– Gal galite papasakoti kaip tapote mokytoja? Ar mokytojavimas buvo jūsų vaikystės svajonė?
– Aš, kaip ir daugelis abiturientų, tiksliai nežinojau, ką noriu veikti gyvenime. Maniau, kad norėčiau tapti kirpėja arba tapti sodininke ir dirbti oranžerijoje. Kirpyklų paslaugos anuomet nebuvo išvystytos (kirpėjos pagrinde darė cheminius sušukavimus), o nuolatinis darbas karštame šiltnamyje tėvų taip pat nesužavėjo.
Tais laikais buvo įsitikinimas, kad gerą gyvenimą gali suteikti tik „prestižinės specialybės‘‘: medicina, teisė arba pedagogika. Kadangi klausiau tėvų, man priimtiniausias variantas buvo pedagogika, bet pasirinkau plačią sritį susijusia su menu: mokiausi dailę, technologijas, braižybą. Nors jau nebedirbu mokytojos darbo, tačiau studijose įgytos žinios praverčia ir dabartinėje kasdieninėje veikloje.
– Kiek laiko dirbote technologijų mokytoja ? Kodėl nusprendėte išeiti iš darbo ir įkurti savo verslą?
– Dirbau technologijų mokytoja nuo 1995 m. Iš pradžių darbas mokykloje patiko, tačiau ilgainiui dokumentų pildymas, visi techniniai dalykai po truputėlį pradėjo įgristi ir reikėjo ieškoti kažko naujo. O tas naujas dalykas, žinojau, jog bus kažkas iš mano hobių: siuvimas, mezgimas, nėrimas arba kepimas. Vilkaviškyje buvau atidariusi šventinės stilistikos saloną „Selena’’, kuriame siuvau progines sukneles, konstravau puokštes bei kūriau įvairias dekoracijas šventėms.
Verslą vystyti sekėsi gerai, tačiau po penkerių metų jaučiausi išsisėmusi, trūko idėjų, jaučiau, kad kūrybinį darbą apėmė rutina. Žvelgiant dabartinėmis akimis, galbūt buvau tiesiog perdegusi ir man reikėjo ilgesnių atostogų, bet vis dėl to studiją uždariau, žinodama, jog tai ne paskutinė mano veikla. Po verslo uždarymo pilnai grįžau į mokyklą ( kai turėjau studiją, dirbau tik vieną dieną) ir joje pradirbau dar 9 metus. Taigi, galima sakyti uždariau duris, bet pasirinkau langą – mokyklą.
– Ir po devynių metų vėl sugalvojote įkurti naują verslą? Ar nebuvo baimės?
– Taip, po devynerių metų. Dabartinėmis akimis žiūrint, per 9 metus, sugrįžus į mokyklą, be mokytojavimo galėjau nuveikti daug daugiau ir galbūt užsiimti kita papildoma veikla, tačiau negaliu savęs labai graužti, nes per tuos metus su vyru statėme namą, kūriau namų aplinką – interjerą, eksterjerą. Ir pirmame etape, kuriant studijos patalpas, buvo ištikęs dvejopas pasirinkimas: siūti ar kepti. Tuo metu pasirinkau pirmąjį variantą, todėl liko neišbandytas kepimas. Kepimu pradėjau užsiimti dar prieš porą metų išeinant iš mokyklos, o drąsos pabandyti įkurti dar vieną verslą turėjau, nes, mano įsitikinimu, baimė yra pats blogiausias dalykas ir visa ko stabdis.
– Kodėl antrą kartą išėjote iš mokyklos pilnai, nepasiliekant „lango‘‘ sugrįžti?
– Manau, kad taip nutiko, nes dirbant mokykloje turi apsispręsti, ar esi pirmiausia pedagogas, ar kūrėjas. Jeigu esi vis dėl to kūrėjas, mokykloje meno saviraiška yra gana ribota, įsprausta į rėmus, biurokratizuota. Juk kartu su mokiniais galėjome piešti ir kurti ne visada pagal norus, reikėjo atsižvelgti ir į programą, darbo temą, auditoriją ir pnš. Kad ir kaip beskambėtų egoistiškai, aš laikui bėgant pajaučiau, kad mokytojavimas stabdo mane, norėjau visiškai kurti tik sau. Be to, nenorėjau kitus mokyti, bet ir pati kažko išmokti.
– Matosi, jog kiekvienam desertui įdedate daug darbo, kruopštumo bei meilės. Kiekvienas iš jų savotiškai išskirtinis. Iš kur semiatės idėjų? Gal turite kokią nors mūzą?
– Neturiu mūzos, nenoriu kažko kopijuoti ir eiti vienodu keliu kaip ir dauguma. Tiesiog turiu sau tikslą, kad mano kepiniai būtų šiuolaikiški, bet kartu ir klasikiniai.
– Kad esate unikali, akivaizdu vien tik pažiūrėjus į jūsų saldžių kepinių nuotraukas. O kaip kilo idėja kepinių studiją pavadinti „Su meile ir šokoladu‘‘?
– Nenorėjau savo įmonės pavadinti įprastai: „Eglės kepyklėlė‘‘ ar „Eglės kepiniai‘‘, nors daugelis patarė vadinti būtent taip, kad žmonės geriau įsimintų. Mano nuomone, esmę sudaro ne aiškus pavadinimas, o skonis, grožis, kokybė, malonus aptarnavimas. Manau, pirmiausia klientas turi prisiminti šiuos dalykus, o ne įmonės pavadinimą. Savo įmonę pavadinau taip todėl, kad mano visi pyragaičiai iškepti su namų šiluma ir meile, o šokoladą pavadinime pridėjau todėl, kad norėjau saldaus skambesio. Kadangi šokoladas daugumai su tuo ir asocijuojasi, taip ir atsirado „Su meile ir šokoladu‘‘.
– Ar viską darote viena? Ar padeda artimieji?
– Man pasisekė su savo vyru, gyvenimo draugu. Jis padeda įgyvendinti idėjas ir mane palaiko, nors kai kurios iš jų, ir jam skamba per daug „crazy.‘‘ Abu esame darboholikai, tai vienas kitą suprantame. Bet į virtuvę darbuotis kartu nieko neįsileidžiu, viską darau viena.
– Sunki verslo pradžia, klientų pritraukimas daugumą žmonių atgraso pradėti dirbti sau. Kaip buvo jūsų atveju? Ar verslo įkūrimas bei plėtojimas buvo toks kokį ir įsivaizdavote?
– Iš tiesų, verslo kūrimas pranoko lūkesčius, nes aš atėjau į šį darbą turėdama labai minimalius planus, net nesitikėjau jų viršyti, nes pirmiausia norėjau užsiimti kūryba savo namuose, bet darbų sūkurys įsuko taip stipriai, kad ir porą metų pavogė iš manęs (juokiasi).
– Kaip suprasti jūsų pasakymą „verslas pavogė metus‘‘?
– Na, pirmus porą metų po verslo įkūrimo iš virtuvės kojos neiškeldavau, iš tiesų, negalvojau, kad taip žmonėms reikės mano tortų, pyragaičių, desertų. Klientai pradėjo prašyti dar ir užkandėlių, tačiau jų teko atsisakyti, nes supratau, kad dirbti nuo 6 val. ryto iki 21 val. vakaro nėra normalu. Jeigu norėsiu, gal ir grįšiu prie jų, bet nenorėčiau, kad tai liktų be kūrybos. Nors galvoje sukasi tarpinis variantas tarp desertų ir užkandėlių, tačiau dar tiksliai nežinau koks.
– Minėjote, juk jums svarbiausia kūryba. Kaip atrodo kūrybingai pagamintas tortas?
– Visų pirma, viską darau savaip ir nesivadovauju jokiais receptais. Būna, kad į facebook „Su meile ir šokoladu‘‘ puslapį klientai atsiunčia tortų kopijas su receptais. Aš juos iškart įspėju, kad galiu atsižvelgti į torto formą, struktūrą, tačiau tai nebus visiška kopija. Torto sudėtis, kepimo technika bei papuošimai bus pagal mane. Kai kurie lieka nusivylę, kad jų išragauto torto visiškai vienodai nepagaminsiu, bet tiesiog nenoriu, jog mano smulkios įmonės gaminiai taptų masinės prekybos tipo tortais, su griežtu receptu bei daugybe cukrų, pridėtinių aliejų bei konservantų.
– Ar pirmaisiais kartais nebuvo baisu, jog vis dėl to tortai ar pyragėliai be receptų nesigaus?
– Viskas gaudavosi, nes gaminau nuo mažumės, bet technologinį dalyką teko tobulinti, kad atlaikytų karštį, stovėtų ( pvz. vestuvinis tortas). Negalėčiau kurti receptų, nes tada nebus kūrybos, o liks tik darbas bei tų pačių receptų taikymas. Tačiau, net ir be sugadintų produktų, šis hobis yra brangus, nes noriu gaminti kokybiškai, kuo natūraliau bei unikaliau. Šaunu, kad šis mano pomėgis išsivystė plačiau, nes galiu produktų nusipirkti brangesnių, žinodama, kad jie bus panaudoti tikslingai ir dar įvertinti klientų.
– Jūsų desertinėje pagrinde tortai. Kiek ilgiausiai yra užtrukę pagaminti vieną iš jų?
– Niekada nematavau laiko. Bet užtrunka. Ypatingai jeigu puoši, lieji, dekoruoji šokoladu, nes tam reikia specialaus tikslumo bei kruopštumo. Tačiau esu įsitikinusi, kad visas kepinys turi būti iš vieno pagrindo, nematau prasmės lipdyti nevalgomų dalykų. Kiekvienas tortas man pasako, kuo nori būti, aš nežinau tikslios baigties, nes neturiu aiškaus recepto, plano.
– Kas jus motyvuoja darbe? Tikiu, jog klientų pasitaiko įvairių.
– Motyvuoja tas, kad žmonės, net ir suvalgę tortą, ne tik padėkoja trumpa žinute ar skambučiu, bet būna ir tokių, kur ilgiausius padėkos laiškus atsiunčia (šypsosi). Taip pat man svarbu asmeninis tobulėjimas, nes kitaip darbas ir liktų darbu. Labai smagu matyti progresą iš savo pačios darytų fotografijų talpinamų į facebook puslapį, galiu palyginti savo kurtus kepinius ir pažiūrėti, kiek patobulėjau.
– Gal atsimenate patį keisčiausią, įmantriausią kliento pageidavimą? Ar sunku buvo jį įgyvendinti?
– Kažkokio konkretaus įvykio neatsimenu, bet sunkiausia būna sukurti kepinius be glitimo, be laktozės, be cukraus. Liūdniausia, kad tai labiau būna susiję su mada, užgaidomis, o ne alergijomis. Bet vis vien padarau, nors tai neteikia tiek džiaugsmo. Džiaugiuosi, kad dauguma klientų, net kai vestuvinius tortus užsako, žino viziją, dekorą, bet manimi pasitiki, nekontroliuoja. Labai smagu atiduoti tortą, kai šviečia akys, klientas džiaugiasi kepiniu. Per visus tuos metus buvo tik pora nemalonių atvejų, todėl turiu būti labai laiminga.
– Gal turite kažkokių tik jums žinomų kepimo paslapčių ar tik jūsų gaminiams būdingų pagardų? Kiek žinau, klientams gaminate kuo natūraliau.
– Margarino ir aliejaus nenaudoju, į kepinius dedu tik sviestą. Gaminu naminius kepinius be konservantų: sudėtį pagrinde sudaro maskarponė, grietinėlė, vaisiai, uogos, natūralios tyrės (iš vaisių bei uogų), šviežios uogos, šokoladas. Žodžiu, klasikiniai kepiniai, tik į šiuolaikiškesnį „rūbą‘‘ aprengiu ir kūrybos įdedu, nes nenoriu, kad pyragas taptų – „plyta‘‘. Sunkiausia būna su vaikų gimtadienio tortais, nes jų puošyba kartais reikalauja daug cukraus masės, kurios aš vengiu. Esu pavyzdys, kad mano kepiniai tikrai neveda į destruktyvumą, nors juos valgau didžiumą savo gyvenimo (juokiasi).
– Kaip sekėsi per Covid – 19 pandemiją? Daugumai smulkių įmonių teko net bankrutuoti.
– Veikla pora mėnesių buvo uždaryta, bet vis vien žinojau, kad po nakties ateis diena. Taip pat saugumo garantija buvo vyro darbas. Bet pandemija, atrodo, laiku suteikė atostogas, nes iki tol buvo stipriai per daug užsakymų ir net buvo kilę problemų dėl sveikatos. Taip pat kai sustoji, kyla naujų minčių, sukuri kažką naujo, nesisuki kaip voverė rate.
– Ką patartumėte žmonėms, bijantiems keisti karjerą?
– Mano nuomone, šiais laikais reikia per gyvenimą eiti etapais, kurie sudaro visumą. O tie etapai, ko gero, dėliojasi kas septynis metus, tada darbą tenka keisti arba pereiti į kitą poziciją. Nes per tuos 5-7 metus atsiranda darbas, o ne kūryba (kaip kad man buvo). Iš tiesų, šiais laikais galimybės yra labai plačios, tik reikia atrasi savo talentus bei stipriąsias savybes, ir darbas taps ne vien tik darbu, bet ir hobiu.
Taip pat nepabijočiau pasiūlyti ir darbo namuose. Pavyzdžiui, maisto gamybai dabar puikios galimybės: pasikeitė įstatymai, lengvinamos sąlygos norintiems dirbti namuose su maistu. Mažesnei gamybai net nereikia turėti tam tikrų specialių patalpų, veiklą galima vysti savo virtuvėje, tačiau yra svarbu atitikti kitus VMVT (Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ) reikalavimus ir gauti jų leidimą.
– Kokia jūsų šio verslo sėkmės paslaptis? Kokie tolimesni planai?
– Visų pirma, reikia suvokti, kad darbas turi būti mylimas, nereikia galvoti apie pinigus, ne jie pagrindinis variklis. Kuomet myli savo darbą, su laiku ateina ir pinigai. O dėl tolimesnių planų galiu pasakyti tik tiek, kad viso pasaulio nenoriu užkariauti, nes reikia mėgautis tuo, ką jau sukūriau.
