Misionierius, kunigas jėzuitas Antanas Saulaitis: „Tamsoje visada galima pamatyti šviesą“

Aštuoniasdešimt ketverių tėvą Amtaną Saulaitį būtų galima vadinti kunigu be sutanos: jis nepataikauja bažnyčiai, nesmerkia tų, nuo kurių nusisuka kai kurie dvasininkai. Jis niekada nepameta savo tikėjimo kelio, net kai išbandymai, atrodo, – ne žmogaus jėgoms. Tėvas Antanas žino, kokia sprangi pabėgėlio duona, kokia ta tikroji Amerika, kaip išgyventi Amazonijos džiunglėse ir kaip atrodo akistata su mirtimi. Savo išgyvenimus jis sudėjo į knygą „Misionierius Antanas Saulaitis – žmogus, kuris visada šypsosi“.
Antanas Saulaitis
Antanas Saulaitis / M. Savičiūtės nuotr.

1941 metais, būdamas vos pusantrų, A. Saulaitis kartu su tėvais paliko Lietuvą. Šeima tikėjo, kad iš tėvynės išvyksta laikinai, kad karas greitai pasibaigs ir jie grįš namo. Tačiau šios jų viltys neišsipildė, – pirmą kartą į Lietuvą kunigas atvyko tada, kai santykiai su sovietais pradėjo šilti, – 1987 metais. Kelionės į gimtinę padažnėjo po Nepriklausomybės, o 1997 metais kunigas buvo paskirtas Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos provincijolu. 2006-aisiais, išvykęs iš Lietuvos, 8 metus savo misiją tęsė JAV, o tada ir vėl grįžo į Lietuvą, rašoma leidyklos „Alma littera“ pranešime.

„Istorija sukasi ratu“, – sako kunigas. Jis įsitikinęs, kad didžioji žmogaus tragedija yra jo viduje slypinti ir gėrio, ir blogio jėga.

 M. Savičiūtės nuotr./Antanas Saulaitis
M. Savičiūtės nuotr./Antanas Saulaitis

„Mes turime lūkesčių ir pykstame, kai jie neišsipildo. Mes negalime išgelbėti pasaulio, padaryti taip, kad jame būtų taika, tačiau kiekvienas geras darbas, kurį atliekame, slopina mūsų nerimą ir pyktį. Labai svarbu net blogose situacijose įžvelgti gėrį, argi neįkvepia pasakojimai iš Ukrainos, Lenkijos ar Lietuvos, kur žmonės vieni kitais rūpinasi, vieni kitiems šypsosi, tada nušvinta net tragiškas vaizdas. Pro savo langą nakties tamsybėje visada matau vieną žvaigždę, ji man primena, kad tamsoje visada galima pamatyti šviesą. Begalinė meilė kitiems yra mūsų gyvenimo pagrindas“, – tokie kunigo Antano žodžiai nepaprastai tinka Velykų laikui, kurį išgyvename.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

...apie šeimą

Šeimos įvaizdis Amerikoje: tėvas, motina, vaikai, šuniukas. Šventoji Šeima: Juozapas, Marija, Jėzus. Daugybė žmonių Lietuvoje anksčiau augo ne pas tėvus, o pas senelius, taigi seneliai – jų šeima. Per karantiną atsirado sąvoka „namų ūkis“. Tikri namų ūkiai būdavo visa šeimyna, trys ar net keturios kartos viename būste, kaip daugumoje pasaulio šalių, kur vyresni vaikai auklėja jaunesnius savo brolius ir seseris. Šeima – tai ir našlys su vaikais ar išsituokusi moteris su vaikais, ar kai drauge gyvena anyta – visa tai „namų ūkis“. Dvi moterys, auginančios vaiką ar vaikus, du vyrai partneriai su įvaikintais vaikais. Vieniša mama su vaiku ar vaikais – tai irgi šeima.

Jėzus, Marija ir Juozapas – dar ne šeima. Marija ir jos pusseserė, šios vyras Zacharijus ir jų sūnus Jonas Krikštytojas, Marijos seserys Kafarnaume, kiti pusbroliai bei pusseserės tose apylinkėse – štai jų šeimyna. Šeima – tai ir veiklios tetos, įvaikinta šeimos narė, augintinė.

A.Saulaičio asmeninio archyvo nuotr./Antanas Saulaitis, JAV, 1963
A.Saulaičio asmeninio archyvo nuotr./Antanas Saulaitis, JAV, 1963

Mūsų tėvelis, augęs Venclauskių namuose Šiauliuose, ponią Venclauskienę vadino mama. Mums, vaikams, jie – kaip giminės, iki trečios kartos savi. Visuomenė ir Bažnyčia stengiasi (arba turėtų stengtis) palaikyti visokias šeimas, visus namų ūkius, nes nuo to priklauso ir gyvybė, ir sveikas gyvenimas.

...apie vaikus

Vaikai – gražiausias Dievo sumanymas. Labai svarbu, kad jie taptų ir išliktų žmonėmis. Todėl visuomenėje pirmenybė turėtų būti teikiama jaunimo švietimui, ugdymui, turėtų būti sudaromos sąlygos jiems žaisti, mokytis, klysti, bandyti, siekti, dalytis, pasitikėti.

Mums, su jais „dirbantiems“, svarbu atminti, kad jie nėra vien tik vaikai. Mokytojams jie – mokiniai, skautams – sesė, brolis, sporte – žaidėjai, kai mokosi – studentai, dar kitur – savanoriai, gamtosaugininkai, amatininkai. Mūsų pareiga pasirūpinti, kad jie išmokų dalytis su kitais, ne lygintų save su kitais, o būtų geresni, greitesni. Kiekvienas pagal savo galimybes.

...apie bendravimą su vaikais

Su vaikais reikia bendrauti gražiuoju ir turėti kantrybės. Reikia atminti, kad tas berniukas ar mergaitė nėra piktas ar pikta, nėra blogas žmogus.

Geriausias pavyzdys – iš Kanados lietuvių skautų stovyklos „Romuva“. Dalyvauja 150 stovyklautojų, daugelio amžius 13–15 metų. Sakoma, su tokio amžiaus paaugliais nelengva susišnekėti. Nusprendėme surengti naktinį žaidimą. Manęs paklausė, ar susitvarkysiu su tiek vaikų. Liepiau nesirūpinti.

A.Saulaičio asmeninio archyvo nuotr./Gimnazistas su mama prie namų. JAV, 1955
A.Saulaičio asmeninio archyvo nuotr./Gimnazistas su mama prie namų. JAV, 1955

Buvo visiškai tamsu, net mėnulis nešvietė. O mes ėjome mišku. Vaikai turėjo pamatyti pirmą kliūtį, kur kažkas sėdi ir šviečia žiburiu. Paskui kažkas skambino varpeliu. Viena paauglė paėmė mane už rankos, ir visos susikabino. Štai ir laimėtas mūšis. Tai paprastas būdas rasti bendrą kalbą. Panašiai buvo ir kai kalbėjomės apie vabzdžius; iš pradžių visiems šlykštu, bet paskui jau patys vaikai nešė siurbėles ir nebebijojo. Kitais metais nešė vabalus ir klausinėjo manęs, ką čia tokio rado. Svarbiausia sudominti, paskui jau patys užsikabins.

Vaikus reikia mokėti sudominti ir Bažnyčia. Tam turi vykti specialios vaikų mišios. Senelių prieglaudose per mišias žmonės sėdi vežimėliuose, ir visi supranta, kad jie neatsistos ir neklūpės. Tokiu atveju sėdi ir slaugės, ir palydovai. Nėra taip, kad skaitant Evangeliją šie atsistoja, o seneliai lieka sėdėti. Turi būti bendruomeniška. Lygiai taip pat ir su vaikais. Jie – tai ne močiutės, jie visada kruta. Reikia vaikus užimti. Pavyzdžiui, gali atnešti į bažnyčią savo rankdarbių, gėlių. Per Komuniją galėtų kur nors eiti – tai vėlgi judėjimas.

Man pačios sudėtingiausios vaikų mišios buvo tos, kurias sugalvojo dvidešimt penkerių Julija Valaitytė. Važiuodavau į ateitininkų stovyklas aukoti mišių. Po jų – į skautų stovyklą už 400 kilometrų. Iš ateitininkų išvyksti apie dvyliktą dienos, pas skautus atsirandi penktą ar šeštą popiet. Ir po valandos ar dviejų aukoji mišias. Tąkart Julija sumanė per mišias susodinti visus rateliais, kad žiūrėtų vienas į kitą. Taip susėdo apie 200 skautų. Vaikams tebuvo vienas skaitinys vietoj trijų. Vadovai kiekviename ratelyje aptarinėjo tą skaitinį. Ir Komunija buvo dalijama atskirai. Dalijo tie, kurie vadovavo. Ir niekam nereikėjo maltis bendroje eilėje.

Jei vaikai maži, mišias galima pradėti ne nuo pradžių, o nuo Aukojimo, nuo visuotinės maldos. Penkiolika ar dvidešimt minučių, tiek ir gana. Yra ir specialių tekstų vaikams, ne tokių išpūstų.

...apie pilietybę

Aš esu Jungtinių Amerikos Valstijų pilietis. Bet kai mane atsiuntė į Lietuvą 1997 metais, Algirdas Mykolas Brazauskas išrūpino Lietuvos pilietybę.

A.Saulaičio asmeninio archyvo nuotr./Lituanistikos vasaros programa jėzuitų Fordhamo universitete. Dėsto prof. Stasys Barzdukas, JAV, 1958
A.Saulaičio asmeninio archyvo nuotr./Lituanistikos vasaros programa jėzuitų Fordhamo universitete. Dėsto prof. Stasys Barzdukas, JAV, 1958

Lietuviai turėtų turėti dvigubą pilietybę. Prieš karą taip buvo. Galėjai būti ir Jungtinių Valstijų pilietis, ir Kanados, Brazilijos. Bet ne Europos.

Dabar naujai atvykusieji tampa Amerikos piliečiais, o Lietuvos pilietybę praranda; jų vaikai, gimę Valstijose, gali būti ir Lietuvos piliečiais. Labai keistas sprendimas.

...apie patriotizmą

Kai buvau vaikas, kad ir kur būtume, šventėme Vasario 16-ąją. Keldavome vėliavą. Visada gyva buvo viltis, kad Lietuva bus nepriklausoma.

Perskaičiau, ką galėjau, apie visas Lietuvos nepriklausomybės kovas. Mane labai domina, kaip šalis tampa laisva, kaip žmonės įsipareigoja kovoti už laisvę. Kai Jungtinės Valstijos kovojo už savo nepriklausomybę, trečdalis pasisakė už tai, kad liktume su britais, trečdalis rūpinosi savo verslu ir žaidė su abiem pusėmis: parūpindavo ginklų, maisto. Panašiai prieš Antrąjį pasaulinį karą vokiška plieno bendrovė gamino ginklus ir rusams, ir vokiečiams. Arba amerikiečiai raketas parduoda tiems, kurie naudoja jas prieš juos pačius.

A.Saulaičio asmeninio archyvo nuotr./Prieš iškilmingus šokius gimnazijoje, JAV, 1956
A.Saulaičio asmeninio archyvo nuotr./Prieš iškilmingus šokius gimnazijoje, JAV, 1956

Užsienyje patriotizmas itin svarbus. Viena mergina, atlikusi praktiką Ispanijoje, lietuvių šeštadieninėje mokykloje, pasakojo, kad ten viskas lietuviška. Nes lietuvybė jiems rūpi. Stovyklose raginama kalbėti lietuviškai, kitaip tarpusavy šnekėsis ispaniškai, angliškai, prancūziškai. Ir šventėms skiriama daug dėmesio. Daugybę kartų skautų stovyklose dar ir vaikus krikštydavau. Visa stovykla savaitę tam ruošdavosi. Iškilmės vykdavo su dainomis ir vaišėmis. Mamos ir tėveliai su vaiku šokdavo. Visi kartu dainuodavo. Būdavo, vaikai užtveria kelią, o krikšto tėvas turi išsipirkti. Vaikai prašo duoti ką nors apvalaus ir gauna bulvę. Galų gale taip prieinama iki saldainių. Smagios būdavo krikštynos, tikros, o ne vandeniu pakrapiji, nusifotografuoji, ir namo.

Kaziuko mugę skautai rengia visur: Anglijoje, JAV, Vokietijoje, Australijoje. Kai dar studijavau teologiją, su skautukais gaminome lietuviškus laimės sausainukus: nusipirkome tokių, kur du sutepti ir suklijuoti, ir vaikai lipdė po lapelį su palinkėjimais. Paskui pardavinėjome po 25 centus.

Čikagoje yra sendaikčių turgus. Lietuvės važiuoja tenai ir randa lietuviškų staltiesių, lovatiesių. Per 150 metų ten apsigyveno šimtas tūkstančių lietuvių kilmės žmonių, tai vis ko nors įdomaus galima aptikti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų