Daugiau nei prieš mėnesį Kauno „Herojaus“ mokykla ėmėsi globoti ne tik į Lietuvą atvykusius vaikus, tačiau ir mokytojus. Šiuo metu mokykloje jau mokosi apie 170 vaikų iš Ukrainos, o jiems pamokas veda daugiau nei 25 mokytojai, rašoma jų pranešime spaudai.
Ukrainos jausmas liko
Kaip pasakoja B.Fedorčak-Vyšniauskienė, jos mama – lietuvė, o tėtis – ukrainietis. Brigita gimė Ukrainoje, Lvive. Kai jai buvo ketveri, šeima nutarė apsigyventi Lietuvoje. Nepaisant to, kad Ukrainoje B.Fedorčak-Vyšniauskienė praleido tik pirmuosius kelerius savo gyvenimo metus, jų namuose ir dabar nepamirštos šios šalies tradicijos.
„Į Ukrainą važinėdavome nuolat, nes čia gyveno seneliai, giminaičiai. Tos šalies jausmas ir buvo, ir yra. Švenčiame šios šalies šventes. Visą laiką sakydavome, kad esame pusiau ukrainiečiai“, – sako B.Fedorčak-Vyšniauskienė.
Nesvetima Brigitai ir šios šalies kalba. Paprasta – buitine kalba – ji gali susikalbėti ukrainietiškai, gerai moka rusų kalbą. Kaip teigia pati, pastaroji patirtis paskatino dar labiau gilinti ukrainiečių kalbos žinias.
Pradžia – nuo vieno mokinio
Po to, kai iš Ukrainos į Lietuvą ėmė atvykti žmonės, mokykla, kurioje dirba Brigita, nutarė priimti mokytis vaikus ir iš Ukrainos. Nuspręsta, kad pamokas jiems ves savos šalies mokytojai – tarp karo pabėgėlių yra nemažai pedagogų.
„Atrodo, kad viskas vyko savaime, neapleido jausmas, kad tą daryti ne tik reikia, tačiau ir gera. Iš pradžių mes turėjome vieną mokinį, o kadangi mokyklos administracija žinojo, kad moku rusų kalbą, paprašė mokinį priimti į savo – penktokų – klasę, nors pagal amžių jis turėjo būti 7 arba 6 klasėje“, – pasakoja Brigita.
Mokytojų atranka taip pat patikėta Brigitai.
„Mokinių ir mokytojų vis daugėjo. Iki šiol į darbą esu priėmusi apie 25 mokytojus. Kaip viskas vyks toliau – nežinau, tačiau tai dar, matyt, ne pabaiga“, – sako Brigita.
Kol mokinių ir mokytojų iš Ukrainos skaičiai buvo mažesni, B.Fedorčak-Vyšniauskienei tekdavo su šeimomis susipažinti artimiau.
„Vienas, tada – aštuoni mokiniai, o jau netrukus skaičius šoktelėjo iki 60-ies. Kol jų nebuvo tiek daug, pasikalbėdavau su kiekviena šeima. Sudėtingas momentas, nes daug emocinių dalykų“, – pasakoja mokytoja.
Švietimo sistemoje didelis atotrūkis
Pasak B.Fedorčak-Vyšniauskienės, buvo etapas, kai vaikų iš Ukrainos – daug, o mokytojų dar tiek nėra. Jų, sako Brigita, reikėjo iš karto, todėl pasitaikydavo situacijų, kai Lietuvą mokytojas pasiekdavo sekmadienį, o jau pirmadienį ateidavo į darbo pokalbį.
Mokytojai iš Ukrainos pirmojo susitikimo metu supažindinami su įstaigos mokymo principais, aptariama, ko mokykla tikisi iš mokytojo, o ko jis – iš mokyklos.
Pabėgę nuo karo Ukrainoje ir atvykę į Lietuvą, mokytojai nesitikėjo rasti darbo pagal savo specialybę ir neabejojo, kad svetur teks dirbti įvairius nekvalifikuotus darbus.
„Jie negalėjo tuo patikėti, kad pas mus, Lietuvoje, toliau galės tęsti savo pagrindinį darbą – mokyti vaikus. Žmonės tikrai tuo džiaugiasi. Kartais girdžiu jų pokalbius: sako, grįšime mes į Ukrainą ir būsime švietimo reformatorių komanda.
Švietimo sistemoje tarp Lietuvos ir Ukrainos labai didelis atotrūkis, dideli skirtumai, tarp jų – ir kultūriniai“, – pasakoja B.Fedorčak-Vyšniauskienė.
Karo prisiminimai – žmonių akyse
Pokalbiai būna ir su vaikais bei jų šeimomis.
„Mūsų mokyklos vienas iš kultūros dalykų – visų pirma pažinti šeimą. Man pačiai pokalbiai su ukrainiečių šeimomis patiko, ypač, kol vaikų buvo mažiau. Esu pastebėjusi, kad tiek tėvai, tiek vaikai ateidavo išsigandę, tačiau po mūsų pasikalbėjimo įtampa nuslūgdavo – matydavau tą iš žmonių veidų.
Po susitikimo šeimos išeidavo su šviesa akyse, padėkodavo, apsikabindavo. Tai labai vertingas momentas“, – sako B.Fedorčak-Vyšniauskienė.
Esu pastebėjusi, kad tiek tėvai, tiek vaikai ateidavo išsigandę, tačiau po mūsų pasikalbėjimo įtampa nuslūgdavo.
Kalbėdama apie pirmąsias pažintis su ukrainiečiais, Brigita sako, kad karo prisiminimai yra žmonių emocijose, akyse – atpažįsti juos iš nerimo, krūptelėjimo, žodžių. Ypač jautrūs – vaikai. Vieną šeimą mokytoja Brigita priėmė į savo namus:
„Buvo situacija, kai teko įjungti siurblį. Visi išsigando. Garsas jiems kėlė blogas asociacijas. Mums net sunku suvokti tokius dalykus. Priimdamas karo pabėgėlius, ar į savo namus, ar į mokyklą, tu žinai, kad suteiki ne tik vietą, bet ir saugumą.
Praeina šiek tiek laiko ir matai, kaip keičiasi vaikai, kaip jie atgyja, pasikeičia jų bendravimas. Kad ir kaip keistai beskambėtų – šie žmonės po truputį grįžta į normalų gyvenimą.“
