– Pirmiausiai papasakokite, kaip gimė sprendimas tapti vienuole?
– Augau netikinčioje šeimoje ir niekada su tikėjimu didelio ryšio neturėjau. Bet kai man buvo 19 metų, atsiverčiau. Gyvenime atsirado dimensija, kad yra Dievas ir jis mane myli. Tuomet pradėjau galvoti, ką su tuo gyvenimu veikti, kad jis būtų kokybiškas. Pirma kilusi mintis buvo apie katalikišką šeimą, kurioje augtų penki vaikai. Nežinau, kodėl penki. Ir aš melsdavausi dėl tų penkių vaikų.
Vieną kartą melsdamasi ir skaitydama Šventą Raštą, perskaičiau gabaliuką, kuriame Jėzus sako savo mokiniams: „Kas iš jūsų dėl manęs paliks motiną, tėvą, vaikus, pinigus, dirvas, šimteriopai gaus.“ Tai man susivedė, kad gausiu 500 vaikų. Taigi nusprendžiau imti daugiau.
O jei rimtai, tai buvo patyrimas, kad esu kviečiama būti visų. Apie vienuolystę ir anksčiau galvojau, bet tuo metu studijavau Vilniaus universitete lietuvių filologiją, vėliau planavau tęsti magistro studijas, tuomet – dar ką nors dar gyvenime nuveikti, o kai jau man būtų gerokai per 30, galėčiau atsiduoti vienuolystei. Tuo metu man buvo 20 metų.
Tačiau tą kartą supratau, kad Dievas kviečia dabar. Ir kvietimas buvo būti laisvėje, kad galėtum mylėti visus. Įstojau į Šventosios šeimos seserų kongregaciją Marijampolėje ir esu sesuo jau 10 metų.
– Kaip atrodo jūsų kasdienybė, jūsų diena?
– Žmonės kartais stebisi: „Jūs turite internetą? Ir kavą geriate? Ir šokoladą valgote?“ Taip, darome daug paprastų dalykų. Reikia skirti, kad yra kontempliatyvūs vienuolynai, kuriuose gyvenama atskiriau nuo pasaulio, daug laiko skiriama maldai, ir yra apaštaliniai vienuolynai, tokie kaip mano bendruomenė.
Mes dirbame paprastus darbus ir turime labai daug kontaktų su žmonėmis. Tiesiog mano šeima yra mano seserys. Tik toks skirtumas nuo paprasto gyvenimo. O internetą turime ir šokoladą valgome. Ir į žygius su jaunimu einame, į keliones vykstame. Mat aš esu jaunimo sesuo – dirbu su paaugliais.
Žmonės kartais stebisi: „Jūs turite internetą? Ir kavą geriate? Ir šokoladą valgote?“
Kaip atrodo mano diena? Ryte atsikeliu, pasimeldžiu su seserimis, dalyvauju mišiose, tada kartu valgome ir išsiskirstome dirbti savo darbų. Kadangi aš užsiimu neformaliu jaunimo ugdymu, iki pietų paprastai ruošiuosi susitikimams, projektams, renginiams, taip pat randu laiko savo asmeninei maldai ar studijoms. Po pietų su seserimis tęsiu pradėtus darbus arba susitinku su jaunimu.
Aš manau, kad jaunimas, kaip ir visi žmonės, labai alkani tiesos ir meilės patirties. Yra daug būdų užpildyti save kažkuo kitu, ne veltui sakoma, kad ir priklausomybė – meilės trūkumo liga, todėl mano tikslas buvo sukurti tokią terpę, kurioje jaunimas galėtų saugiai augti ir mokytis kurti santykius – be patyčių, be konkurencijos, ir, aišku, turėtų galimybę pažinti Dievą.
– Ką veikiate su jaunimu?
– Yra daug žaidimo, linksminimosi, kalbėjimo. Taip pat duodu mokymus psichologinėmis temomis, kartu meldžiamės, dalyvaujame mišiose ir pan., tačiau daugiausiai laiko tiesiog būname kartu. Gaminame maistą, tvarkomės – man svarbu, kad jaunimas turėtų elementarius darbinius įgūdžius.
Pas mus daug kas atėję nemokėjo net indų plauti, aš mokydavau, kad lėkštes plauti reikia sukamuoju judesiu. Taigi ugdymo tikslas labai paprastas – ugdyti visus bendražmogiškus įgūdžius tiek fiziniu, tiek psichologiniu, socialiniu ir religiniu lygmeniu. Taigi apimame visas gyvenimo sritis.
– O kaip nusprendėte vėl mokytis? Ir dar tokią temą pasirinkote baigiamajam darbui!
– Kai tapau seserimi, ilgai dirbau su jaunimu, ir man to visiškai užteko. Gyvenau pilnatvėje. Tačiau vėliau supratau, kad norėčiau studijuoti. Visada turėjau aistrą suprasti procesus, kurie vyksta visuomenėje, kodėl tam tikri konkretūs dalykai vyksta vienaip ar kitaip, todėl Vytauto Didžiojo universitete pasirinkau antropologijos studijas. Tiesą sakant, tuo metu nelabai įsivaizdavau, kas yra antropologija. Tiesiog protingai skambėjo.
Iš esmės tai socialinis mokslas, kuris tiria visuomenėje esančias įvairių žmonių grupes ir jų sąsajas, santykius, konfliktus, aiškinasi, kaip geriau jiems kartu sugyventi. Antropologija reiškinius vertina iš apačios, o ne iš viršaus, kaip įvairios teorijos. Ir pagrindinis metodas – dalyvaujantis stebėjimas.
Svajonės rašyti apie priklausomus žmones tikrai neturėjau. Tiesiog išgirdau iš dėstytojų, kad būtų įdomi tema ir mane, kaip vienuolę, reabilitacijos įstaiga gal net įsileistų.
Aš pati buvau tikra, kad manęs neįsileis, todėl labai ramiai nusprendžiau, kad tikrai įdomi tema (juokiasi). Man gyvenime dažnai būna – pajuokauju ir taip įvyksta.
– Taigi netikėtumas – jus įsileido. Kaip sekėsi iš pat pradžių?
– Pradžia buvo sunki, nors žmonės mane jau buvo matę jų renginiuose ir žinojo, kas aš. Pirmas klausimas buvo, ar aš priklausoma. O kadangi nepriklausoma, ką čia veikiu.
Šokas buvo nuo pirmos minutės. Kai atvažiavau, budėtojas pasakė, kad turi patikrinti mano daiktus. Žinojau, kad taip turi būti, bet jaučiausi savotiškai. Iš manęs paėmė kompiuterį, telefoną, vaistus, pinigus, knygas, dokumentus... Jausmas toks, tarsi kažkas kitas kapstosi po tavo gyvenimą ir vertina, ar jis legalus. Taip supanikavau, kaip savo tyrimą darysiu be kompiuterio, kad iš streso pamiršau, jog yra toks senovinis būdas rašyti ranka.
Aš sėdžiu tame kambaryje, suprantu, kad turėčiau išeiti iš jo į kažkokį bendrą punktą, bet jaučiu, kad bijau išeiti.
Tiesa, kai vakare grįžo bendruomenės vadovas, kompiuterį atgavau. O jis budėtojo klausia: „Paėmei iš jos daiktus, o narkotikų testo nepadarei?“ Įtariu, kad to jau nedrįso.
Visada buvau tikra, kad neturiu jokių neigiamų nuostatų priklausomų žmonių atžvilgiu. Man parodė mano kambarį, padavė taisykles, kurios užėmė 6 lapus. Aš sėdžiu tame kambaryje, suprantu, kad turėčiau išeiti iš jo į kažkokį bendrą punktą, bet jaučiu, kad bijau išeiti, nes tų neigiamų nuostatų, pasirodo, turiu daug. Tačiau iš tiesų viskas buvo gerai – jie mane labai mylėjo, jaučiausi su jais labai saugiai.
– Esate minėjusi, kad reabilitacijos įstaigos gyventojai juokaudami siūlė jums knygą rašyti, kurią patys pavadino „Vienuolė ir niūchai“. Jie taip save vadina?
– Pirmą savaitę iš tiesų išgyvenau nuolatinį sutrikimą, kad nesuprantu, apie ką kalbama. Jie kalba tarsi ir lietuviškai, bet man viską reikia versti. Todėl ir savo darbe aš pateikiau terminų žodynėlį, nes profesoriai sakė, kad kitaip negalės suprasti teksto.
Beje, mano darbo tema taip ir skambėjo: „Galios santykiai ir religinės praktikos reabilitacijos institucijoje: nuo niūchų, narkomankių ir alchašų iki sveikstančiųjų priklausomųjų identiteto“.
– Ką jūs pati išsinešėte iš šio tyrimo?
– Mes visi žinome, kad visuomenė šiuos asmenis išskiria kaip kitokius. Tačiau mane nustebino tai, kad ir jie patys labai aiškiai braižo skirtį tarp priklausomų ir nepriklausomų. Pagrindinis žymuo čia yra priklausomybė.
Pavyzdžiui, mane su kuo nors supažindindavo taip: „Čia Juozapa, ji nepriklausoma.“ Niekas daugiau nesvarbu – nesvarbu, kaip tu gyveni, ką studijuoji, kuo užsiimi. Aš pirmą kartą per 10 metų buvau terpėje, kurioje absoliučiai nesvarbu, kad aš vienuolė.
Mane su kuo nors supažindindavo taip: „Čia Juozapa, ji nepriklausoma.“ Niekas daugiau nesvarbu.
Kitas svarbus aspektas – anonimiškumo siekis. Kadangi priklausomybė turi ir regimą išraišką, pavyzdžiui, randus ant rankų nuo injekcijų, jiems labai sunku susirasti darbą, būstą, sunku kurti tvarius socialinius ryšius. Jie turi daug baimės, kaip žmonės į juos reaguos. Vienas vaikinas pasakojo, kad po reabilitacijos jis gavo darbą, kuriame dvi savaites jam teko dirbti vis su nauju kolega.
Tai reiškia, kad dvi savaites tu kasdien pasakoji, kas esi. Taigi gyveni nuolatinėje įtampoje, nes iš karto nenori sakyti, kad esi priklausomas. Kitas susipažino su mergina, o jo randai labai ryškūs. Mergina klausia, iš kur, o šis atsakė, kad kačiukas apdraskė...
Jie patys priklausomybę suvokia kaip nesibaigiantį kentėjimą, kaip situaciją be išeities, kai tu visas užsisukęs bėdoje. Nuolatinė jų patirtis – praradimo patirtis: santykių, sveikatos, gyvenimo, laisvės, pinigų, orumo. Priklausomybė pavagia iš tavęs viską. Tame skausme būti man pačiai buvo labai sunku. Tačiau tas skausmas prasiverždavo per interviu, kai jie atsiverdavo. Iš tiesų tai šaunūs žmonės, su kuriais smagu leisti laiką, sugebantys ir pajuokauti savo priklausomybės tema.
– Kas juos priverčia pradėti gydytis? Juk labai dažna situacija, kad visi aplinkui jau seniai mato, jog žmogus yra priklausomas, išskyrus jį patį...
– Pagrindinė apsisprendimo gydytis priežastis yra praradimo patirtis. Tik reikia prarasti dalyką, kuris yra esminis. Vienam tai teisės į vaikų globą, kitam – sveikata ar į nugarą alsuojanti mirtis. Turi būti kažkokia ribinė situacija.
Tyrimo metu padariau išvadą, kad yra du pagrindiniai svertai, kuriais siekiama sveikimo institucijoje. Dažnai yra galvojama, kad užtenka nevartoti. Tačiau jei tai būtų taip paprasta, žmonės ir nevartotų. Deja, to neužtenka, turi keistis gyvenimas, įpročiai, mąstymas, nes priklausomybė yra psichikos liga.
Institucija per taisykles, dienotvarkę, užsiėmimų temas kaip tik ir ugdo naujus įgūdžius: pavyzdžiui, kaip laiką planuoti, kaip pasirinkti saugias vietas, santykius, kurie veda sveikimo link.
Kitas svertas – religija. Interviu metu žmonės pasakojo, kad dėl religinių patirčių jie labai stipriai permąstė santykį su savimi, su priklausomybe ir priėmė labai realius apsisprendimus. Nors tai buvo katalikiška įstaiga, religija per prievartą nebuvo primetama, tačiau žmogų palaipsniui įtraukdavo. Vienas vyras man prisipažino, kad pirmas dvi savaites jam atrodė, kad visi kaip beždžionės meldžiasi, todėl jis sąmoningai galvoje sukdavo pornografiją.
Tačiau sveikimo eigoje į daug ką požiūris keičiasi, keičiasi požiūris ir į pačią priklausomybę, kuri iš neįveikiamos problemos tampa liga. Jie net ima jausti pagarbą ligai, nes jos valdyti neįmanoma, tik stengtis išmokti su ja gyventi ir stengtis išlikti blaivam.
Pirmas dvi savaites jam atrodė, kad visi kaip beždžionės meldžiasi, todėl jis sąmoningai galvoje sukdavo pornografiją.
Ir dažnai ši samprata kinta būtent dėl religijos įtakos. Kaip pasisakė vienas vyras: „Iš pradžių maniau, kad man užtenka nevartoti, ir viskas bus gerai, bet dabar žinau, kad jeigu neturėsiu santykio su Dievu, aš vartosiu.“ Religija pirmiausia suteikia patirtį, kad esi mylimas. Tuo daug kas dalijasi. Kita patirtis – atleidimas, tikėjimas, kad Dievas tau atleidžia. Ir jie nebesijaučia esantys vieniši. „Jėzus yra mano draugas. Geras! Turiu draugą, su kuriuo neinu gerti“, – sakė kitas vaikinas. Iš tiesų, tie, kurie pasirenka tikėti, sako, kad tai labai daug ką keičia.
Dar vienas įdomus dalykas, kad priklausomybę jie pradeda matyti kaip dovaną ir galimybę. Skamba kaip paradoksas tame kentėjimo, sveikatos praradimo ir ligų fone, tačiau jie tikrai pradeda dėkoti už savo priklausomybę, nes jos dėka pamatė, kas yra gyvenimas. Jie iš naujo atrado, ką reiškia gyventi blaiviam.
– Ką galite pasakyti apie gydymo sėkmę?
– Vienas iš mano sunkiausių interviu buvo su 36 metų vyru, kuris nuo 16 metų priklausomas nuo heroino. Pabandė iš smalsumo. Per mūsų valandos pokalbį net keliolika kartų pasikartojo sakinys: „Atėjau, atbuvau reabilitaciją, išėjau ir atkritau.“ Jis reabilitacijoje buvo gal 14 kartų.
Aišku, gyvenant su jais labai gražu stebėti, kaip jie keičiasi, auga, atranda gyvenimo tikslų, vėl pradeda svajoti. Pavyzdžiui, vienas vaikinas, savo paties nuostabai, užsimanė studijuoti, ir nesvarbu, kad prieš tai jam reikia pabaigti mokyklą. Kitas, būdamas 36-erių, tuo metu mokėsi 12-oje klasėje ir ruošėsi egzaminams.
Tačiau visada lieka atkryčio galimybė. Tai tokio gajumo įpročiai, kad juos labai sunku pakeisti. Atsimenu, ten buvo peleninė ant aukštos kojos. Vienas vaikinas per 15 sekundžių pasakė kokias 6 skirtingas idėjas, kaip namų sąlygomis joje galima būtų virti ir vartoti.
Kitas atvejis. Sėdžiu vasarą su jais, rankovės trumpos. Kalbamės apie kraujo donorystę. Pasakoju, kad man, kai reikia paimti kraują, sunkiai randa venas. Sėdi prie manęs bernelis, žvilgtelėjo į mano rankas ir sako: „Iškart sušaučiau.“
Tai buvo vienintelis kartas, kai išsigandau, net kojas pakirto. Tačiau tai rodo, kokios gajos šios mintys jų galvoje ir kokios valios pastangų jiems reikia liautis. Tai viso gyvenimo liga.
Kad išvengtum visų pavojų, turi negyventi, užsidaryti tarp keturių sienų arba reikia ieškoti kitokio gyvenimo būdo, kitokio draugų rato. Ir šie žmonės po reabilitacijos iš tiesų palaiko ryšius ir kartu mokosi gyventi blaiviai: eiti į krepšinį ir negerti, važiuoti kepti šašlykų ir negerti...
– Ką planuojate su visa šia patirtimi daryti toliau?
– Dabar stengiuosi šia tema kalbėti, dalintis patirtimi, kad daugiau jautrumo rastųsi šiems žmonėms ir jie galėtų lengviau sveikti ir integruotis į gyvenimą. Turiu svajonę tęsti šiuos tyrimus, galbūt jau doktorantūroje, nes manau, kad labai reikšminga perprasti šiuos žmones. Juk gyvename visuomenėje, kurioje vis daugiau priklausomų žmonių.
Be to, tai labai specifinė liga – tik tuomet, kai žmogus ją pripažįsta, prasideda kažkoks veiksmas. Tačiau yra daugybė atvejų, kai visi aplinkui tai mato, išskyrus patį žmogų. Ir šios situacijos labai sunkios, nes tu niekuo negali padėti.