Dar Portsmutas ypatingas vienai lietuvei – iš Kėdainių kilusiai Viktorijai Grendaitei (24 m.), Portsmuto universitete studijuojančiai muzikos ir garso technologijas. Tai – inovatyvi specialybė, aprėpianti kone viską, kas susiję su muzika: nuo muzikos kūrimo, sklaidos ir pardavimo, nuo garso aparatūros tobulinimo iki jos pritaikymo gyvo garso koncertuose.
Profesionalios muzikos studijos yra tas pasirinkimas, kuris įprasmina Viktorijos būtį ir pagaliau leidžia jaustis atradus savo vietą po saule. Taip pat – tvirtas pagrindas nesiekti karjeros per lovą ir, kaip pati sako, nesimaskatuoti abejotinos vertės šou projektuose.
„Vidinius velnius reikia prisijaukinti“
„Šios studijos yra geriausia, kas man nutiko gyvenime. Pamenu, per vieną pirmųjų paskaitų klausėmės mano visų laikų mylimiausio Bjork kūrinio. „Šitas šedevras yra tai, dėl ko mes čia esame ir dėl ko mes turime muziką“, – pasakė profesorius. Po paskaitos geras 15-a minučių verkiau: supratau, suvokiau, įsisąmoninau, kad pagaliau esu ten, kur ir turiu būti“, – kalba Viktorija.
Ėjimas iki šio suvokimo nebuvo pats lengviausias – galbūt todėl, kad mergina visada buvo linkusi į vidinius ieškojimus, išgyveno daugybę prieštaringų svarstymų, kokią ateitį nori turėti.
„Kiek tik save atsimenu, nuo pat vaikystės buvau labai jautri ir gana dažnai pasinerdavau į ne pačias šviesiausias emocijas. Matyt, tas perdėtas jautrumas mane ir paskatino sieti savo gyvenimą su menais. Tiek mene, tiek žmonių santykiuose manęs niekada netraukė pseudo jaukumas ar apsimestinis pozityvas. Žmonės visai be reikalo vengia susidurti su pačiais savimi. Savo vidinius velnius prisijaukinti yra lengviau ir saugiau, nei juos „užrakinti“ kažkur giliai pasąmonėje ir apsimesti, kad jų neturi“, – svarsto mergina.
„Vietoj teisės studijų pasiūlė rinktis kirpėjos amatą“
Gyventi į Angliją Viktorija persikėlė, būdama vos 15-os. Pirmiausia iš Lietuvos išvyko mama. Įsitvirtinusi ir susitvarkiusi buitį, pasiėmė dukrą.
Sulaukusi 16-ojo gimtadienio, mergina pradėjo dirbti, įstojo mokytis į kolegiją: „Nuo tada visada mokiausi ir dirbau. Toks krūvis man tapo įprastu. Kolegijoje įgijusi verslo administravimo ir teisės pagrindus, nutariau tapti teisininke. Tuomet maniau, kad būtent ši specialybė padės justi tvirtą pagrindą po kojomis ir iš padangių, kuriose skraidžiau, nuleis ant žemės: stabili visuomeninė padėtis, nuoseklus kopimas karjeros laiptais, garantuotas uždarbis. Buvau nejuokais užsidegusi.“
Egzaminus Viktorija išlaikė aukščiausiais balais. Dėstytojas, pranašavęs puikią kirpėjos karjerą, lietuvės atsiprašė.
Kolegijos klasėje Viktorija buvo viena iš dviejų čia besimokiusių imigrantų. Tuo metu angliškai dar kalbėjo prastokai: stigo gramatikos žinių, pritrūkdavo reikiamo žodžio. Dėstytojui prasitarusi, kad ketina tapti teisininke, sulaukė pasiūlymo lankyti kirpėjų kursus – ten, esą, tau, vaikeli, turėtų gerai sektis.
„Teisės vadovėlį ranka perrašiau ne vieną kartą“
„Kilo azartiškas noras įrodyti, kad gerai sektis gali ir kitur. Iki stojamųjų egzaminų buvo likę vos keli mėnesiai. Nusipirkau storą teisės vadovėlį ir jį perrašiau ne vieną kartą tam, kad išmokčiau kuo daugiau žodžių ir kuo taisyklingiau rašyčiau. Sėdėdavau darbo metu kavinės virtuvėje ir rašydavau, šalia pasidėjusi laikmatį“, – dalijasi prisiminimais lietuvė.
Egzaminus Viktorija išlaikė aukščiausiais balais. Dėstytojas, pranašavęs puikią kirpėjos karjerą, lietuvės atsiprašė. Tai buvo maža, bet saldi merginos pergalė. Tačiau teisės studijos pasirodė nuobodžios ir neįdomios. Viktorija nesigaili, kad jų nebaigė – taip gyvenime atsilaisvino vieta muzikai. Kaip pagrindiniam darbui, veiklai, pomėgiui ir meilei.
„Liūdna, bet moteris – tik vyšnia ant torto“
Viktorijos kurse muzikos ir garso technologijas studijuoja 40 žmonių. Iš jų – tik trys merginos: „Keista ir liūdna, kad taip yra. Kartais pagalvoju: gal visoms toms mergaitėms, kurios norėjo tapti garso inžinierėmis, kažkas taip pat pasiūlė pamėginti būti kirpėjomis? Gal jos taip ir padarė? Gal tėvai, iki galo nesuprasdami dukterų norų, liepė mokytis tai, kas suprantamiau jiems? Nes juk bus sunku kaimynams papasakoti, ką vaikas veikia gyvenime...“
Jis iš karto pasiūlė vykti pas jį į namus ir įrašyti kūrinį. Savaime aišku – jei būčiau sutikusi, situacija galėjo tapti pavojinga.
Viktorija spėja, kad moterys vis dar bijo specialybių, susijusių su technologijomis ir inovacijomis: „Tai yra tam tikra diskriminacija. Kūrybinėse industrijose priimta, kad moters vieta yra ant scenos arba televizoriaus ekrane. Šypsotis ir būti gražia. Moteris sunkiai įsivaizduojama užkulisiuose, kaip už viską atsakingas asmuo, kurio žodis yra svarus ir lemiamas. Tiek čia, tiek, manau, ir Lietuvoje, o galimai ir visur – moterys dažnai yra suvokiama kaip vyšnia ant torto. Užbaigiamasis štrichas.“
„Kam tau mokytis, jei esi graži?“
Viktorijai nepriimtina, kad muzikos pasaulyje ir visame šou versle kelią lengvai skinasi gražios vidutinybės, dainuojančios, visiems aišku, kuo.
„Kai pasakau, kad studijuoju muziką, dažnai sulaukiu klausimo – o kam tau? Turi gerą balsą, gerai atrodai – eik į kokį muzikinį projektą. Nereikės mokytis ir sukti galvos dėl garsinės spektroanalizės arba ardyti dalimis mikrofoną aiškinantis, kaip jis veikia.
Taip, tas kelias yra lengvas, bet pavojingas. Aš jau nuo 16 metų galėjau juo nueiti. Kažkada, kai į internetą įkėliau savo dainos įrašą, atsirado keli prodiuseriai, kurie norėjo su manimi dirbti. Su vienu iš jų susitikau. Jis iš karto pasiūlė vykti pas jį į namus ir įrašyti kūrinį. Savaime aišku – jei būčiau sutikusi, situacija galėjo tapti pavojinga. Nes greičiausiai būčiau buvusi verčiama įrašus daryti prodiuserio lovoje“, – situaciją prisimena Viktorija.
„Jaunomis ir naiviomis lengva pasinaudoti“
Viktorija pripažįsta, kad jaunomis ir naiviomis merginomis naudotis yra lengva. Jos dažnai nori dėmesio, lengvų pinigų ir žinomumo. Daug ir greitai.
Tačiau tokia sėkmė – vienadienė ir trumpalaikė: „Dėl jos aukojama savigarba. Gerbiamu profesionalu be darbo ir žinių netapsi, o brangesnio dalyko už savigarbą man nėra. Eiti sunkesniu keliu užtrunka laiko ir reikalauja pastangų. Tačiau tu nesi niekam skolingas, gali drąsiai žiūrėti visiems į akis.
Moterys dažnai yra suvokiama kaip vyšnia ant torto. Užbaigiamasis štrichas.
Kai muziką myli labiau už viską, vien iš pagarbos jai negalėčiau sau leisti maskatuotis muzikiniuose TV projektuose prieš komisijas, kurių nariai man nėra jokie muzikiniai autoritetai. Manau, kad ir publika nenusipelno žiūrėti į nenuoširdžius artistus.“
„Mylimojo dėka nebebijau būti silpna“
Būsimoji muzikos profesionalė nuoširdumą vertina ne tik scenoje – kasdienybėje jis taip pat gyvybiškai svarbus. Kiekvienam būtina turėti, į ką atsiremti: „Savo nuostabiai mamai visa gyvenimą būsiu dėkinga už tai, kad manim pasitikėjo. Ji mane išmokė nesusigūžti, ištikus sunkumams. Iš jos išmokau ginti moteriškąją poziciją ir stengtis visoms priminti, kokios mes, moterys, esame stiprios.
Kita tvari atrama yra mano partneris, draugas ir mylimasis. Mindaugas kaskart man padeda „grįžti į žemę“, kai kažkur pametu racionalų mąstymą. Jo dėka pradėjau labiau rūpintis savo emocine būsena ir pagaliau nebesmerkiu savęs už silpnumo akimirkas. Tačiau labai svarbu nepamiršti, kad vienintelis žmogus, su kuriuo garantuotai teks praleisti visą likusį gyvenimą, esu aš pati. Taip kad su savimi tenka ir sutarti, ir susitarti.“
Brangesnio dalyko už savigarbą man nėra.
„Principai mus daro pažeidžiamais“
Viktorija atvira: „Tik visai neseniai supratau, kad principai mus daro labai pažeidžiamais. Įsikandę kažkokių principų, dažnai nepastebime tiesos. Žinoma, yra keletas tiesų, kuriomis aš vadovaujuosi. Viena jų – niekada nepriimti „ne“ kaip atsakymo. Jei žinai, kad esi teisus – nesustoti tol, kol pasieksi savo.
Aš nekalbu apie lipimą per galvas, bet kovoti dėl teisingų dalykų yra būtina, nepaisant to, kad iki šiol visi galvojo kitaip. Normos keičiasi, ir mes tobulėjame. Kažkada juk net garbūs mokslininkai tvirtino, kad moterys per kvailos balsuoti. Klaida? Taip, bet klaidos yra neišvengiamos, siekiant progreso.“
„Mano svajonė – sukurti erdves baltoms varnoms“
Viena didžiausių merginos svajonių yra sukurti originalią, jaukią, išskirtinę erdvę kokybiškai muzikai: „Ta erdvė galėtų tapti namais menininkams, kurie vis dar jaučiasi baltomis varnomis popsinėje kultūroje. Namais tiems, kurie yra nesuprasti ir nepritampantys, todėl neretai taip ir liekantys lindėti pogrindyje.
Kartais tokiems žmonėms reikia tik postūmio ir padrąsinimo. Juk būna, kad tikrai genialūs žmonės taip ir numiršta, pasauliui apie juos nieko nežinojus. Norėčiau prisidėti prie to, kad pasaulis juos pažintų ir įvertintų – to reikia kiekvienam. Sakyti: „aš esu toks special, kad man nereikia pripažinimo“, yra tuščias, kvailas ir nenuoširdus koketavimas.“
