Populiaria ir suprantama kalba apie orus ir klimatą rašantys Gytis su Luku sako, kad pagrindinis jų noras bei tikslas – šviesti visuomenę ir kad žmonės kuo daugiau išmanytų meteorologinius reiškinius.
Pokalbis su Gyčiu ir Luku – ne tik apie orus, tačiau ir apie tai, kuo siejasi orai ir sąmokslo teorijos, kaip mus veikia klimato kaita, kodėl „orų atmintis“ tokia trumpa ir iš kur Lietuvoje atsirado tropinės naktys.
– Gyti, Lukai, nuo ko ir kaip prasidėjo jūsų pačių susidomėjimas orais?
Lukas: Buvau dar vaikas, tai buvo 2010 metai. Rugpjūčio 8-osios naktį Lietuvoje buvo stiprus škvalas. Galima sakyti, nunešė pusę Lietuvos – išvartė miškus, padarė daug įvairios žalos. To niekas nebuvo prognozavęs. Dabar, kai į tai žvelgiu iš meteorologinės perspektyvos, situacija buvo labai sudėtinga. Prisimenu emociją, kai tą rytą pamačiau nusiaubtus kaimus, miškus. Paliko labai didelį įspūdį. Tokia ir buvo pirmoji pažintis su orais. Mokykloje turėjau puikią geografijos mokytoją, tad susidomėjau šiomis pamokomis, o vėliau orų, klimato tema domėjausi savarankiškai.
– Gyti, o koks žaibas į jus trenkė?
Gytis: Į mane žaibas trenkė dar anksčiau. Dar darželyje, būdavo, iš vakaro pasižiūriu, kokie kitą dieną bus orai, kiek šilumos, kokie debesys. Tada šią informaciją užrašydavau ant magnetinės lentos.
Vėliau, panašiai kaip Lukui, mokykloje užkabino geografija. Gyvenu aštuntame aukšte, tad per langą matau visą miestą, dangų, tolius. Tai irgi labai prisidėjo. Gal net ne susidomėjimas geografija lėmė? Geras vaizdas pro langą gali išauginti meteorologą.
– Šiuo metu abu esate baigę studijas ir dirbate Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje. Tačiau visų pirma atsirado feisbuko puslapis „Orai ir klimatas“ Lietuvoje. Kokia jo pradžia?
Gytis: Puslapiui jau 7 metai, aš esu jo įkūrėjas. Net tikslią datą atsimenu – 2015 metų balandžio 29-oji. Kiek vėliau prisijungė Lukas. Jis pats atrado mane, pats parašė. Pasirodė, kad abu esame iš vieno krašto.
Lukas: Aš prisijungiau 2017 metų žiemą.
Gytis: Istorija apie „Orai ir klimatas Lietuvoje“ gali būti ir ilga, ir labai ilga. Dabar jau 10 metų, kai aš baigiau 12 klasių. Tada ir buvo užuomazgos. Įstojau į meteorologiją, o netrukus pastebėjau, kad internete trūksta platesnės meteorologinės informacijos.
Hidrometeorologijos tarnyba daug dėmesio komunikacijai neskyrė, jų pranešimai – labiau epizodiniai. Tuo tarpu užsienyje buvo populiaru rašyti apie aktualius orų įvykius kiekvienam žmogui suprantama kalba. Taip ir ėmiausi. Sukūriau puslapį ir pradėjau rašyti. Maždaug dvejus metus rašiau „sienoms“ – skaitytojų nebuvo. Rašiau studijų metais, paskui dirbau banke, o apie orus ir klimatą rašydavau laisvalaikiu.
Lukas: Man dar besimokant mokykloje irgi kilo panašios mintys, kad Lietuvoje stinga tokios informacijos. Ketinau įkurti savo puslapį feisbuke, rašyti apie orus. Kai ėmiau tą daryti – Gytis buvo vienas iš pirmųjų, kurie paspaudė patinka. Paskui susisiekėme – jam patiko, ką aš rašau, man patiko, ką jis daro. Taip ir pradėjome kartu. Gytis studijavo, buvo užsiėmęs ir ieškojo žmogaus, kuris galėtų pagelbėti, parašinėti. Tada puslapis jau turėjo apie 1000 sekėjų. Taip ir tęsiasi ši istorija. Baigęs mokyklą aš pasirinkau IT studijas. Esu paskutinio kurso studentas ir dirbu Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje – IT žinias taikau meteorologijoje.
Gytis: Dabar abu dirbame Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje. Bet ilgą laiką, galima sakyti, tarnyba ir mes buvome priešai. Mes su Luku dirbome po priedanga – niekas nežinojo, kas rašo, administruoja puslapį „Orai ir klimatas Lietuvoje“.
Ankstesnė tarnybos valdžia domėjosi, kas mes, nes galvojo, kad vos ne darbuotojai tuo užsiima ir niekas neprisipažįsta. Kas rašo, kieno čia projektas? Iki 2020 metų savo tapatybių neatskleidėme.
„Orai ir klimatas Lietuvoje“ nepatiko buvusiai tarnybos vadovybei. Mūsų puslapis buvo didesnis, mes turėjome daugiau sekėjų, nei oficialus Hidrometeorologijos tarnybos puslapis. Mus ir žiniasklaida pacituodavo. Dažniausiai mes, du žmonės, apžaisdavome tarnybą, kurioje yra keli šimtai darbuotojų.
Lukas: Be to, mes atvirai kritikuodavome tarnybos sprendimus. Pavyzdžiui, nesidalinimą duomenimis. Tokia politika buvo: stebėjimo duomenys yra tarnybos turtas. Arba valstybės turtas. Sovietinis požiūris, kad čia viskas slapta, nors visame pasaulyje tokie duomenys yra atviri, prieinami visuomenei. Dėl to mes juos kritikuodavome, o jiems tai nepatikdavo.
Gytis: Tai viena iš priežasčių, kodėl neatskleidėme savo tapatybių – dėl kritikos tarnybai nenorėjome patys sau prisidaryti problemų. Nutarėme: pabūkime šešėlyje, o kai Hidrometeorologijos tarnyboje pasikeis valdžia – tada atsiskleisime. Taip ir buvo. O dabar abu ir dirbame tarnyboje, rašome ir oficialiame tarnybos puslapyje meteo.lt.
Aš manau, kad reikia rašyti kuo suprantamiau, kas įdomu. Žmonėms neįdomu skaityti sausus meteorologinius ar oficiozinius tekstus. Pavyzdžiui apie tai, kad vyko koks nors vadovų susitikimas.
– Žmonėms įdomu, koks oras?
Gytis: Taip, reikia žmonėms ir rašyti. Iki tol buvo pagrindinė klaida – rašoma tarsi kitam meteorologui, o ne Jonui ar Angelei iš Lietuvos.
– Visi mėgstame žiūrėti į dangų, bet jūs, žiūrėdami į debesis, galite daugiau pasakyti, nei eilinis žmogus? Yra danguje tam tikri ženklai, kabant apie orą?
Gytis: Žmogus žmogui nelygu. Tarkime, gamtos fotografas tikrai daug detalių pastebi ir gali daugiau matyti, nei kitas. Kaip lėktuvo pilotas – kuo daugiau valandų skraido, tuo daugiau įgūdžių. Taip ir čia – kuo dažniau žiūri į dangų, tuo daugiau matai. Atsiranda pastabumas. Pagal dangų galima, pavyzdžiui, prognozuoti trumpalaikius orus. Jei koks frontas artėja, galima pasakyti, ar bus kitą dieną lietaus. Tai įmanoma.
Taip ir čia – kuo dažniau žiūri į dangų, tuo daugiau matai.
Lukas: Yra, kaip sakoma, meteorologinė tiesa. Galima matyti įvairius dangaus reiškinius: halas aplink saulę, būna ratilai arba saulės stulpai. Tai rodo, kad artėja pokyčiai. Plunksniniai debesys praneša, kad artėja ciklonas. Ir panašiai.
– Jūsų manymu, ar visuomenė yra turi pakankamai žinių apie meteorologiją?
Lukas: Sunku atsakyti. Kiekvienam žmogui svarbiausia tai, kaip orai paveiks jo kasdienę veiklą. Tarkime, ar jam reikia pasiimti skėtį? Gilesnių žinių gal ir trūksta, bet toks ir yra mūsų pagrindinis tikslas: šviesti žmones ir aiškinti apie orus ir klimatą.
Gytis: Man atrodo, kad suvokimas apie atmosferą šiek tiek didėja ir manau, kad prie to prisidėjome ir mes. Kartoji, kartoji tą mantrą, ir kažkam lieka.
– Kartais galvoju, kad žmogaus atmintis, kalbant apie orus, yra labai trumpa. Pati save pagaunu sakant: tokio šalto pavasario dar nebuvo. Arba taip stipriai dar nelijo.
Gytis: Visiems taip, ir meteorologams. Atrodo, žiema labai šalta, bet tada pasižiūri skaičius, sudedi juos į lentelę, palygini ir supranti, kad nei čia šalta, nei čia ką. Atmintis yra labai trumpa ir mes kartais neprisimename, kas buvo prieš kokius ketverius metus. O jei prisimename, kas buvo prieš 20 metų, dažniausiai dėl to, kad tuo metu mūsų gyvenime nutiko svarbus įvykis – pradėjome lankyti darželį, buvo vestuvės, piršlybos, dešimtmečio kelionė ir panašiai.
Tada žmogus atsimena tos dienos orus, bet viso mėnesio – tikrai ne. Niekas negalėtų pasakyti, koks buvo 2000-ųjų birželis. Nebent tik užkietėjęs meteorologas, kuris seka orus.
– Kaip orų, klimato tema yra susijusi su sąmokslo teorijomis?
Lukas: Jums pasisekė, nes Gytis yra specialistas kalbant apie orus ir su tuo susijusias sąmokslo teorijas.
Gytis: Buvo su manimi susisiekę chemtreilininkai – alternatyviosios Visatos bendruomenės žmonės. Nežinia, kokiame pasaulyje jie gyvena, bet net ir meteorologija neišvengia šių temų. Ją bandoma nuvalkioti, susieti su sąmokslo teorijomis.
Garsiausia teorija – chemtreilų teorija. Daug žmonių yra girdėję, kad, norint išsklaidyti debesis, reikia garinti actą. Yra sąmokslo teorija, kad lietus yra nuodingas, kad ant mūsų purškia vakciną, virusą. Kad yra kažkokie mistiniai žmonės, slaptos organizacijos, kurios taip bando pamažu nuodyti žmones, sukelti jiems depresiją. Ir kad jie ne tik nuodus purškia, bet ir debesis gamina, kad tai veikia psichiką. Tai viena iš populiariausių teorijų ne tik Lietuvoje, tačiau ir pasaulyje.
Būna, kad pamato žmonės keistus debesis ir iš karto pavadina juos chemtreilais, kuriuos paleido gal Geitsas, gal Sorošas ar jie abu iš karto. Tų teorijų yra daug.
Jeigu paskleidžiama kažkokia nesąmonė – tam tikra visuomenės dalis ja ir patikės, nes juk visas mokslas, anot jų, yra nupirktas, visi vadovėliai specialiai taip parašyti, oro taršos prietaisai slaptos taršos nematuoja. Tokie absurdai.
Kartais norisi pasakyti: kas tau darosi, žmogau? Kodėl tu taip kalbi? Būna, kad neturiu kantrybės ir įkyrius sąmokslininkus puslapyje tiesiog blokuoju.
– Kodėl taip yra – nekėlėte patys sau šio klausimo?
Gytis: Tai plati tema ir net siejasi su Rusija. Stebiu „chemtreilų bendruomenę“ ir jei matau, kad žmogus platina sąmokslo teorijas, tai jis dalinsi ir tuo, kad Ukrainoje Rusija bando visus išgelbėti. Jei yra vienas sąmokslas – greta yra ir kitas. Galiausiai pamatai, kad braižas yra prorusiškas.
Kodėl? Arba žmogus natūraliai tuo įtikėjęs, arba apie tai kalbama sąmoningai ir gali būti, jog tokios kalbos – vadinamoji minkštoji galia iš Rusijos. Labai viskas sueina.
Lukas: Ir aš panašiai galvoju. Yra grupė žmonių, kurie paveikūs tokioms sąmokslo teorijoms ir tai siejasi su Rusija, su ekstremizmu. Nors visas tokias sąmokslo teorijas mokslas gali paneigti per pusę minutės.
– Tikiu, kad šį klausimą jau esate girdėję ne kartą, tačiau tai tik įrodo, kad jis aktualus. Kodėl klysta orų prognozuotojai? Neseniai kolegė rašė apie tai, kad Palangos verslininkai pusiau juokais žada paduoti meteorologus į teismą.
Gytis: Matėm (juokiasi).
Lukas: Tai lemia atmosferos chaotiškumas. Atmosferoje yra visko tiek daug, kad neįmanoma išmatuoti, suprasti, apibrėžti. Klasikinės orų prognozės yra skaičiuojamos pagal visus fizikinius dėsnius: sprendžiamos lygtys, jos yra įvestos į modelius, į kompiuterius ir prognozė yra apskaičiuojama.
Mes meteorologijos stotyse ar iš palydovo gauname pradinius duomenis. Tada juos apdorojame ir programos apskaičiuoja bei pateikia rezultatą. Tai ir yra prognozė. Bet reikia suprasti, kad ant kiekvieno kampo negalima paguldyti termometro arba kritulmačio. Taip atsiranda neapibrėžtumas, neaiškumas.
Gytis: Meteorologija dar nėra tiek pažengusi, kad būtų galima labai tiksliai apskaičiuoti. Žmogaus lūkesčiai yra dideli. Jis atsidaro telefono programėlę, pažiūri prognozę ir koks oras bus kas valandą. Bet iš tikrųjų tokia prognozė iš principo nelabai gali būti teisinga tokiomis dienoms, kai slenka trumpi lietūs. Neįmanoma apskaičiuoti, kad, pavyzdžiui, 14 valandą lis, tai – labiau iš fantazijos srities.
Todėl tokios programėlės šiek tiek daro juodą darbą – žmogui yra paskleidžiama migla apie tai, kad egzistuoja tokio tikslumo prognozės. Bet tai netikslu. Kita kalba, kai slenka atmosferos frontas, didelis darinys, didelis sūkurys – tada plius-minus valandomis galima numatyti orus.
Meteorologija dar nėra tiek pažengusi, kad būtų galima labai tiksliai apskaičiuoti.
Taip, prognozes lemia atmosferos chaotiškumas, o žmonėms sunku suprasti, kad ne visada viską įmanoma tiksliai suskaičiuoti. Niekas specialiai žmogaus neklaidina. Būna, kad sinoptikas sėdi ir nervinasi: nelijo, o turėjo lyti. Mums svarbu gerai padaryti savo darbą.
Lukas: Sinoptikas išgyvena ir tada, kai nepataikė vėjo greičio – vieno metro per sekundę. Prognozavo 27, o buvo 28. Ir pagal kriterijus reikėjo perspėjimo visuomenei. Atmosferos chaotiškumas tikrai sunkina darbą.
– Programėlėse galima pažiūrėti ir dešimties dienų orus, tačiau ar tai tikslu? Kuriam laikui galima prognozuoti?
Gytis: Žiūrint, kokio tikslumo reikia. Labai tiksli prognozė būna 1–3 dienoms. Iki 5 dienų gali būti gera prognozė, iki 7 – iš bėdos, o jei virš 7 dienų – neverta net žiūrėti ir gilintis, kas bus. Nežiūrėkite tokių prognozių, neverta tikėti.
Nebent labai grubiai galima įsivertinti atmosferos lauką Europos mastu. Aišku, tai yra orų prognozės, bet dar yra ir ilgalaikės klimatinės prognozės – jos sudaromos šiek tiek kitaip, jų struktūra visai kitokia. Nereiktų to maišyti.
– Tad kuo skiriasi orai ir klimatas?
Gytis: Orai – kai žiūrime pro langą. Plaukia debesys, šviečia saulė. Klimatas – bent jau 30 metų orų vidurkis.
Pavyzdžiui, mes kalbamės liepos 29-ąją. Vidutiniškai imant ir įvertinant per 30 metų, tai yra šilčiausia metų diena. Tačiau šiandien nėra labai šilta. Tad liepos 29-osios klimatas būtų 30-ies tų pačių dienų vidurkis per 30 metų, o oras – ką matome per langus šiandien.
– Dar viena svarbi tema – klimato kaita. Kokias tendencijas pastebite?
Gytis: Dar viena sąmokslo teorija, kad klimato kaitos nėra arba ji išgalvota, kažkieno skatinama. Klimato kaita yra – nesunku keliais aritmetiniais veiksmais tai apskaičiuoti ir labai aiškiai pamatyti, kad temperatūra kyla ir jos kilimas spartėja.
Lengva tą pastebėti ir Lietuvoje. Dabartinės sąlygos visai nepanašios į tas, kurios buvo prieš 50 metų. Labai akivaizdu.
Lukas: Dabar 30 laipsnių karštis vasaromis yra norma. Bet iki 1990 metų tokių karštų dienų buvo vos viena kita. Lygiai tas pats su tropinėmis naktimis, kai temperatūra nenukrenta mažiau, nei 20 laipsnių. Apskritai, iki 1990 metų tokio reiškinio, kaip tropinės naktys, net nebuvo arba buvo vos kartą per kelias dešimtis metų ir tai – tik Nidoje. Dabar kiekvienais metais jos būna beveik visoje Lietuvoje, net iki 7 tų tropinių naktų. Tai yra neįsivaizduojami skaičiai.
Gytis: Lietuvai tai buvo nebūdingas dalykas – kad tropinė oro masė prisikastų iki Lietuvos. O dabar padažnėjo stipriai. Ką daro klimato kaita? Susilpnėja įprastinė pernaša nuo Atlanto, iš Vakarų pusės. Klimato kaita lėmė, kad sumažėjo kontrastai tarp ašigalio ir pusiaujo. Ašigalyje labiau šyla, o ties pusiauju temperatūra daugmaž panaši.
Susilpnėjusi vakarinė pernaša lemia tokius mūsų lietuviškos vasaros orus. Todėl turime situacijų, kada labai karšta arba labai vėsu. Juk būna savaitę virš 30 laipsnių karščio, o dvi savaites – vėsūs orai, apie 16. Atsisuka arba pietinis srautas, arba šiaurinis srautas.
Apskritai, iki 1990 metų tokio reiškinio, kaip tropinės naktys, net nebuvo arba buvo vos kartą per kelias dešimtis metų ir tai – tik Nidoje.
– Orai ir klimatas yra labai plati tema. Pasirodo, kad galime kalbėti net apie sąmokslo teorijas, Rusijos minkštąją galią, o greta to, matyt, galime kalbėti ir apie mūsų pačių vartojimo įpročius, kurie taip pat lemia klimato kaitą?
Gytis: Taip, čia atskira tema – apie vartojimą, teršimą. Aš esu praradęs viltį, kad žmogus pasikeis. Esu pesimistas. Jei žmogui finansiškai neskaudės ar nebus kažkokio kito didelio impulso – jis nieko ir nedarys, jo elgesys nesikeis.
Meteorologai ne jausmais remiasi, o skaičiais. Mes matome, kad situacija negerėja. Kalbėkime kiek norime, ginčykimės, bet niekas nesikeičia. Meteorologė Audronė Galvonaitė pasakojo, kad kai dalyvavo susitikimuose dėl klimato kaitos, ten šalių atstovai rėkia, ginčijasi dėl vieno skaičiaus, dėl vieno ne ten padėto kablelio. Tai parodo, kad niekas nieko nenori daryti ir visi žiūri savęs. Tokia realybė, tokia politika. Aišku, deklaruoti galime kas ką norime, bet realybė tokia, kad kiekviena šalis žiūri į savo interesus ir jei jiems neapsimoka kažko keisti, jie to ir nedarys. Pabandymai Europoje yra, bet arba jie per lėti, arba labiau tik deklaruojami.
– Ar pakanka visuomenės švietimo šiomis temomis?
Gytis: Švietimas svarbu, jo reikia, bet aš manau, kad kliautis tik švietimu jau per vėlu. Visuomenės švietimu klimato kaitos mes nesuvaldysime. Tą padaryti galima tik per ekonomiką. Jei apsimokės man nevažinėti automobiliu – aš to ir nedarysiu, o jeigu apsimokės, tai ir važinėsiu. Kodėl turiu elgtis kitaip, kodėl man turi rūpėti, kad kažkur pasaulyje kažką semia, kad uraganas? Ne mano reikalas. Žmonės žiūri tik per savo prizmę.
Tik pavieniai žmonės parduotuvėje neima plastikinio maišelio. Matau iš savo aplinkos. Dauguma pyksta, jei pradedu temą apie automobilio taršos mokestį, kuris iš principo yra teisingas. Arba ar verta mokėti už plastikinį maišelį? Aš esu už tai, kad reikėtų mokėti. Bet kiti rėkia, kad ne, kad blogai, kad valdžia paims tuos pinigus. Man atrodo, žmonės nenori keistis. Švietimas gali padėti, bet ne taip greitai, kaip mums reikia.
Lukas: Grįžtant prie puslapio misijos: mes norime parodyti, kad kiekvienas dalykas, kas benutiktų kitame pasaulio krašte, turi poveikį.
Gytis: Kai Lietuvoje atsiras rimtų viesuliukų, kai dėl jų duš daugiabučio langai arba bus nuneštas namo stogas, tada žmogus gal pradės kelti klausimus, kodėl taip atsitiko. Kas kaltas, juk niekada taip nebuvo? Sulaukime viesulų, sulaukime daugiau tragedijų. Tada gal ir žmonės pradės galvoti.
Lukas: O tokių tragedijų Lietuvoje bus. Tik klausimas – kada. Ne tik nuneš stogus, bet ir žus žmonės. Toks laikas – netoli.
Gytis: Ekstremalėjimas tikrai yra. Jau ir dabar Lietuvoje yra audrų, kai, atrodytų, labai nedaug trūko, kad jos sugeneruotų galingą viesulą.
Lukas: Bet tai nereiškia, kad dėl klimato kaitos išnyks žmonija. Nors tokių pamąstymų yra, bet aš nebūčiau toks pesimistas.
Gytis: Žmonių taip lengvai neišnaikinsi.
Lukas: Tikėkimės.
– Gyti, Lukai, kai žmogus nesaugo savęs – jis perdega ir tada reikia psichologo, psichoterapeuto pagalbos. O kas dėl klimato kaitos nutiks su Žeme?
Gytis: Žalieji mėgsta perdėti ir sakyti, kad viskas sudegs, viskas mirs. Aš esu labiau per vidurį – nei visai pesimistas, nei optimistas. Sakyčiau, kad žmonės, augmenija, gyvūnija prie klimato kaitos turės prisitaikyti.
Laikysis tie, kurie gali tai ištverti. Daugės karščių, dalis pietų Europos nuo karščių degs ir dažnai. Kentės daug kraštų ir kai Afrikoje viskas degs, pajusime ir mes, nes ekonomika yra globali. Visi esame daug labiau susiję, nei mums atrodo. Nors mes Lietuvoje kartais jaučiamės kaip Dievo užantyje, bet klimato kaitą pajusime ir per išaugusias kainas, ir per klimato pabėgėlius.
Profesorius Egidijus Rimkus yra sakęs: keli tūkstančiai pabėgėlių yra vaikų žaidimas, bet kai per sieną jų bandys brautis milijonai, mes neturėsime galimybių to sustabdyti. Iš karštųjų kraštų žmonės bėgs ten, kur gyventi vėsiau, kur yra maisto.
Apibendrintai: nebus apokaliptinio scenarijaus, kad visa planeta išdegs ir virs dykuma. Bet kad kentėsim – taip. Labai.
