„Esu gimusi Druskininkuose. Man tai yra ypatingas miestas visomis prasmėmis. Druskininkai – ne tik mano gimtinė, – tai unikalus Dzūkijos kraštas savo gamta, žmonėmis ir dzūkiška tarme. Tai skurdi, molinga žemė, kurioje gyvena ją mylintys žmonės, kur skamba dainos ir teka saulė, žadindama taurias sielas ir širdis. Druskininkai – tai M.K.Čiurlionis. Nuostabi, nepakartojama tapyba, susiliejanti su muzikos garsais. Tai tekantis Nemunas ir Druskonio ežero grožis“, – sako Janina.
Ji prideda, kad ilgą laiką gyveno Šilutėje, o dabar jau šešerius metus yra įsikūrusi Vilniuje. Čia prasidėjo ir jos modelio kelias. „Atvykusi į Vilnių ir paskatinta įdomių žmonių nukeliavau į aktorių agentūrą, o paskui į dar kelias reklamos agentūras.
Darbas nėra lengvas – reikalauja didelės emocinės įtampos, bet man labai įdomu.
Taip prasidėjo labai įdomus gyvenimo etapas. Mane labai domino, kas vyksta už kadro. Esu stebėtoja. Modelio darbas prasidėjo neseniai – kai įsikūrė „Model Power Agency“ senjorų modelių agentūra. Tai nauji iššūkiai, o darbas nėra lengvas – reikalauja didelės emocinės įtampos, bet man labai įdomu. Džiaugiuosi, kai pavyksta puikus rezultatas“, – apie modelio darbą pasakojo J.Keparutė.
– Papasakokite, kuo šiandien gyvenate, kokia veikla užsiimate? Kas jus džiugina labiausiai?
– Mane labiausiai džiugina gamta. Jaučiu begalinę meilę žemės lopinėliui, savo išpuoselėtam sodui ir rožynui. Turiu būtinai įkišti rankas į žemę ir pajusti jos skonį, kvapą. Taip atsigaunu, atsitiesiu ir tampu stipresnė ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai.
Sukurta aplinka – kaip sulipdytas bičių korys, turi neįkainojamą vertę ir tai gali suprasti tik toks pat žmogus, kokia esu aš. Gyvenu kartu su gamtos kaita, jos spalvomis, atodūsiais. Jaučiu jos alsavimą savyje, esu jos neatskiriama dalis.
Labai mėgstu skaityti, tiesa, grožinių knygų nelabai skaitau, taip pat nemėgstu televizoriaus. Gilinuosi į psichologiją, filosofiją. Visada domina žmogus. Kas jis? Kodėl mes visi tokie skirtingi, nors ir kalbame ta pačia kalba? Kodėl vieni laimingi, o kiti ne? Visada domėjausi knygomis apie asmenybes, kurios mus vienaip ar kitaip paveikė – tai dailininkai, kompozitoriai, rašytojai, politikai.
Norėjau suprasti, kaip gimsta genijai, kokioje aplinkoje jie auga, kaip formuojasi jų asmenybė, kaip atsiskleidžia didieji talentai. Skaičiau, analizavau, užsirašydavau daug citatų, įdomių minčių. Tai buvo ir yra stebuklingas raktas bei nuostabus kelias į žmogaus pažinimą.
– Ką jums gyvenime reiškia darbas? Ar galima suderinti karjerą ir motinystę?
– Darbas man buvo svarbus, nes tai yra savęs realizacija, iššūkiai, tikslų siekis. Tai ir savotiška kūryba, darbo organizavimas ir t. t. Savęs karjeriste negaliu vadinti, nes man buvo labai svarbūs namai ir šeima. Reikėjo viską derinti ir suderinti, balansuoti ir rasti aukso vidurį, o tai nėra paprasta.
– Kaip priimate grožį jaunystėje ir dabar? Ar pritariate, kad grožis su metais tik auga? Kas jums pačiai šiandien yra grožis?
– Apie grožį man kalbėti yra ganėtinai sunku, nes apie jį niekada gyvenime negalvojau – tiesiog gyvenau, girdėjau daug komplimentų, bet niekada jų nesureikšminau. Žinojau, kad gyvenime yra svarbesnių dalykų. Man moteris visada buvo daug gražesnė brandaus amžiaus. Jos veide matosi gyvenimo išmintis, patirtis, ji vis dar yra kupina paslapties ir kvepia prabangiu grožiu. Ji išdidi, dvasinga, kupina meilės ir žino savo vertę.
Šiandien vertinčiau grožį su labai aukštai pakelta kartele, nes moteris turi turėti gilų, dvasingą vidinį pasaulį. Kad išgirstum Lietuvoje komplimentą gatvėje, ar į tave atsisuktų ir šypsotųsi praeiviai, ar jauna nepažįstama moteris pasakytų, kad ir ji nori atrodyti taip, kaip ir tu tokiame gražiame amžiuje, matyt, reikia turėti kažką nepaprasto savyje.
Man moteris visada buvo daug gražesnė brandaus amžiaus.
Išvaizda – tai vizitinė žmogaus kortelė ir joje labai ryškiai matomi visi gyvenimo įrašai. Moteris turi ne tik mylėti kitus. Labai svarbu mylėti ir pačią save, gyventi ne vaikų ar anūkų gyvenimą, o savo gyvenimą. Tik tada ji yra laiminga. Tai yra jūsų vienintelis gyvenimas ir leiskite sau gyventi taip, kaip norite.
– Jeigu būtų tokia galimybė, ar norėtumėte atsukti laiką atgal, o gal kaip tik atvirkščiai? Ar džiaugiatės bėgančiais metais?
– Šiame gyvenime nieko nekeisčiau. Dėl nieko nesigailiu, o leidžiu sau gyventi ir nesigilinti į tuščius pamąstymus, kas būtų, jeigu būtų. Džiaugiuosi kiekvienais bėgančiais metais ir jų visai nejaučiu – net negalvoju. Taip gyvenau ir gyvenu visą savo gyvenimą. Visada ėjau savo keliu neatsisukdama atgal, o mano metai suplukę vis vijosi mane ir kol kas dar niekaip negali pavyti. Džiaugiuosi ir labai branginu, ir vertinu savo metus, ir esu be galo dėkinga Visatai už kiekvieną pragyventą dieną.
– Kokios šiandien jūsų svajonės? Kas jums padeda būti laimingai?
– Šiandien, žinant kas dedasi pasaulyje, kiek nekaltų žmonių žūsta Ukrainoje, didžiausia mano svajonė – išleisti savo vaikišką knygelę lietuvių ir ukrainiečių kalbomis. Visas išleistas tiražas būtų padovanotas Ukrainos vaikučiams ir tai būtų puiki dovana, žinant, kaip jų mažytės širdelės išgyvena jiems dar sunkiai suvokiamą skausmą.
Todėl ieškau bendraminčių ir rėmėjų, galinčių prisidėti prie šios gražios iniciatyvos ir kartu sukurti šventę mažiesiems. Tikiu, kad svajonės pildosi.
Na, o laimė man pirmiausia yra galimybė būti savimi. Kai esi laisvas, kai turi Tėvynę ir gali kalbėti savo gimtąja kalba, tai yra laimė. Laimė, kai tave supranta, kai gali dovanoti savo dvasinį turtą kitiems. Labai svarbu būti reikalingam.
– Kalbate apie reikalingumą. O kaip vertinate brandžių žmonių situaciją Lietuvoje? Kas jums labiausiai patinka ar kaip tik – nepatinka?
– Brandžių žmonių situaciją Lietuvoje komentuoti sunku. Gyvenu savo gyvenimą ir savęs kol kas net negalvoju tapatinti su senjorais. Šį gyvenimo etapą suprantu kaip ypatingą gyvenimo dovaną, kai tu pagaliau gali realizuoti savo svajones, būti kūrybingas, aktyvus ir džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka. Tai reikia kiekvienam suvokti ir išmintingai pasinaudoti turima galimybe, nes kitos gali jau ir nebūti.
Gyvenu savo gyvenimą ir savęs kol kas net negalvoju tapatinti su senjorais.
Aš niekaip negaliu susitaikyti su žmonių abejingumu. Vis dar gyvename kaip stručiai, galvas sukišę į smėlį. Jeigu dega kaimyno namas, tai svarbu, kad ne mano. Daug kur neturime elementarios savigarbos, empatijos, leidžiame kitiems išnaudoti save ir dar neišmokome pasakyti stebuklingo žodelio „ne“, kai to labai reikia.
Tingime pakovoti už save, per anksti save nurašome ir nieko nebenorime – laukiame savo mirties net to nesuvokdami. Esame neįdomūs nei sau, nei kitiems. Žinoma, nekalbu apie žmones, kurie turi sveikatos problemų.
Gal todėl ir sukuriame neigiamą stereotipą apie save ir ne veltui nepagrįstai esame vadinami senoliais, nors mums dar tik 60. Todėl mūsų moterims noriu palinkėti būtinai rasti laiko sau, pabūti su savimi, savo mintimis, pamąstyti apie savo gyvenimą ir paklausti savo sielos ir širdies, ko dar norite šiame gyvenime, kad būtumėte laimingos. Ieškokite savo dienoje prasmės ir grožio, tikėkite savimi, mylėkite save ir niekada nenustokite svajoti ir džiaugtis gyvenimu.