Lengva būti gera mokytoja
„Man lengva būti gera mokytoja, nes nerašau pažymių – mano dalyko yra tik įskaitos“, – juokiasi Aušrelė Sereikienė. Mokiniai į ją kreipiasi vardu. „Aušrele, Aušrele“, – dažniausiai draugiškai šaukia jie. Bet būna, kad ir pasipiktina: „Užkniso Sereikienė!“
Kas iššaukia jų pasipiktinimą? Kai mokytoja stengiasi vaiką prakalbinti net tada, kai jis kalbėti nenori, užsisklendžia. „O aš neatstoju, nepalieku jo užsidariusio“, – sako dvidešimt metų mokytoja dirbanti Aušrelė.
Ji nekamantinėja vaikų ir nereikalauja jų nei kalbėti išmoktus dalykus, nei užsirašinėti per pamokas. „Kai vaikai užsirašinėja, jie neįsimena. O man svarbu, kad vaikas suvoktų, pajaustų“, – pasakoja Aušrelė. Jos pamokose – daug vaidybinių situacijų, į kurias mokytoja įtraukia vaikus, norėdama, kad jie išgyventų aptarinėjamą momentą, jį išjaustų ir atsivertų.
Kažkada, kai dar pati buvo moksleivė ir klasės auklėtoja įtikinėjo ją rinktis mokytojos profesiją, Aušrelė purtėsi niekada mokytoja nebūsianti. Tai – monotoniškas darbas, buvo įsitikinusi ji ir neįsivaizdavo savęs, tokį monotonišką darbą dirbančios. O dabar ji sako, kad mokytojos darbas – tai nesibaigianti improvizacija. Kaip ir jos pačios gyvenimas.
Nori supykdyti? Pasakyk: ai, bus gerai!
Energingoji Aušrelė net susidrovi, prisipažindama kad ji nuo mažens buvo nepaklusnus vaikas, „gaujos vadas“ – pašėlusio jos būdo nepajėgė sutramdyti net itin griežtas auklėjimas.
Viena aštuonis vaikus auginusi jos mama (tėvas šeimą paliko, kai Aušrelei buvo vos dveji, o jaunesnioji sesutė dar tik beldėsi į pasaulį), pasak Aušrelės, buvo „generolas“ – jos reikalavimams reikėjo besąlygiškai paklusti. Nepaklusus žodžiams, laukdavo daug griežtesni auklėjimo būdai. „Bet aš vis tiek nepaklusdavau“, – šypteli Aušrelė.
Dabar ji būtų vadinama hiperaktyviu vaiku, bet jos vaikystėje tokios sąvokos nebuvo. Ji turėjo būti toks vaikas, kaip reikalaujama. O mama reikalavo, kad jos vaikai būtų geriausi, pirmūnai. Padarei gerai? Nesidžiauk, daryk dar geriau, nes kitaip tave aplenks.
„Griežtas auklėjimas įvaro labai daug kompleksų, nepasitikėjimo. Bet kita vertus, jeigu ne tas griežtas mamos auklėjimas, nežinau, kur aš būčiau dabar“, – svarsto Aušrelė, tebeturinti įprotį, kad ir ko imtųsi, viską daryti geriausiai.
Ji nėra pykti linkęs žmogus, bet išgirdusi „ai, bus gerai“, visuomet plyksteli pykčiu. „Jeigu matai, kad nesugebėsi, neapsiimk ir nedaryk visai“, – sako Aušrelė.
Prisipažinimas mokiniams: „Vien dėl jūsų aš nesenstu“
Neplanavusi būti mokytoja, ji pedagoginės specialybės iš pradžių ir nesirinko – mokėsi renginių režisūros, dirbo kultūros namuose. Bet teko organizuoti ir renginius mokykloje. Ir sulaukusi direktoriaus pasiūlymo baigti išlyginamąsias studijas, kad galėtų dirbti mokytoja, Aušrelė jau nebesispyriojo. „O kai pradėjau dirbti mokytoja, supratau: aš myliu vaikus“, – nusišypso.
Ir savo mokiniams 56 metų mokytoja ne kartą dėkingai yra ištarusi : „Vien dėl jūsų aš nesenstu!“
Laisvalaikiu tampa... jaunamarte
Tačiau pažįstantys A. Sereikienę, puikiai žino, kad ji turi gerokai daugiau priežasčių nesenti. Apie kokią senatvę gali būti kalba, jeigu ji dažną dieną dar piršlių laukia! Tai kas, kad jau 35 metai, kaip už ramaus, rimto vyro Arvido yra ištekėjusi.
Prieš trejus metus ji kartu su kolege, mokytoja Irma Marčiene pradėjo rengti edukaciją pagal „Kelias į marčias: išverptas, išaustas, išsvajotas“. Tai – Krakių bendruomenės projektas, parengtas Daivos Amankavičienės.
Edukacija vyksta Ažytėnų kaime esančiame M. Katkaus memorialiniame name muziejuje. Jos metu mokytojos Aušrelė ir Irma tampa piršlių vis laukiančiomis jaunamartėmis Malvina ir Akvelina.
Piršlių jos vis dar nesulaukė, bet lankytojai pulkais traukia iš visos Lietuvos: per penkis mėnesius apie pusantro tūkstančio apsilankė! Rugpjūtį kone kiekvieną dieną, o kartais ir po kelias edukacijas tenka surengti ir šį sezoną (muziejus dirba iki spalio mėnesio) laisvų vietų jau nėra.
Žmonės čia atvyksta švęsti mergvakarių, gimtadienių, kitomis progomis – laikas su Malvina ir Akvelina neprailgsta: edukacijos dalyviai pakeliauja laiku atgal, grįžta į XIX amžių, balanos gadynės laikus. Jaunamartės jiems pasakoja savo meilės istorijas, dalijasi patarimais, kaip pakloti lovą, kad vaikai garbanoti gimtų, moko jaunamartės darbų ir raudų.
Vos pradėjusi pasakoti apie edukaciją Aušrelė pasikeičia: balse nebelieka atsargumo, dvejonės, ar dera tą sakyti – moteris, regis, akimirksniu įsijaučia į Akvelinos vaidmenį ir pasakoja taip, kad ir be edukacijos gali pradėti piršlių žvalgytis.
„Geriausiai pasijuntame, kai žmonės pasijunta atsidūrę devyniolikto amžiaus pabaigoje, kai įsitraukia į veiksmą ir žaidžia kartu su mumis, o paskui atsidūsta: kaip gerai mes dabar gyvenam“, – pasakoja Aušrelė. Beje, tokius padūsavimus ji ramiai atremia: „Mes gyvename taip pat, kaip ir tada gyveno – keičiasi tik aplinkybės, o žmonės su visa savo prigimtimi lieka tokie patys“, – įsitikinusi ji.
Nemalonius dalykus tekdavo sakyti moterims – vyrai pyktis negalėjo
Ir toliau įsijautusi pasakoja apie piršlybų ritualus, kuriuose buvo daug užkoduotų dalykų, perkeltinės prasmės žodžių – kad jais žmogaus neįžeistum. „Tai todėl buvo ieškoma ne mergelės, o avelės, į žvalgytuves vykdavo moterys, kurioms tekdavo pareiga visus nemalonius dalykus pasakyti – vyrai to daryti negalėjo, nes jiems nevalia buvo susipykti – juk reikėjo kartu dirbti, vienas kitam padėti, tad visus negerumus „ant bobų“ nurašydavo“, – dėsto Aušrelė.
Vaidindama, kaip ir gyvendama, ji daug improvizuoja. Aplinkiniai ją neretai pavadina moterimi „uraganu“, kuri vieną akimirką myli, kitą nekenčia. Bet myli dažniau. Ir ilgiau.
„Mano sesutė Malvina (realybėje su kolege Irma, vaidinančią kitą jaunamarte, jos nėra seserys), ir gyvenime, ir spektaklyje, visai kitokia: jos Malvina rami, darbšti, o mano Akvelina mėgsta pirkti, puikuotis. Bet jei sesutė nedirbtų, aš gi negalėčiau pirkti“, – kalbėti apie personažus Aušrelei daug paprasčiau nei apie savo gyvenimą.
Tačiau, pastebi ji, ir gyvenime taip yra: kuo skurdesnis žmogus, tuo labiau puikuotis nori. Aušrelė stebisi, kad žmonės, gyvenantys iš pašalpų, ima paskolas ir važiuoja į Turkiją atostogų – kad turėtų kuo pasigirti.
Paklausta, ar pati yra buvusi Turkijoje, Aušrelė net susigėsta: ne. Bet tai daugybę kitų šalių ji aplankiusi! Nuolat visokiose veiklose dalyvaudavo, laimėdavo ir keliaudavo.
Kaip prieš aštuonerius metus prasidėjo sveikatos problemos, buvo įdėtas širdies stimuliatorius, aplinkiniai jau tikėjosi, kad moteris nurims, „ateis į protą“, pradės sau gyventi. Bet taip nenutiko. Nes Aušrelei taip neišeina.
Ji pastebi, kad šiuolaikiniai žmonės kitaip elgiasi: jie save tausoja, nenori apsikrauti papildomomis veiklomis. Ir jos kartais klausia: kam tau to reikia?
„Jeigu idėja užkabina, aš turiu ją padaryti“, – droviai šypteldama sako Aušrelė. O tų gerų idėjų yra tiek daug!
