Pokalbis su I.Juškevičiumi ir sukosi apie tai, kokios buvo jo patirtys, pripildžiusios laiką ir buvimą skirtingais atspalviais. Ir dar – apie pasirinkimą rinktis mokytojo kelią. Kovo 11-osios gimnazijoje Ignas dirba jau trejus metus, šiuo metu, žinoma, istorijos moko iš namų.
Iš Igno Juškevičiaus užrašų
Esu mokytojas ir pandemijos metu dirbu nuotoliniu būdu. Ai, tai nieko neveikiu. Kaip atrodo darbas būnant mokytoju nuotoliniu būdu?
Kiekvienam mokytojui, skirtingai nuo jo mokomojo dalyko ir sąlygų namuose. Mano atveju taip: kadangi pandemijos metu rekomenduojama nevesti į darželį vaikų, kurių tėvai gali dirbti namuose, mano mažius ošia namuose, žmona dirba iš namų ir aš, mokytojas, dirbu iš namų.
Nepasakysi dvejų metų neturinčiam vaikui, kad dabar eik pas save į kambarį pažaisti, nes tėtis ir mama dirba. Taigi, susiplanuoji laiką dienos metu taip, kad avys būtų sveikos ir vilkas sotus. Bet didžioji dalis darbų yra nuveikiama jau po 21 val., kada vaikas jau miega. Negaliu nepaminėti, kad mokiniai gali užduoti klausimus ir naktį.
Taip, yra darbo valandos, bet nestandartinis laikas, todėl ir mokymasis nestandartinis. Dar reikia nepamiršti, kad tu praleidi 24 val. per parą su tais pačiais asmenimis, nes pandemija ir saugai ne tik savo šeimą, bet ir kitus. Taigi, kad ir kokie jie tau brangūs būtų, bet net ir jie pradeda erzinti ir bandai rasti momentą, kada tiesiog gali pabūt su savimi vienas. Tai sekina.
***
– Tai sekina. Bet kai pasakiau frazę nuotolinis mokymas, nusišypsojote. Kokias emocijas jums kelia toks mokymo būdas, tokia kasdiena?
– Tikiuosi, kad šios patirtys mums padės labiau vertinti tai, ką mes turime tradicinėje mokykloje. Kad ir kaip mes ją kritikuojame, bet puikiai jaučiame – esame pasiilgę gyvo santykio, gyvo žvilgsnio, nuotaikos, emocijos, kurią tu gauni būdamas mokykloje.
Nuotolinis mokymas tai panaikina. Tuo pačiu jis atveria kitas galimybes – tu gali pasiekti mokytoją vos ne bet kada, gali jam parašyti žinutę per naudojamas mokymosi platformas. Ir mokytojas pakankamai greitai gali atsakyti. Tad mokymasis tampa ištęstas ir trunka vos ne 24 valandas per parą, jei tu, žinoma, nemiegi.
Pavyzdžiui, vakar mokinys man parašė pusę vienuolikos vakare.
Pavyzdžiui, vakar mokinys man parašė pusę vienuolikos vakare. Realiai tokiu laiku tu neatsakinėji į klausimus. Bet man pačiam toks metas yra darbymetis, nes šeima jau sugulusi. Tada gali ramiai atsisėsti prie darbų taisymo, pasiruošimo pamokoms, tuo pačiu – ir atsakyti į vėlyvą žinutę.
Iš vienos pusės, tarsi nebėra erdvės, kur gali ilsėtis, mokytis, dirbti. Ji viena. O man asmeniškai erdvė, atskirianti poilsį nuo darbo, yra labai svarbi. Bet, aišku, dabar nestandartinis laikas.
***
Iš Igno Juškevičiaus užrašų
Niekada nemaniau, kad būsiu mokytojas. Taip atsitiko, kad nuo 20 metų pradėjau savanoriškai dirbti vasaros stovyklose vadovu. Per vienuolika metų darbo su vaikais, paaugliais ar besimokančiais suaugusiaisiais supratau, kad švietimas – pati prasmingiausia veiklos sritis, ir apsisprendžiau tapti istorijos mokytoju.
Atsiradus galimybei dirbti Kauno Juozo Urbšio katalikiškoje pagrindinėje mokykloje pasakiau sau, kad tai yra mano šansas, kurio negaliu paleisti. Mokyklai aš patikau, bet neturėjau reikiamo – pedagogikos – išsilavinimo. Todėl nedvejodamas stojau į VDU pedagogikos profesines studijas.
Tikiuosi, kad mokykloje galėsiu padėti mokiniams judėti į priekį, nes jie yra mūsų ateitis. Jiems reikia gyvo, bendraujančio mokytojo. Nors tokį gavę, jie patys kartais išsigąsta: kartais jiems neapsiverčia liežuvis sakyti „mokytojau“, kartais vietoje „laba diena“ sako „labas“. Jiems sunku, o ir man neįprasta. Bet pasaulis keičiasi, todėl ir mokykla turi keistis.
Aš retai sakau, kad aš einu į darbą. Sakau, kad einu į mokyklą.
***
– Pasaulis keičiasi, todėl ir mokykla turi keistis. Į mokyklą atėjote tiesiog norėdamas dirbti tokį darbą? Iš kur noras?
– Man pasirodė, kad tai yra prasminga sritis, kur tu gali duoti žinias, duoti santykį. Man tai nėra darbas. Tai veikla. Aš retai sakau, kad aš einu į darbą. Sakau, kad einu į mokyklą.
– Kiek laiko jau einate į mokyklą?
– Kaip tas, kuris nesėdi suole, bet stovi prieš klasę, einu jau penkti metai.
– Sakote, kad vaikams reikia gyvo, bendraujančio mokytojo, bet tokį gavę jie kartais išsigąsta. Kodėl?
– Nes mokinys nėra pratęs matyti tokio mokytojo, tokio bendravimo. Kartais – iš manęs išlendančio labai didelio tiesmukiškumo.
Kodėl taip įvyksta? Su visa pagarba kitiems mokytojams, bet nemažai jų yra vyresnės kartos. Jie moko pagal vienus metodus, o tada mokinys sako, kad tokie mokytojai jų nesupranta. Ir kai staiga gauna mokytoją, kuris moka su jais kalbėtis ir suprasti, gali šiek tiek išsigąsti. Su paaugliu bendrauti apskritai nėra lengva. Jis gali vieno norėti, o netrukus jau – nebenorėti.
– Mačiau jūsų vieną vaizdo įrašą, kuriame jūs – su škotišku kiltu. Taip į pamoką atėjote?
– Ten buvo iš vienos paskaitos, kada mokiausi ir turėjau baigti papildomus kursus tam, kad galėčiau dirbti mokytoju. Buvo viena paskaita, kai reikėjo pristatinėti užsienio autorius. Darėm tokį mini spektaklį. Trise, su dar dviem mokytojais. Kadangi pristatinėjom britų rašytoją, tai pamaniau, kodėl gi ne? Kiltą turiu spintoje, kaba jau daugiau nei 10 metų.
Taip pat reikia nepamiršti, kad aš iš tų jaunų žmonių irgi mokausi. Ne veltui „mokinys“ ir „mokytojas“ dalijasi ta pačia šaknimi „mok-“.
Iš Igno Juškevičiaus užrašų
Nesakau, kad būsiu pats geriausias mokytojas, tiesiog noriu perduoti savo patirtį mokiniams, padėti jiems eiti savo keliu šiame keistame pasaulyje. Pagal pažymius ir elgesį nebuvau pats geriausias mokinys, bet nebuvau ir pats blogiausias. Buvo klystkelių, buvo ašarų, buvo nesusipratimų ir visokių kitų dalykų, todėl dabar labai gerai galiu suprasti mokinius.
Bet nenoriu jiems būti antru tėčiu ar mama. Manau, kad jiems tiesiog reikia pavyzdžio ir žmogaus, kuris nebijo klysti ir būti kartu su jais.
Taip pat reikia nepamiršti, kad aš iš tų jaunų žmonių irgi mokausi. Ne veltui „mokinys“ ir „mokytojas“ dalijasi ta pačia šaknimi „mok-“.
***
– Ne veltui „mokinys“ ir „mokytojas“ dalijasi ta pačia šaknimi „mok-“, bet ar jaučiat, kad sudominat mokinius savo dėstomu dalyku?
– Manau, kad gali būti miksas tarp dėstomo dalyko ir tarp mokytojo – kaip žmogaus. Aš vaikštau skirtingų spalvų batais. Tad pirmas dalykas, kurį pamato mokiniai, ir yra skirtingų spalvų batai. Vienas mėlynas, kitas raudonas, arba vienas juodas, o kitas geltonas. Kai susidomi tavo išvaizda, pamato, kad mokytojas keistai apsirengęs, po to ir dėstomas dalykas gali pasirodyti įdomus.
Negali būti žiauriai nuobodus mokytojas ir įdomus dalykas. Dalykai yra pagal mokytoją: patinka jis ar ne.
Iš Igno Juškevičiaus užrašų
2020 metai buvo – švelniai tariant – įspūdingi. Kad ir kaip tai skambėtų keistai, bet džiaugiuosi, kad galėjau patirti tokius metus.
Pandemija, kaimynų baltarusių protestai, JAV prezidento rinkimai, vietiniai Seimo rinkimai, britų išsikraustymas. Apie šiuos įvykius bus kuriami filmai, rašomos knygos. Kas įdomiausia, kad ateityje, kai tu kalbėsi apie 2020 metus, norom nenorom pats prisiminsi ką darei, kaip kalbėjai ir panašiai.
Ar netikėjai virusu ir vėliau pakeitei nuomonę ar vis tiek toliau netikėjai?Ar palaikei žmogų, kuris atvirai niekino savo oponentus, ar sakei, kad nereikia kištis į kitų valstybių reikalus, nes pas mus yra betvarkė ar kad vėl išrinko konservatorius į valdžią? Laikas viską sustato į vietas. Bet kur tu būsi pastatytas tame laike?
Taigi, kur tu esi dabar, kad ateityje tau nereikėtų raudonuoti, kai galvosi apie 2020 metus?
***
– Kur tu esi dabar, kad ateityje tau nereikėtų raudonuoti, kai galvosi apie 2020 metus? O kaip manote, 2020 metai bus aprašyti ateities istorijos vadovėliuose?
– Šimtu procentu bus. Kur čia nebus. Dabar istorijos vadovėliuose rašo apie 2008–2009 metų ekonominę krizę. Tą krizę pats labai gerai atsimenu, man pačiam ji davė daug gerų pamokų.
Kai vadovėlyje apie tai perskaitai tik vieną pastraipą, o pats realiai esi lietęs, patyręs – supranti, kad yra šiek tiek daugiau reikalų. 2020, 2021 metai vadovėliuose bus aprašyti kaip didelis įvykis. Knygų bus prirašyta, analizių.
– Ir filmus turbūt kurs.
– Kurs. Jau dabar yra sukurtas filmas apie kažkokią pandemiją, apie užkratą ir panašiai. Tai ateityje dar tikrai bus.
– Pasakėt įdomią mintį ir niekada apie tai nepagalvojau. Koks jausmas istorijos vadovėlyje skaityti apie tai, prie ko esi prisilietęs pats, ką pameni?
– Labai fainas. Bet ir tuo pačiu baugus. Žinome frazes, kad istoriją rašo nugalėtojai, o smulkios kitų istorijos, kuriems nepasiseka, nėra aprašomos arba jos trinamos į paraštes, priimamos kaip netinkamos.
Ir skaityti apie tai, pamatyti kaip oficialiai yra pateikiama – įdomus momentas.
Žinome frazes, kad istoriją rašo nugalėtojai.
Kai kiek seniau buvo pradėtas rodyti serialas „Černobylis“, aš jo nežiūrėjau. Žiūriu dabar. Ir man jį sunkiai pavyksta žiūrėti. Nesakau, kad atsimenu katastrofą, nes man buvo keli metai. Bet aš esu gimęs tuo metu, daug dalykų šeimoje yra pripasakota. Ir apie tai, kaip tam tikrų produktų po įvykių Černobylyje neleido valgyti, į lauką neleido.
Tu žinai Sovietų sąjungos politiką. Todėl žiūrint tą serialą atrodo taip artima ir slogu. Nors jis man patinka, geras. Bet labai įdomūs jausmai ir išgyvenimai apima. Pavyzdžiui, jei sukurtų gerą filmą apie Sausio 13-ąją, irgi labai sukrėstų žmones. Bet, su visa pagarba lietuviškam kinui ir serialams...
– Galbūt reiktų kūrėjo žvilgsnio iš šalies? Juk apie tremtį, sakykim, romaną parašė lietuviškų šaknų turinti amerikietė.
– Gali būti. Labai dažnai mokiniai sako: o kam mus reikia mokytis to, kas buvo prieš 500 metų? Ir panašūs klausimai. To suvokimo – kodėl – labai trūksta. Bandai paaiškinti, kad visi tie įvykiai padaro mus tokius, kokie esame, kad dabartis yra suformuota praeities, kad mes formuojame ateitį. Tokius dalykus reikia žinoti.
Žinoti tam, kad nors mes esame maža šalis, tačiau politine prasme iš mūsų kitos šalys negalėtų tyčiotis, mūsų išdurinėti. Nes politika, propaganda veikia šimtu procentu. Žinoti faktus, įvykius dėl to irgi reikia – reikia to mokytis.
Iš Igno Juškevičiaus užrašų
Taigi, kur tu esi dabar, kad vėliau ateityje tau nereikėtų raudonuoti, kai galvosi apie 2020 metus?
Taip, sakysite visus dabartinis laikas sekina ir nereikia čia dabar inkšti, nes sunkus metas. Kad dar lengviau būtų sugalvojau pasavanoriauti ligoninėje. Kodėl? Nes žmonės suserga tūkstančiais per dieną, miršta dešimtimis, o chebrai geriau patūsinti, nes, matai, sunku ištverti ir reikia prasiblaškyti ar prieš Kalėdas užgulti prekybcentrį.
Kai kris ligoninės, tada krisime visi. Todėl tiesiog negali ramiai sėdėti. Pasakysiu paprastai – noriu ir inkščiu, nes jaučiu moralinę teisę.
Savo žiemos atostogas paskyriau savanorystei ligoninėje. Raudonoje zonoje. Ačiū žmonai, kad po vienos minutės pasitarimo pritarė mano norui eiti savanoriauti, nes mūsų mažius į darželį nebuvo vedamas.
Ką ten patyriau? Visą jausmų paletę. Tik ta paletė atsiverdavo uždarius ligoninės skyriaus duris. Kartais tiesiog bukas žvilgsnis, kartais saulių paišymas automobiliu ligoninės aikštelėje. Todėl, kad būnant ten, raudonoje zonoje, tu nemąstai, kad čia dabar yra labai baisu, nes nėra kada.
Išpūtęs akis stebi, ką daro medicininis personalas ir bandai jam padėt, taip pat nesimaišyt po kojomis. Padedi pakeisti prišiktus ir primyžtus pampersus, pakeisti patalynę, vartai žmones, keli gyvus ir jau negyvus žmones, valai grindis, jei nėra kam tuo metu, maitini juos, už rankos palaikai ar tą pačią ranką pririši prie lovos, paglostai galvą, papasakoji, koks oras lauke, praneši personalui, kas kur nutinka, tvarkai medicinines atliekas, kabini lašelines, dalini maistą, padedi žmogui atsiliepti į skambutį, neši tyrimus į kitą korpusą ir dar manau, kad kažką praleidau. Kodėl taip išmėtytai viskas? Nes taip maždaug atrodo tos valandos.
Išpūtęs akis stebi, ką daro medicininis personalas ir bandai jam padėt, taip pat nesimaišyt po kojomis.
Ar reikia tos pagalbos ten? Ne, reikia pagalbos tįsiant maišą iš prekybcentrio prieš šventes. Ne, tau reikia pagalbos skaitant mokslininkų rekomendacijas, ką reikia daryti pandemijos metu, nes tau po... ant mokslo. Nesugebi paaiškinti, kaip veikia telefonas ar bet koks kitas daiktas tavo aplinkoje, bet tu aiškiai supranti, kad tai, ką sako mokslo žmonės, yra nesąmonė. Tik kažkodėl neveži savo automobilio pas stomatologą, kad sutvarkytų, o veži pas mechaniką, nes jis yra baigęs MOKSLUS. MOKSLUS. Bet tu vis tiek geriau išmanai, kaip veikia virusas.
Mūsų gyvenimo kokybė gera ir, deja, nedaug kas supranta, kad tai buvo pasiekta mokslo dėka. Vaistai, skiepai, prailgino žmogaus gyvenimą. Prieš 100 metų galėjai mirti įsipjovęs pirštą. Automobilių avarijose per metus pasaulyje miršta daugiau žmonių, nei nuo blogo skiepo.
Kiekvienais metais yra vis kuriamos naujos technologijos, kad būtų galima sumažinti žmonių, žūstančių autoavarijose, skaičių. Bet tu, netikintis skiepo nauda, sėdi į mašiną, kurios veikimo negali normaliai paaiškinti, užsisegi diržą, nes jis apsaugo, bet vis tiek žmonės žūsta ir sau ramiai važiuoji. Dievas apsaugos? Dievas saugo tuos, kurie saugosi. Ar mes saugomės? Ar mes saugome kitus?
***
– Kiek keistai nuskambėjo, kad į ligoninę ėjote tarsi pailsėti.
– Tai ironija. Kai buvo garsiai pradėta kalbėti, kad reikia pagalbos mūsų medicinos sistemai, tuo metu dar vyko pamokos, dar nebuvo žiemos atostogų. Buvo tokia mintis, kad reikėtų.
Kodėl? Kaip ir rašiau: jei žlunga ir nebeveikia sveikatos apsaugos sistema, tada apskritai viskas eina šiknon.
Tu supranti, kad tave tai irgi realiai liečia, nes tu esi šitoje šalyje, mieste, kuriame yra ne pati geriausia situacija. Ir sėdėti namie? Aišku, nelįsti į lauką, nesiblaškyti kur nereikia – tai irgi yra prisidėjimas prie situacijos gerinimo. Bet jeigu trūksta rankų, kodėl nepadėjus? Tas sprendimas buvo priimtas su žmona pasitarus.
– Vieną minutę?
– Realiai taip. Tiek ir užtruko. Namuose kaip tik buvo periodas: nuo pampersų prie sėdėjimo ant puodo. Bet kokia avarija, kai vaikas viską padaro į kelnes, ir žmona turi mesti darbus, eiti tvarkyti avarijos pasekmių. Tad aš tarsi išimu save iš šios situacijos, iš namų, palieku žmoną, kuri irgi turi savo darbus, savo veiklą.
– Sprendžiant iš jūsų įrašo feisbuke, emocijų buvo apsčiai...
– Pradžioje aš nesakiau net mamai, ji sužinojo per aplinkui, ne iš manęs. Pasakiau tik keliems draugams. Ir kada jie imdavo klausinėti, o aš pasakoti, tada viskas pradėdavo lįsti. Nes specialiai apie tai negalvoji, tos mintys užsiblokuoja. Nėra viskas ten fainai. Smegenys apie tai nemąsto. Vėliau pradedi suprasti. Ten nėra kada.
Iš Igno Juškevičiaus užrašų
Širdies neskauda, kai nematai. Kada vyksta karai ir mūšiai, civiliai be reikalo stengiasi nekišti nosies į lauką, nes gi bombos sproginėja, aidi šūviai ir realiai tu gali būti pašautas. Niekas greitai nepribėgs prie tavęs padėti ir tu mirsi savo šūdų ir kraujo baloje.
Akys mato, širdį skauda, todėl sėdi tyliai kamputyje ir lauki kol viskas praeis. Saugaisi. Dievas saugo. Bet dabar akys to nemato, internetas ir televizorius neparodo žmonių, kurie kankinasi ir realiai nori greičiau viską užbaigti, todėl tau ir neskauda. O ligoninėje tokiam ranką laikai, sakai: „Tu tik nepasiduok.“ O žmogus buku žvilgsniu žiūri į tave.
Mokslui vienodai, ar tu juo tiki ar ne. Jis neturi jausmo. Jausmą turi žmonės. Jausmus turi tie, kurie skambina žmogui 46 kartus ir jis negali atsiliepti, nes tiesiog nepajėgia. Ką tuo metu galvoja tas, kuris skambina? Žinios apie artimo mirtį dar nėra, bet jis ir neatsiliepia.
Jausmus turi visi. Slaugė, kuri trečią kartą per valandą beda kateterį į veną, nes ligonis prieš tai du kartus išsidraskė viską. Jos toks darbas? Taip, jos darbas, bet ten ne vienas ligonis, ir jei tu ilgiau užtrunki ties vienu ligoniu, vadinasi, kitas ligonis ilgiau laukia. Jis pyks ant slaugės, nes ji atėjo vėliau, bet jam nepasakys, kad kitas žmogus tiesiog trukdė dirbti, nors tu jam padedi.
***
– Mokslui vienodai, tu juo tiki ar ne. Jis neturi jausmo. Jūs esat žmogus, kuris mėgsta analizuoti ir gilintis. Kodėl žmonės ginčijasi su mokslu – su tuo, kas jau yra įrodyta ir kur erdvės ginčui tarsi nėra?
– Iš vienos pusės tai yra gerai, nes jei nesiginčytų, mes nejudėtume į priekį. Čia yra tas reikalas, kada žmonės ieško paprastų atsakymų į visus rūpimus klausimus ir ne visą laiką gali rasti paprastą ir lengvai suprantamą atsakymą.
Kitas dalykas, su mokslu ginčijamasi, nes mokslas irgi klysta. Ir ačiū Dievui, kad jis klysta, nes kai klysta – vienu ar kitu būdu jis pažengia į priekį, randa sprendimus.
Kada išeina informacija į viešą erdvę, kada sako vienaip, o nutinka kitaip, tada sakoma: ai, tai jie nieko nesupranta. Taip, jie tikrai nieko nesupranta, ir tu tikrai niekada neklysti.
Didesnis erzelis kyla todėl, kad mokslininkai klysta situacijoje, kurioje reikėtų neklysti. Bet taip nutinka, nes tai naujas dalykas. Tai nepatirta.
Epidemijų pasaulio istorijoje yra buvę ne viena ir ne trys, žmonės mirdavo, o mokslas ieškodavo atsakymų, ką daryti ir kaip daryti. Ir visą laiką išspręsdavo.
Ne visi geba suprasti visus dalykus vienodai. Kaip ir seriale „Černobylis“, kai mokslininkai sako viena, o politiniai veikėjai – kita.
Iš Igno Juškevičiaus užrašų
Perskaitei iki čia? Pavargai?
Eik, kavos pasidaryk Per tiek laiko žmogus palatoje gali numirti, nors dar tuo metu, kai tu pradėjai kaisti kavą, jis buvo sąmoningas ir kalbėjo, o kada tu būsi jau pasidaręs kavą, jo veidas bus violetinės spalvos ir gydytojai su įvairiais aparatais kovos už jo gyvybę. Kai baigsi gerti kavą, jo kūnas jau bus uždengtas.
Noriu įsijungti greičiau kokį serialą ir negalvoti apie tai. Ar čia yra kažkoks moralas? Ne, nėra. Kiekvienas gyvena su savo drama, kiekvienam jo drama atrodo svarbiausia.
***
– Ignai, rašydamas apie 2020 metus, feisbuke parašėte daug ir su emocijomis. Apskritai esate emocionalus, ar tiesiog pramušė?
– Ir taip, ir ne. Kaip pažiūrėsi. Kartais gali labai greitai sureaguoti į įvykius, o kartais užtrunka, kad kas nors išlįstų. Nuo situacijos priklauso, manau.