– Lietuvoje gyvenate jau daugiau kaip trejus metus. Papasakokite, kaip čia atsidūrėte?
– Iki tol beveik penkerius metus tango mokiau Kijeve. Tuo pat metu vykdavau su kvietimais į kaimynines šalis – į Baltarusiją ir Lietuvą. Tuo metu Lietuvoje buvo labai daug entuziazmo ir energijos tango šokiui, todėl netgi būdavo taip, kad tris mėnesius gyvendavau čia, o tris mėnesius – Kijeve. Ir taip apie dvejus metus. Kai prasidėjo karas tarp Rusijos ir Ukrainos, visiškai persikrausčiau į Lietuvą.
– Kokie buvo Jūsų pirmieji įspūdžiai?
– Mano pirmieji įspūdžiai apie Lietuvą buvo labai geri. Man labai patinka Vilnius. Tai gražus miestas, pakankamai nedidelis, todėl visur galiu judėti su paspirtuku arba dviračiu. Nereikia kasdien dviejų valandų praleisti kamščiuose ir tai puiku.
Be to, labai mėgstu maudytis atviruose telkiniuose, net šaltame vandenyje. Vilniuje tai galima daryti net mieste, todėl iš tiesų maudausi beveik kasdien.
– O ką dar galėtumėte papasakoti apie Lietuvą ir lietuvius šiandien, kai jau gerai pažįstate šalį?
– Visų lietuvių nepažįstu, nes vis dėlto bendrauju su konkrečiu žmonių ratu – su tais, kurie domisi tango. Butą dalinuosi su draugu, kuris taip pat šoka tango, nors yra aklas.
Vienintelis dalykas, prie kurio negaliu priprasti, tai nemandagūs pėsčiųjų atžvilgiu vairuotojai. Net eidamas pėsčiųjų perėja turi dairytis, ar neatvažiuoja mašina. Mandagesnis vairuotojas visgi tave praleis, bet dažnai sustos prieš tave likus 10 cm.
Kiemuose mašinas stato taip pat visur ant šaligatvių, ir tu niekaip nepraeisi. Mane tai kartais tiesiog siutina, juolab kad aš pats visada esu pėstysis.
Lietuvoje, kaip pastebėjau, net ir nacionaliniame parke statomi namai, tiesiami keliai.
Aš labai mėgstu būti gamtoje. Lietuvoje gamta labai graži, tik labai gaila, kad pėsčiųjų turizmas nėra išvystytas. Galima vaikščioti tik keliais, kuriais važiuoja mašinos, o takeliai pėstiesiems – labai trumpi, jais nepasivaikščiosi visą dieną, o aš kaip tik mėgstu iškeliauti pėsčiomis net kelioms dienoms.
Nors pagal įstatymus aptverti priėjimo prie ežero kranto negalima, tai vyksta. Be to, dažnai lengvai net nepasieksi ežero. Iki jo gali būti vos 100 metrų, bet kelias veda tik gerokai aplinkui. Tiesiai nepraeisi, nes vėlgi daug kur privačios žemės, jas saugo tvoros, šunys.
Prancūzijoje visi gamtos turtai laikomi visuomeniniais, nacionaliniuose parkuose išsaugota natūrali gamta, gali eiti, kur akys veda, jie skirti mėgautis žmonėms, ten nėra jokių motorinių priemonių. Lietuvoje, kaip pastebėjau, net ir nacionaliniame parke statomi namai, tiesiami keliai.
– Kodėl metėte darbą Paryžiuje?
– Dirbdamas inžinieriumi daug laiko darbo reikalais praleisdavau Rusijoje. Gal keista, bet man ten patiko. Nors kalba – kita, aš jaučiausi ten savas. Prancūzijoje žmonės labai stipriai susiskaidę į atskiras grupeles, todėl du gatvėje susitikę žmonės gali visiškai nesusikalbėti: nei ras apie ką kalbėti, nei supras vienas kito sąmojų. Labai didelis susvetimėjimas.
Tuo tarpu Rusijoje atradau daug žmonių, kurie turėjo tas pačias vertybes kaip aš, skaitė tas pačias knygas, žiūrėjo tuos pačius filmus, mes puikiai supratome vienas kito humorą. Pradėjau rimtai galvoti, kad noriu likti Rusijoje.
Mano paryžietiški kolegos, kurie tuo metu buvo vos 25–30 metų, labai rimtai jaudinosi dėl to, kas jų laukia išėjus į pensiją, jiems buvo labai svarbūs visi pokyčiai pensijų sistemoje, o dėl pensijos nukėlimo vieneriais metais buvo pasiruošę streikuoti. O man buvo nesuvokiama, kaip jie apie tai gali galvoti. Rusijoje žmonės labiau atsipalaidavę, todėl jaučiausi ten daug geriau.
Taip pat man patinka, kad Rusijoje moterys moteriškesnės, o vyrai – vyriškesni.
– Kaip tai? Mūsų vaizduotėje kaip tik Prancūzija yra tikrojo moteriškumo ir vyriškumo šalis.
– Todėl, kad jūs visi žiūrėjote atitinkamus prancūziškus filmus.
– Kaip atsirado tango Jūsų gyvenime?
– Kai dar dirbau inžinieriumi, mano draugė Paryžiuje norėjo išmokti tango. Dėl jos ir aš nuėjau, nors tuo metu šis šokis manęs visai nedomimo. Pusantrų metų lankiau tango pamokas, bet ir toliau manęs šis šokis nekabino. Tačiau kartą patekau į milongą, t. y. tango diskoteką, į kurią susirenka šokti tango mokantys žmonės.
Tuomet kažkas persijungė viduje – buvo pojūtis, kad visiškai nesuprantu šio šokio, bet kažkas įdomaus jame yra. Ir taip užsikrėčiau tango virusu, kad visas mano laisvalaikis būdavo skirtas tango, juolab kad šokti tango galėjau ne tik Paryžiuje, bet ir dirbdamas Rusijoje.
Galiausiai priėjau ribą, kai rimtai nusprendžiau mesti darbą Paryžiuje ir pradėjau ieškoti naujo darbo Rusijoje. Tik taip ir nepavyko jo rasti, iki pasibaigė mano viza. Reikėjo grįžti į Paryžių, bet supratau, kad nenoriu ten. Nusprendžiau vykti į Buenos Aires.
Planavau ten susirasti kokį nors darbą ir mokytis tango. Iš tiesų, darbo taip ir nepradėjau ieškoti, nes visą mano laiką užėmė tango. Nenorėjau daryti nieko kito, tik šokti. Iš pradžių gyvenau iš santaupų, po to atsirado draugų, kurie man padėjo.
Viena tango mokytoja galiausiai man pasiūlė tapti jos padėjėju ir už tai lankyti užsiėmimus nemokamai. Taip po truputį prasidėjo mano, kaip tango mokytojo, veikla.
– Visgi nusprendėte grįžti į Europą?
– Pagalvojau, kad Buenos Airėse išmokau tokių ttechnikų, su kuriomis iki tol neteko susidurti, todėl pagalvojau, kad galėčiau mokyti tango Maskvoje. Tačiau grįžau ne į Maskvą, bet į Kijevą – mat tik į Ukrainą gavau vizą. Atvykęs pamačiau, kad aplinka čia panaši kaip Rusijoje, ir nusprendžiau pabandyti mokyti tango čia.
Nenorėjau daryti nieko kito, tik šokti. Iš pradžių gyvenau iš santaupų, po to atsirado draugų, kurie man padėjo.
Pragyvenimui, kai darai tai, kas tau patinka, daug pinigų nereikia, taigi pagalvojau – kažkaip išgyvensiu. Bet kuriuo atveju tai kur kas geriau už nuobodybę sėdėti biure nuo devynių iki penkių. Dabar daug mano mokinių patys Kijeve moko tango.
– Kokia yra tango šokio filosofija – ką juo bandoma išreikšti?
– Šokant tango išgyvenamos labai stiprios emocijos. Kokios jos – priklauso nuo žmogaus. Paplitę šablonai, kaip reikia šokti tango, iš tiesų tik kenkia tikrajam šokiui. Visi mano, kad tai turi būti labai ekspresyviai išreikšta aistra, vargšė moteris turi būti laužoma į įvairias puses, lūpose būtina įsikąsti rožę. Tai netikros emocijos.
Šiame šokyje yra daug nostalgijos, švelnumo, rūpesčio savo partneriu, atidumo, intymumo. Tarp partnerių užsimezga labai stiprus ryšys, kurio pagrindas, aišku, technika. Pirmiausiai reikia išmokti judesių, o tuomet jau galima tais judesiais žaisti, sudėti į juos labai daug įvairių išgyvenimų. Tai tarsi mažytė meilės istorija, kuri trunka 10 minučių, tik ji pasakojama idealioje plotmėje, be jokių kasdienybės atributų.
Tango mėgstu lyginti su kovų menais. Kovų meno gali mokytis visą gyvenimą, tai kelias, kuris neturi pabaigos. Tango man yra lygiai tas pats.
Šoku jau 13–14 metų, tačiau vis dar mokausi ir tobulėju. Pats šokis atrodo labai paprastas, jeigu atmesime šou variantus. Tačiau judesiai reikalauja maksimalaus tikslumo, reikia puikiai valdyti kūno kalbą ir patį kūną. Kasdieniame gyvenime, atrodo, kad nebūtinas toks judesių sąmoningumas, tačiau kai šoki tango, tai labai svarbu.
Tango – tarsi mažytė meilės istorija, kuri trunka 10 minučių, tik ji pasakojama idealioje plotmėje, be jokių kasdienybės atributų.
Prieš metus pradėjau mokytis Feldenkraiso judesio terapijos. Ši metodika kaip tik ir susijusi su judesio įsisąmoninimu. Tai labai stiprus instrumentas, suteikiantis galimybę atkreipti dėmesį, kaip mes atliekame įvairius judesius, ir juos keisti, jeigu jie yra neoptimalūs, netaisyklingi. Man tai labai padeda mokyti kitus tango judesių.
Per šią metodiką supratau, kaip svarbu ir įdomu suvokti, ką mes darome su savo kūnu. Daugybė mūsų skausmų kūne atsiranda dėl to, kad mes judame neefektyviai, įtempiame raumenis, kuriuos kaip tik turėtume atpalaiduoti. Ši metodika prieštarauja įprastoms fizinio parengimo teorijoms ir yra be galo įdomi bei naudinga.
– Kuo ši metodika naudinga kasdienybėje?
– Labai daug kuo. Visos mūsų emocijos įsispaudžia įtampomis kūne. Kai nereikalingas įtampas atleidžiame, judesiai tampa lengvesni, nereikia jiems eikvoti daug energijos, išnyksta skausmai, atsiranda malonumas judėti. Šokyje tai padeda išgauti elegantišką judesį. Juk galima puikiai išmokti judesio technikos, bet šokti taip, kad visi mato, kaip tu vargsti su savo kūnu.
Todėl aš iki šiol su didžiausiu malonumu žiūriu, kaip šoka geriausi tango mokytojai. Nėra jokios sudėtingos choreografijos, tačiau jų žingsneliai tokie minkšti ir organiški, kad nevalingai prisimeni, kaip juda gyvūnai.
– Sakote, kad tango – labai intymus šokis. Ar tai reiškia, kad jis labiau tinka porai?
– Tai intymus šokis, bet ne seksualine prasme. Intymus todėl, kad vyksta labai stiprūs energijos mainai. Todėl net kai pas mane ateina pora, aš visada skatinu žmones keisti partnerius, nešokti tik su vienu, kad šie mainai būtų kuo įvairesni. Tai svarbu mokymo procesui.
Beje, kuo ilgiau žmonės šoka, tuo jiems paprasčiau greitai rasti kontaktą su nepažįstamu žmogumi. Aš pats atsimenu, kaip man reikėjo šokti su vyrais, kadangi kaip pradėjau mokytis Paryžiuje, į užsiėmimus ateidavo daugiau vyrų nei moterų. Iš pradžių man buvo atmetimo reakcija, bet vėliau supranti, kad jeigu tau patinka pats šokis, jo išraiška ir tarpusavio sąveika su partneriu, tas partneris gali būti bet kas, taip pat ir vyras.
Kuo ilgiau žmonės šoka, tuo jiems paprasčiau greitai rasti kontaktą su nepažįstamu žmogumi.
Tango labai keičia jį šokančius. Kartą pas mane į pamokas atėjo moteris, kuri pareiškė, kad yra vieno iš mano senų mokinių kirpėja. Ji prisipažino susižavėjusi, kaip per metus, pradėjęs šokti tango, labai pasikeitė pas jį kirpęsis jaunuolis, kaip iš nedrąsaus, užguito vaikinuko jis tapo įspūdingu, šarmo turinčiu vyru.
Šios moters pats tango kaip šokis ne itin domino, bet ji užsimanė šokti, kad irgi taip pasikeistų.
Tango tiek vyrams, tiek ypač moterims iš tiesų suteikia labai daug pasitikėjimo savimi, kadangi žmogus pradeda būti sąmoningesnis ne tik judesiuose, bet visame kame.
– Kaip pasiskirstoma šokyje moteriškais ir vyriškais vaidmenimis?
– Iš pradžių gali pasirodyti, kad šokant tango vyras veda, o moteris turi juo sekti, visiškai paklusdama. Iš tiesų taip nėra. Abu vaidmenys yra labai skirtingi, bet jie abu – tokie pat svarbūs, įdomūs ir aktyvūs.
Moteris čia nėra pilka pelytė, kuri bėga paskui vyrą. Ji pasitikinti savimi, puikiai žino savo judesių grožį ir tuo pačiu labai atidi ir seka vyro judesiais.
Dažniausiai vyrauja du kraštutiniai moteriškumo įvaizdžiai visuomenėje – arba tai visiškai nepriklausoma, savimi pasirūpinti mokanti moteris, kuri savo charakteriu labiau vyriška nei moteriška, arba visiškai vyrui ir šeimai atsidavusi, savo pomėgių ir karjeros neturinti moteris. Šokyje galima atrasti aukso viduriuką – tai stipri moteris ir tuo pačiu jautri, atsiverianti ir priimanti savo vaidmenį. Tai žaidimas, dėl kurio abu partneriai susitaria ir kuris suteikia labai daug galimybių saviraiškai.
Tai išbandyti galite patys. Šį šeštadienį, gegužės 5 d., 16 val. Karininkų namuose Vilniuje kviečiu į nemokamą atvirą pamoką.
Ten pat antradieniais ir ketvirtadieniais Šokių akademijos salėje vyksta tango pamokos, o nuo gegužės 8 d. prasidės nauja grupė pradedantiesiems.
Daugiau informacijos apie tango galite rasti čia.
