Humoro jausmo nestokojanti konkurso „Metų senjoro rinkimai 2021“ dalyvė, regis, visai nesureikšmina savo amžiaus, nes tiki, kad daug ką lemia vidinė būsena: „Kai manęs kas nors paklausia, kiek man metų, atsakau, kad esu dar labai jauna – man po pensijos tik trylika metų!“
– Pirmiausia, negaliu nepagirti – esate labai šilta ir nenustygstanti vietoje moteris, nuotraukose visada pasitempusi, besišypsanti. Savo socialinėje paskyroje dalijatės pačiomis įvairiausiomis akimirkomis: parodų lankymai, ekskursijos po Lietuvą, įvairūs susitikimai, daugybė hobių. Ar visada buvote tokia pozityvi ir aktyvi?
– Turbūt visada. Ir jaunystėje, ir, ko gero, dabar. Tiesiog visada galvoju, kad negali žmogus sėdėti vietoje. Jeigu sėdi vietoje, tai nematai gyvenimo, nematai nieko aplink, tik namus – puodus, bliūdus. Gal taip ir negerai sakyti, jie, žinoma, irgi labai reikalingi.
Jeigu sėdi vietoje, tai nematai gyvenimo, nematai nieko aplink, tik namus – puodus, bliūdus.
– Taip, tačiau, spėju, nemaža dalis jūsų amžiaus žmonių užsidaro, praranda domėjimąsi aplinka, pamiršta savo hobius. O jums kažkaip pavyksta…
– Žinote, aš esu labai dėkinga gyvenimui, likimui, kad dukra ir anūkės man niekada neleidžia stovėti vietoje, mane įkvepia. Turiu ne tik anūkių, bet net ir keturis proanūkius. Ir anūkė Gintarė, ir anūkė Deimantė, jei apranga nekokia, ar kas, visada pasako. Vieną kartą atvažiavau į Kauną – Deimantei tuomet buvo kokie aštuoneri metukai. Nusprendėme eiti kartu į kavinę.
Žinote, aš esu labai dėkinga gyvenimui, likimui, kad dukra ir anūkės man niekada neleidžia stovėti vietoje, mane įkvepia.
Apsivilkau paltą, užsirišau skarelę, o anūkė sako: „Močiute, aš su tavim neisiu. – O kodėl, Deimantėle, neisi? – klausiu. – O todėl, kad tu su skaryte. Greitai užsidedi mamos skrybėlę.“ Tai aš ir paklūstu jų šitiems visiems reikalavimams – jaunimas juk geriau mato.
– Kaip manote, kur tokių šiltų, draugiškų santykių paslaptis? Kaip užmegzti glaudų ryšį su anūkais?
– Reikia kitą kartą anūkus pamokyti kažką, padėti jiems… Visuomet stengiausi praleisti su anūkėmis kiek įmanoma daugiau laiko. Kai augo, jos atvažiuodavo pas mane į kaimą – kitąkart gal ir nenorėdavo važiuoti, bet dabar jį prisimena su tokiu džiaugsmu! Tai labai suartina. Anūkės vis meiliai sako: „Oi, tai čia mūsų močiutė, oi, tai čia mūsų močiutė…“ Jos mane labai myli. O mane jos taip pat įkvepia ir skatina. Kad ir norėčiau kartais, jos man neduoda atsilikti. Štai ir baidarėmis kartu plaukėme, nepaliko manęs.
– Pakalbėkime apie socialinius tinklus. Beveik prieš metus, dalyvaudama projekto „Prisijungusi Lietuva“ organizuojamame konkurse „Mano seneliai – influenceriai“, laimėjote 2-ąją vietą. Instagrame turite beveik 800 šimtus sekėjų. Esate minėjusi, kad iš visų socialinių medijų labiausiai mėgstate „Instagram'ą“. Kodėl pamėgote būtent jį?
– Tai vėlgi, mano anūkių dėka. Ir tame konkurse dalyvavau dėl to, kad anūkė mane skatino pabandyti. Man labai įdomu pasižiūrėti, kaip žmonės gyvena, ką veikia, kuo užsiima, kaip rengiasi, kokios yra mados. Galima labai daug ko išmokti. Pamačiau iš cemento sukurtas vazas – man labai jos patiko – ir pati pabandžiau padaryti. Aš daug kam siūliau: „Įsigykite išmaniuosius telefonus, juk nieko nematote, kas vyksta pasaulyje.“
Aš daug kam siūliau: „Įsigykite išmaniuosius telefonus, juk nieko nematote, kas vyksta pasaulyje.“
Vienai draugei atidaviau savo telefoną ir pasakiau: „Paimk, ir pasižiūrėsi. Patikėk manim – tikrai užsimanysi.“ Ir kokia ji patenkinta dabar, kad prikalbinau! Taip pat mėgstu sekti politines naujienas, kartais ir kažką pakomentuoti, bet niekada nerašau įžeidžiančių komentarų, atvirkščiai – pataisau, jog įžeidinėti kitų negalima, net ir virtualioje erdvėje. Esu ir kelias smulkmenas virtuvei įsigijusi iš „Ali Express“ programėlės.
– Ypač daug gerbėjų susilaukėte suvaidinusi močiutės vaidmenį komiko Manto Bartuševičiaus kurtuose vaizdo įrašuose „Močiutės spąstai“. Daugelis gyrė jūsų puikius aktorinius sugebėjimus, komentaruose justi daug internautų palaikymo. O kaip reagavo jūsų šeima ir draugai, kai pasakėte jiems, kad pasiryžote šiai avantiūrai?
– Niekas nenustebo, sakė: „Taigi aišku, mes juk žinome močiutę, pas ją nėra žodžio „ne“, „negaliu“. Tikrai nėra. Pas mane taip: reikia, vadinasi, reikia.
– Pasiūlymą priėmėte tikriausiai, be didelių svarstymų? Kokia tai buvo patirtis?
– Be didelių svarstymų. Panašiai, kaip nusprendžiau važiuoti į Indiją. Iš pradžių buvau susikausčiusi. Galvojau, kad mane pakalbins dėl užimtos antros vietos konkurse „Mano seneliai – influenceriai“. O kai Mantas atvažiavo su grupe ir pasakė, kad mes čia norim šitaip, pasimečiau. Buvau nepasiruošusi, nežinojau, nė ką daryti. Galiausiai nutariau: „Na, viskas, gerai, nusiraminsiu ir nežinau, kaip aš čia jums suvaidinsiu, bet pabandysiu“. Kadaise iš tikrųjų norėjau tapti aktore – dar Sibire, būdama vaikas. Visus aktorius – labai daug jų dabar jau nebėra – žinojau, visų jų nuotraukas turėjau.
– Ar pajutote, kad po šitų filmukų jus pradėjo atpažinti?
– Taip, vasarą daug kas paklausdavo, ar aš ne Manto ( Bartuševičiaus – aut. past.) močiutė. Sakydavau: „Tikrai ne, tik vaidinau pas Mantą“ (juokiasi).
– Jūsų anūkėms vaizdo įrašai patiko?
– Labai patiko! Net mano proanūkiui patiko… Nors jis gyvena Romoje, puikiai kalba lietuviškai. Jis man skambina ir sako: „Močiute, aš pažiūrėjau tavo filmukus.“
– Praėjusią vasarą išbandėte net važiavimą motociklu. Ką tokio nutrūktgalviškiausio ir įsimintiniausio esate išbandžiusi?
– Ekstremaliausią patirtį turėjau, turbūt, 2010-aisiais metais, kai anūkė netikėtai surado kelionės į Indiją pasiūlymą. Ji man sako: „Gal važiuojam į Indiją? Tokie nebrangūs bilietai.“ Aš net negalvodama sutikau: „Gerai, perku ir važiuojam.“ Pirmiausia nusipirkome bilietus, o paskui galvojome: tai kur mes ten dėsimės dviese nuvažiavusios?
– Dviese ir išvykote?
– Taip, išvykome visiškai vienos. Anūkei buvo penkiolika ar šešiolika metų. Ji pasižiūrėjo, kokių ten turistinių kelionių yra. Tai mes – negi čia prie grupės jungsimės, na ne… pasisamdysim atskirą mašiną! Paskui kilo dvejonių… Galvojau: „Na, tu babulka babulka, kokio bieso čia važiavai?“ (juokiasi). O dar su tokia panele… Dvi moterys. Žmonių – masės, nei praeiti įmanoma, nei pravažiuoti. Pasitaikydavo, kad eidavome gatve ir vis sustodavo prie mūsų kokia prabangi mašina, kalbindavo angliškai. Mes, žinoma, nesustodavome.
Bijojome, nes važiuoja iš paskos, kalbina. Aišku, anūkę, ne mane gi (juokiasi). Aš tą anūkę taip laikiau, taip man buvo baisu… Bet šiandien visiškai nesigailiu. Žinote, kai laimingai viskas baigiasi, kai jau parleki į namus, tada galvoji: kaip gerai, kad išvažiavau.
Kai mus ištrėmė, seseriai buvo aštuoni mėnesiai, man antri, o broliui ketvirti metukai ėjo.
– Tai buvo pirma tokia tolima kelionė?
– Ne, pirma tolima kelionė buvo į Pietų Korėją, Seulą. Esu daug kur apskridusi ir daug ką apvažiavusi. Mano vyresnioji anūkė ištekėjo už italo ir dabar gyvena Romoje, todėl dažnai skrendu jos aplankyti. Tik praėjusieji metai buvo išimtis – negalima.
– Jūsų gyvenime būta ir sunkių patirčių. Beveik visą savo vaikystę praleidote tremtyje Sibire. Ką atsimenate iš to laikotarpio? Kas, kaip vaikui, įstrigo labiausiai?
– Tėvams buvo labai sunku. Mes, vaikai, nepajutome tiek… Gal buvome per maži ir pamiršome. Kai mus ištrėmė, seseriai buvo aštuoni mėnesiai, man antri, o broliui ketvirti metukai ėjo. Mama sakydavo, kad buvome sunkiausia šeima vagone – trys maži vaikai ir mano tėvo tėvai. Nors buvome didelė šeima, kažkaip išsilaikėme. Valgėme ten ir lašišos, ir jų ikrų, buvo labai daug kedro riešutų. Po metų ten netekau močiutės, o 1955-aisiais metais tėvo sesuo su savo tėvuku išvažiavo į Lenkiją.
– Koks buvo sugrįžimas į Lietuvą? Kaip grįžus sekėsi čia kurti savo gyvenimą?
– Mūsų namuose dar buvo likęs tėvuko brolis, ten ir grįžome. Grįžę ėjome į mokyklą ir bandėme mokytis jau lietuviškai – šis periodas buvo labai sunkus. Ir dabar dar rašau su klaidomis, ko gero… Mama, kadangi labai sirgo, su jaunesne seserimi grįžo anksčiau, o aš, brolis ir tėvukas gyvenome ten dar beveik dvejus metus, kol mama išreikalavo, kad leistų tėvą grįžti iš Sibiro. Visi pasimatėme 1959-aisiais metais. Džiaugsmo buvo begalė – juk beveik dvejus metus gyvenome be mamos. Mama yra mama – nepakeičiama. O čia dar ir paauglystė tokia…
Labai linkiu, kad negalvotų, jog mes jau seni ir daugiau nieko mums nereikia. Ne, mums dar labai labai daug ko reikia!
– Tačiau prasimanydavote ten veiklų?
– Oi, labai prasimanydavome! Prisimenu, labai norėjome turėti lėlių, bet jų nebuvo, todėl siūdavomės. Turbūt nuo tada ir jaučiu potraukį siūti. Mano mama buvo ir audėja, ir mezgėja. Jos siuvinėtų daiktų turiu po šiai dienai – visokiausių užtiesalų, rankšluosčių, staltiesių. Labai gražūs siuviniai… Turiu išsaugojusi ir savo močiutės skarą.
– Labiau esate miesto ar gamtos žmogus?
– Gal sakyčiau gamtos – pasiilgstu kaimo. Vilniuje gyvenu dvidešimt vienerius metus. Anksčiau gyvenau Varėnoje. Buvau garsi laikrodžių meistrė, dirbau ten daug metų. Paskui nutarėme su vyru kraustytis į Vilnių. Kažkaip ir laikomės dabar čia.
– Nekyla minčių grįžti į Varėną?
– Būna, būna kartais! Visgi ten praleista jaunystė, visi žinomi, pažįstami. Ir sesuo ten gyvena, ir draugės nuolat kviečia grįžti – sako, čia manęs labai trūksta. Bet kažkaip nepasiryžtu… Dar Vilniuje darbą turiu.
– Ko norėtumėte palinkėti senjorams?
– Su visu nuoširdumu palinkėčiau, kad neužsidarytų namuose, nesakytų, kad ten skauda, ten skauda… Labai linkiu, kad negalvotų, jog mes jau seni ir daugiau nieko mums nereikia. Ne, mums dar labai labai daug ko reikia!
Kaip kovoti su tuo užsisėdėjimu? Kaip sugalvojai, taip darai! Sugalvoji važiuoti į Palangą – sėdi į autobusą ir išvyksti. O kodėl ne? Paskui kitu autobusu grįžti. Štai tau ir visa diena praeina. Kai vienas važiuoji, apie kažką svajoji… Pabūni naujame mieste, pavaikštai, grįždamas galvoji apie įspūdžius.
Kiekvienais metais vis padarau kokią nors labdarą – štai dar vienas užsiėmimas. Jei norėsi, tikrai rasi veiklų. Net jeigu kažką skauda, domėkitės, nesėdėkite namuose prie lango. Aš pati tiesiog laiko neturiu, nes nuolat esu labai užsiėmusi. Pavyzdžiui, kaime man nepatiko grindys, paėmiau ir susidėjau naujas pati. Pas mane žodžio ne nėra, kažkas pasakė darom, o aš ir darau. Žmogus pats save turi uždegti – ir idėjoms, ir darbui, ir bendravimui.
