai yra tikra. „Taigi atrandu Dievą nuolatos, nes nuolatos kažką naujo pamatau, patiriu, suprantu“, – tvirtina seminaristas.
Tos pačios seminarijos auklėtiniui V.Širvinskiui nuo pat pradžių Bažnyčia buvo svarbi dėl joje vykusios mėgstamos veiklos ir dėl žmonių, kuriuos čia sutikdavo.
Atrandu Dievą nuolatos, nes nuolatos kažką naujo pamatau, patiriu, suprantu, – tvirtina seminaristas.
„Po Pirmosios Komunijos iškart įsijungiau į parapijos vaikų chorelį. Čia ne tik išmokdavau gražių giesmių, bet ir linksmai bei turiningai praleisdavau laiką su savo bendraamžiais. Tik likus keleriems metams iki abitūros egzaminų, kai artėjo laikas rimtiems gyvenimo sprendimams, visiškai sąmoningai maldoje pradėjau svarstyti pašaukimo klausimą. Atėjo aiškus suvokimas, kad tik Dievas geriausiai žino, kaip galiu prasmingai ir džiaugsmingai nugyventi savo gyvenimą“, – tuomet jis ir apsisprendė bei ryžosi savo gyvenimą patikėti Dievui ir žengti drauge su Juo.
Diena seminarijoje
Pasak V. Širvinskio, seminarijoje viskas sutvarkyta taip, kad ją baigdami buvę studentai mokėtų derinti tarnystę žmonėms ir asmeninei maldai bei poilsiui skirtą laiką.
„Kai tarp paskaitų ir kitų įsipareigojimų atsiranda laiko, kuris yra paliktas mūsų nuožiūrai, su džiaugsmu sportuoju, leidžiuosi į ilgesnius pasivaikščiojimus, sėdu prie pianino ir improvizuoju ar tiesiog susitinku su draugais“, – žemiškas veiklas vardija V.Širvinskis.
Tos pačios seminarijos jaunesnysis auklėtinis L.Braukyla seminariją lyginą su karo akademija, nes čia gyvenimas nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro vyksta pagal aiškiai sustyguotą tvarką. Skirtumas esą tik toks, kad kariuomenės tvarka skirta parengti žmogaus kūną ir protą tarnauti, o seminarijos tvarka – širdies disciplinai: „Reikia parengti kūną ir protą, bet jei širdis nesikeičia, buvimas seminarijoje neturi prasmės“, – įsitikinęs seminaristas.
L.Braukylos teigimu, pasiruošimas kunigystei vyksta per gyvenimą Dievu paremta tvarka.
„Sekmadieniais padedame įvairiose parapijose, lankome ligonius ir neįgaliuosius, susitinkame su moksleiviais ir pačiais įvairiausiais žmonėmis“, – teigia klierikas.
Laisvi žmonės
Patekti į seminariją gali ne bet kas, mat stojimas į ją yra įvairialypis žmogaus protinių, socialinių, psichologinių ir kitų gebėjimų patikrinimas, siekiant išsiaiškinti, ar žmogus iš tiesų į kunigystę žengia iš pašaukimo ir turi galimybių jį išskleisti savyje.
Stojimas trunka dieną arba dvi ir savotiškai užsitęsia, galima teigti, visą seminarijos laiką, kuris sostinėje trunka septynerius metus.
„Visi ten atsidūrę vyrai, ypač šiais laikais, yra laisvi. Jie gali laisvai bendrauti, gali sportuoti, gali skaityti, gali keliauti, gali eiti į koncertus ar spektaklius, gali groti ar dainuoti. Tikrai, šių laikų seminaristas yra laisvas žmogus, nes tarnystę Dievui galima skirti tik laisvai“, – teigia jis.
Turi savo būdą keisti Bažnyčią
Kalbėdamas apie Bažnyčią krečiančius seksualinio išnaudojimo skandalus, Lietuvoje nuaidėjusį skandalą dėl liuteronų vyskupo Mindaugo Sabučio, kuris kaltinamas pradanginęs parapijiečių suaukotą milijoną, ir reikalingus pokyčius Bažnyčiai, L.Braukyla teigia, kad Bažnyčia nesikeičia pati – ji esą yra keičiama ją sudarančių žmonių.
„Mano būdas keisti Bažnyčią yra atiduoti save jai ir gyventi šventai – teisingai ir su meile. Tikrai negaliu padaryti didesnės reformos Bažnyčioje už šią savo paties „reformą“, – įsitikinęs pašnekovas.
Jis nesiryžo vertinti įvykių Pensilvanijoje ir Vatikane: „Žinoma, kad dėl visų nusikaltimų man skaudu, bet Bažnyčią myliu ne dėl jų ir nepaisant jų“, – tepasakė šiuo klausimu L.Braukyla.
Anot jo, tiek sociologiškai, tiek ir labai asmeniškai vertinant, tikėjimas yra žmogaus gyvenimą laikanti jėga. Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, tikėjimas esą patiria krizę, nes jis silpniau remia žmones, jie patys juo silpniau remiasi.
„Vis dėlto juk daug svarbesnė yra kiekvieno asmeninė laikysena, net jei griūtų pasaulis. Esu šios epochos žmogus ir joje ieškau visko, kas gera, teisinga, tinkama ir pagirtina. Tie gėrio trupiniai primena Dievą“, – sako L.Braukyla.
V.Širvinskis sako, kad girdėdamas žodį „reforma“, visada pagalvoja: „Pradėk nuo savęs!“. Tokiu šūkiu ir stengiasi vadovautis.
„Išgirdęs apie Bažnyčioje nutikusią blogybę, neskubu kritikuoti. Tiesiog stengiuosi pats sau atsakyti: o kuo gi aš, krikštu tapęs šios Bažnyčios nariu, galiu šiandien prisidėti prie to, kad mano aplinkoje būtų bent šiek tiek daugiau šviesos ir gėrio?“ – tokį sau klausimą kelia jis.
Pasak seminaristo, malda – jo kasdienis pokalbis su Dievu, ir tikintys jo aplinkos žmonės neleidžia, kad jis tikėjimo kelionėje „apsnūstų“ .
Ar Lietuva išgyvena tikėjimo krizę?
„Ko gero, reikėtų kalbėti ne apie tikėjimo krizę, nes apklausose daugiau nei 80 proc. Lietuvos žmonių laiko save tikinčiais ir priklausančiais Katalikų Bažnyčiai. Turėtume kalbėti apie asmeninio santykio su Dievu, kasdienės maldos ir noro domėtis savo tikėjimu stoką ir iš to išplaukiančias problemas“, – teigia jis.
Celibatas – ne prieš gamtą, o ėjimas su Dievu
Kalbėdamas apie celibatą, L.Braukyla sako, kad celibatas nėra nei prieš, nei pagal gamtą – tai esą ėjimas su Dievu.
„Žmonės jį laisvai renkasi, kad galėtų tarnauti Dievui ir Jo žmonėms, tą patį ruošiuosi daryti ir aš. Esu įsitikinęs, kad žmogus iš prigimties ieško Dievo, todėl jo prigimčiai gyvenimas dėl Dievo negali prieštarauti“, – teigia pašnekovas.
Valdemaras visas savo jėgas ir mintis, dovanas ir talentus nori skirti tik tam, kad Dievą kitiems priartintų ir prie Jo vestų.
V.Širvinskis sako, kad diskusijų šiuo klausimu tikrai niekada netrūko ir netrūks. Šia tema esą prirašyti storiausi tomai.
„Tikrai negalėčiau pretenduoti į viską paaiškinantį atsakymą. Suprantu, kad gali nuskambėti banaliai, tačiau aš celibatą priimu kaip dovaną ir galimybę – per jį galiu visą save dovanoti Dievui ir savo artimui.
Santuokoje yra tik ta vienintelė, o mano paties širdies troškimas pranoksta tik į vieną žmogų sutelktą meilę“, – teigia seminaristas. Anot jo, visas savo jėgas ir mintis, dovanas ir talentus jis nori skirti tik tam, kad Dievą kitiems priartintų ir prie Jo vestų.
Rengiasi popiežiaus vizitui
Šiuo metu abu seminaristai rengiasi popiežiaus Pranciškaus vizitui. L.Braukyla sako, kad visa seminarija gyvena pasiruošimu šiam istoriniam įvykiui ir meldžiasi už į Lietuvą atvyksiantį popiežių. „Aš pats ketinu giedoti ir viename iš chorų vieno susitikimo metu“, – žada L.Braukyla.
V.Širvinskis, taip, kaip dauguma Lietuvos tikinčiųjų, esą prisideda melsdamasis, jog popiežiaus Pranciškaus atvykimas ir priėmimas būtų sklandus.
„Svarbiausia, kad tikrai išgirstume tai, ką Šventasis Tėvas norės mums pasakyti, ir į tai atsilieptume konkrečiais pasirinkimais. Taip pat pagelbėsiu atlikdamas kai kuriuos darbus ir patarnaudamas per Šv. Mišias Kaune“, – sako V.Širvinskis.
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aržuolaitienės, 2017 m. gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas. Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
Galite pasiūlyti kitą projekto pašnekovą? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt
