Vis pasirodo skeptiškų nuomonių, kad lietuviai drąsiai priima karo pabėgėlius iš Ukrainos, nors karas vyksta ir Afganistane, Sirijoje. Tačiau tai netiesa – lietuviai pagal išgales priėmė pabėgėlius ir iš šių šalių. Klaipėdoje iki šiolei gyvena keli afganai, buvo apsistoję ir nuo karo bėgę sirai.
2014-aisiais kretingiškė R.Šulskienė pravėrė savo namų duris pabėgėliams: čia įsikūrė trys kartos sirų – seneliai, sūnus su žmona ir anūkės.
Draugystė išliko
Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia, kuriai ir priklauso R.Šulskienė, tais metais priėmė 39 karo pabėgėlius iš Sirijos.
Kretingiškės namuose šešių asmenų sirų šeima gyveno beveik metus. Rūtos ir Arūno Šulskių namuose apsigyveno tik arabiškai kalbantys 80-mečiai seneliai, jų sūnus su žmona ir paauglės dukros. Mergaitės puikiai kalbėjo angliškai, mokėsi.
Šulskiai pabėgėlių šeimai buvo užleidę pirmąjį namo aukštą, kuris atsilaisvino mirus seneliams.
Kai tais 2014-aisiais Šulskius ir jų priglaustus pabėgėlius lankė žurnalistė, šie džiaugėsi ramybe, švariu vandeniu. Sirijoje buvo likęs jų gyvenimas: puoselėtas verslas, gražūs namai.
Tada juos priėmusi dailės mokytoja R.Šulskienė pabrėžė, kad sirų šeima jiems – ne pabėgėliai, ne imigrantai, o – svečiai.
Ir jos šeimos istorijoje būta skaudžių momentų: per karą tėvai spruko į Vokietiją. Grįžę savo namus rado susprogdintus. Tuomet pagalbos ranką ištiesė kaimynai.
Sirų šeima Kretingoje gyveno metus. Vėliau jie išsikraustė į Švediją. Tačiau ryšys su Šulskiais nenutrūko. „Mes bendraujame. Deja, bet jau nebėra močiutės, nebėra ir vyro, kuris mirė nuo infarkto būdamas 51-ų. Sunkus gyvenimas. Lankėme juos Švedijoje. Viena duktė jau ištekėjo. Jų gyvenimas susiklostė puikiai“, – pasakojo kretingiškė.
Į pagalbą – žodynas
Puikiai vokiškai ir rusiškai kalbanti R.Šulskienė prisiminė, kad bendraujant su sirais didžiausia problema buvo kalba. Tačiau net ir šis barjeras dabar atrodo menkas. Jei reikėdavo pagalbos – padėdavo žodynas, aplinkiniai.
Šeima dabar pasiryžusi priimti ir pabėgėlių iš Ukrainos. „Aš nežinau, kokios gali būti baimės. Neturi jos būti. Tai yra krikščioniška misija“, – kalbėjo pašnekovė.
Šulskiai ir vėl pasiryžę leisti įsikurti tuščiuose savo namo kambariuose.
„Nesuvokiama, kaip XXI a. dar gali būti karas. Tokie žiaurumai nesuvokiami. Nesuvokiama ir tai, kad karas nesustabdomas“, – stebėjosi R.Šulskienė.
Ji jaučia dėmesį dėl karo ir iš evangelikų liuteronų bendruomenės Vokietijoje.
Rūpinosi ir migrantais Kybartuose
Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos kunigas, vadovaujantis ir viešajai įstaigai „Liuteronų diakonija“, Mindaugas Kairys teigė, kad bendruomenės nariai noriai ryžtasi atverti savo namų duris ukrainiečiams. Jau yra tokių šeimų Šakiuose, Pagėgiuose, Kretingoje.
„Karas – žmonijos tragedija. Ir mes nežinome, ar nenutiks taip, kad mums patiems tos pagalbos reikės. Į pagalbą įsilieja didelė bendruomenės dalis – tai sveikintina ir reikalinga. Palaikymą Ukrainai jie išreiškia ne tik dūsavimu, bet ir konkrečiais darbais“, – kalbėjo kunigas M.Kairys.
Jis pabrėžė, kad evangelikai liuteronai tiesė ranką ne tik sirams, bet ir praėjusiais metais Baltarusijos sieną masiškai kirsti ėmusiems migrantams. Savo paramą tikintieji vežė į Kybartų punktą.
Dėl pagalbos ukrainiečiams, anot M.Kairio, dar vyksta derinimas, sudaromi sąrašai. Tačiau liuteronai jau spėjo aplankyti kelias Jurbarko krašte apsistojusias šeimas. Vienai, kur auga mažamečių vaikų, vežė dviratį.
