Žievėgraužio tipografo užpultas egles pašnekovas lygina su miegančiu lokiu, nes patekusios į nepalankias sąlygas jos visai kaip lokiai laikinai užmiega.
Nors yra tvirtinančių, kad jos panyra į komą, bet tai nėra iki galo tikslu, nes susiklosčius palankesnėms aplinkybėms, praėjusus sausrai, jos vėl prisikelia. Taip pat miškotyrininkas apibūdina egles kaip geriausiai prie sausros sąlygų prisitaikančius, itin produktyvius medžius (už egles produktyvesnės tik drebulės).
– Šiuo metu nuo tipografo žūstančių eglių gausa įvardijama kaip beprecedentė, net ketvirtadalis Europos eglynų, tikėtina, yra jautrūs tipografo pažaidoms. Kokios laukia pasekmės? Ar čia klimato kaitos padariniai? O gal matytumėte kitas priežastis?
– Europoje daugeliu atvejų įveisti gryni eglynai. Rezultatas – blogas ūkininkavimas. Kadangi tai Europos miškai ir meteorologinės sąlygos visai kitos, visai kitos karščio bangos ir trūkumas kritulių, iš ten ir atėjo nelaimės šauksmas dėl eglynų. O mes norime viską ir saviems miškams pritaikyti, kad ir mes tokie patys...
Čia galai ir nesueina. Lyginant su Vokietija, mūsų miškas yra natūralus. Nors jų kultūriniai eglynai labai produktyvūs (kelis kartus produktyvesni nei mūsų), jie tapo vėtrų aukomis, o mūsiškiai atsilaikė. Patikėkite, jei mūsų eglėms būtų blogai, jos neaugtų. Bet jos atsikuria puikiai.
– Galėtumėte iliustruoti, apie kokius miškų pažeidimus nuo žievėgraužio tipografo kalbame?
– 2024 metais Lietuvoje dėl tipografų pažeidimų iškirsta virš 500 tūkst. m3 miško. Bet tai yra tiek pat, kiek praeitais ir užpraeitais metais.
1995 m. (praktiškai keturi milijonai kubinių metrų iškirsti buvo) viskas buvo daug intensyviau pažeista, bet ir nuo to nieko neatsitiko. Šiandien tie eglynai atkurti ir jaunuolynai auga.
– Bene labiausiai nuo žievėgraužio tipografo nukentėjusios Čekijos mokslininkai daro išvadas, kad toliau pildantis klimato kaitos scenarijui, analogiškų reiškinių tik daugės ir vienintelis būdas prisitaikyti – formuoti atsparesnius miškus. Ar pritartumėte?
– Pirmiausiai neatsparūs tipografo pažeidimams tampa senieji eglynai. Nors, jei išsivysto židinys, ir jaunuolynas gali tapti auka ir būti suvalgytas. Situacijai suvaldyti rezultato galime pasiekti miškininkavimo priemonėmis. Išeitis būtų savaiminis mišrus miškas, o jei neišeina, sodinimas su intensyvia priežiūra. Gerai būtų kuo mažiau lįsti prie eglynų. Žinoma, labai svarbu sodinimo tankumas, struktūra. Na, ir pavienių eglių palikti negalime.
– Jei nebūtų žievėgraužio tipografo, dalyje augaviečių eglės vis tiek žūtų, tipografo vietą užimtų kitos rūšys?
– Kol žievėgraužį tipografą pakeistų kita rūšis, turėtų praeiti daug laiko. Vienareikšmiška, jei nebūtų kenkėjo, eglės augtų puikiai. Tai viena iš geriausiai Lietuvoje prisitaikiusių medžių rūšių net ir prie sausringų sąlygų. Kaip jau minėjau, nepalankiu laikotarpiu jos patenka ne į komą kaip, kad daugelis sako, o paprasčiausiai užmiega, tą daro daugelis rūšių. Tačiau net ir minimalus kritulių kiekis pažadina jas ir jos vėl pradeda demonstruoti maksimalų prieaugį. Jei būtų blogai, eglės nebūtų tarp pačių produktyviausių rūšių Lietuvoje.
– Lietuvos Valstybinių Miškų Tarnyba vykdo žievėgraužio tipografo gausos stebėseną nuo 2003 metų, tačiau tikina, kad nuspėti tipografo ir žuvusių eglių kiekius vis dar sunku (žuvusių eglių kiekį labiau nulemia klimatinės sąlygos, eglių būklė, o ne vabalų gausa). Kokia išeitis? Nebesodinti eglių?
– Nelaikyti perbrendusių (90-100 m.) eglynų.
Mažinti pagrindinių kirtimų amžių (kalbame apie ūkinius miškus, taip turėtume daugiau medienos, kas mums yra labai svarbu, dar daugiau sugertų CO2, o tai reikštų, kad švelniname klimato kaitą);.
Eglė yra viena geriausiai natūraliai atsikurianti medžių rūšių su vienu intensyviausiu CO2 sugėrimo potencialu. Miškininkavimo priemonėmis tai privalu išnaudoti. Nekalbėkime apie spygliuočių išnykimą: tam, kad pasislinktų rūšies arealas, reikia šimtmečių, o klimato pokyčius registruojame tik nuo 1980-jų. Taigi vos 40 metų.
Nereikšmingi miško retinimai ar einamieji kirtimai – langas tipografui plisti.
– Ar nuo tipografų gelbsti tik kirtimai? Ar yra kokių kitokių priemonių? Kaip jas vertinate? O gal verčiausia palikti šiuos procesus savieigai?
– Nuo kenkėjų gelbsti atitinkamos miškininkavimo priemonės: želdinių priežiūra, rūšinės sudėties formavimas, medyno struktūra (tankumas ir kt.) bei priemonių sumažintas dažnis. Kuo rečiau lįsime su priemonėmis, tuo atsparesnį medyną turėsime. Nereikšmingi miško retinimai ar einamieji kirtimai – langas tipografui plįsti.
– Ką įvardintumėte kaip natūralius tipografo priešus: paukščius, plėšrius vabzdžius?
– Kiekviena vietinė rūšis turėtų turėti ir turi savo priešų (mūsų draugų). Bet čia jau klausimas entomologams.
– Pagal 1993-1997 metų eglynų džiūvimo (pagal Kazimiero Vaitkaus, Zitos Bitvinskaitės) tyrimus 70 proc. miškų buvo toliau atkuriami eglėmis. Bet iki 2005-2008 metų eglynų mažėjo, tiesa, po to jie vėl stipriai augo. Kaip vertinate tokią situaciją?
– Teigiamai, kadangi daugeliu atvejų eglynai atsikūrė ir natūraliai. Natūralus medynas jau savaime yra atsparesnis nepalankiems veiksniams nei sodintas. Antra, jei tinkamai ūkininkausime, mažiau į eglyną lysime, neatversime kelių žievėgraužiui plįsti ir anksčiau tokius eglynus ūkiniuose miškuose iškirsime, tvaresnę miškininkystę Lietuvoje turėsime.
– Kiekvienas žuvęs medis, o ypač stambus, yra tarsi skanumynas daugeliui miško gyventojų. Tipografas su savimi atneša grybų sporų, kartu ateina tuos grybus, jų apvirškintą medieną ar pačias kinivarpas valgančios rūšys, jos pasikviečia daugiau draugų ar priešų… Lyg ir naudinga miško gyventojams?
–Turime suprasti, kad visa tai kainuoja ne tik finansiškai, bet ir klimato kaitos atžvilgiu. Pūvanti mediena ne sugeria anglies dvideginį, bet ir jį išskiria į atmosferą. Tokiu būdu tame plote, kur turėtų būti pasiektas iki 10 kubinių metrų medienos prieaugis 1 ha (5-6 t medienos ar 2,5-3 t C) mes turėsime tik anglies dvideginio emisiją iš sausos medienos ir reducentų, kurie išskiria CO2. Būtent už tai mokėsime padidintą CO2 emisiją ir didėjančią klimato kaitos žalą.
– Daugelis centrinės Europos šalių turėjo aršias diskusijas apie tinkamiausius situacijos valdymo scenarijus, ypač gamtosauginiu požiūriu jautriose teritorijose. Tiek gamtosauginis požiūris – viską palikti natūraliai raidai, tiek ūkinis – vykdyti intensyvius kirtimus, židinių šalinimus dėl tipografų pažeistų miškų, turi svarių mokslinių argumentų. Galiausiai tai tampa vertybiniu klausimu, o spendimus priima politiniai atstovai. Kuris kelias, jūsų vertinimu, teisingesnis?
– Kelias susitarimuose. Viską įvertinę galime rasti sprendimą, patenkinantį (bent iš dalies) visas suinteresuotas puses. Tam ir buvo skirtas nacionalinis susitarimas miškų klausimais, nors, mano nuomone, ne viską pasisekė išspręsti dėl nesusikalbėjimo ir trumparegiškumo.
– Įprastai sveika eglė, auganti gerose sąlygose, sėkmingai apsigina nuo žievėgraužio tipografo, užpildama sakais bandančių įsikurti vabalų takus. Tačiau po audrų ar sniego lavinų, miško ekosistemoje atsiradus dideliam pažeistų eglių kiekiui, tipografo populiacijos gali tapti tiek gausios, kad net ir sveikos eglės, augančios tinkamame dirvožemyje nepajėgia užpilti sakais visų jas masiškai puolančių žievėgraužių ir žūsta. Todėl ūkiniuose eglynuose tipografas
laikomas pavojingiausiu eglės kenkėju.
– Dažniausiai židiniai formuojasi brandžiuose ar perbrendusiuose eglynuose (tai palankiausia vieta), kuriuose dar papildomai buvo pakitusi medyno struktūra, ar dėl žmogaus veiklos ar dėl vėjavartų ar snieglaužų. Tačiau tipografų židinys niekada nesusiformuos sveikame, eglyne.
Todėl natūraliuose eglynuose tipografas tampa kertine rūšimi, suvaldančia eglių įsigalėjimą. Jis veikia kaip žudikas. Tipografo veisimosi židiniai tokiuose eglynuose sukuria laukymes, kuriuose įsikuria kitos medžių rūšys. Tą galime pasakyti ir apie pušis, jei ne miškininkai, jas prižiūrintys, galbūt šiandien jų ir nebeturėtume.
– Ar galima teigti, kad žievėgraužis tipografas užtikrina, kad eglės augtų tik ten, kur joms geriausios sąlygos, o visur kitur užleistų vietą kitoms medžių rūšims? Tokiu būdu tipografo veisimosi židinių buvimas miške formuoja įvairiaamžį bei daugiarūšį medyną užtikrindamas natūralią miško ekosistemos biologinę įvairovę?
– Ne visai taip, nes žievėgraužio tipografo židiniuose intensyviausiai atsikuria ta pati eglė. Taigi tinkamas ūkininkavimas – tvarus eglynų vystymasis, bet visuomenė šioje vietoje negali niekuo padėti. Tipografas vis tik labiau miškininkų, kaip, kad covidas buvo medikų, reikalas.
