Apie vis greičiau populiarėjančią knygą „Mokytojas. Kaip aš išmokiau juos skaityti knygas, mąstyti ir maištauti“ legendos sklinda nuo pat vasario pradžios. Tiek mokytojams, tiek mokiniams be galo smalsu sužinoti, ką šis drąsus vyras sudėjo į knygą. Štai pirmieji atsakymai pasigirdo jau penktadienį vykusioje Vilniaus knygų mugėje, o pokalbyje su 15min atskleista ir dar negirdėta knygos pusė – jos atsiradimo užkulisiai.
Prieš pradėdamas pokalbį Karolis neslėpė, kad tapti mokytoju pastūmėjo gyvenimo džiaugsmo praradimas. „Nuo pat mokyklos laikų rašiau apsakymus, kelis publikavau ir studijų metais. Deja, viskas nutrūko. Dingo įkvėpimas, nebepavyko parašyti naujų kūrinių. Tuomet po truputį mane pasiglemžė komunikacijos sritis – rašiau įvairius tekstus, administravau socialinius tinklus, dirbau ir reklamos agentūroje.
Jaučiau vis didėjančią tuštumą, tie darbai mane traukė į dugną. Supratau, kad rašymo svajonė tolsta. Todėl vieną dieną nusprendžiau viską kardinaliai pakeisti. Prisiminiau, kad studijuodamas filologiją atlikau praktiką mokykloje. Ši patirtis man patiko, taigi pagalvojau, kad metas sugrįžti“, – apie tai, kaip prasidėjo jo mokytojo kelias, pasakojo K.Klimas.
Pokyčiai pasiteisino: jis tapo mokytoju, dirbdamas šį darbą susigrąžino prasmės pojūtį, taip pat paragavo ir kartesnės profesijos realybės. Tai ir dar daugiau – 15min pokalbyje su mokytoju.
– Neslėpsiu, bet pirmas dalykas, kuris krito į akis paėmus knygą, buvo žalias viršelis. Atrodo, kad „simpsoniškas“ personažas žiūri tiesiai į akis, o rojaus sodų fragmentas skatina klausti, kuo jie abu susiję. Todėl smalsu – kodėl toks viršelis?
– Viršelis iš tiesų žaismingas. Seniau norėjau paveiksliuko, kurį galėčiau naudoti feisbuko puslapyje „Lietuvių kalbos mokytojas“. Internete užsisakiau, kad nupieštų, ir per porą metų kažkaip prilipo. Tą veiduką dizaineris Tadas Šaučiulis uždėjo ant viršelio, kad būtų galima atpažinti, kieno tai knyga. Manau, sprendimas pasiteisino – skaitytojas žiūri į geltoną išlindusią galvą, susitinka žvilgsniai, įvyksta akistata (šypteli). Šalia jos yra fragmentas iš „Žemiškųjų malonumų sodo“, o priešlapiuose memai, kuriuos kūrė mano mokiniai. Knygos spalva žalia – kaip mokyklinės lentos. Norėjome, kad ši knyga patrauktų dėmesį ir ją norėtųsi paimti į rankas.
– Paminėjote tinklaraštį „Lietuvių kalbos mokytojas“, kuris, kaip knygoje rašote, tapo vieta, į kurią kėlėte parašytus straipsnius, diskutavote aktualiomis švietimo temomis ir, žinoma, pristatėte „Privalomą neprivalomų knygų sąrašą“. Ar puslapio sukūrimas padrąsino pradėti knygą?
– Tinklaraštį sukūriau mokiniams, kad galėčiau dalintis informacija. Pirmais darbo metais tuo puslapiu beveik nesinaudojau, nes tiesiog nebuvo laiko. Tik daugmaž po metų, vasaros pradžioje, atradau laiko parašyti pirmą straipsnį apie tai, kaip mokytojai dirba ir kiek uždirba. Jis sulaukė didžiulio susidomėjimo. Prie paskyros populiarumo dar labiau prisidėjo kitas tekstas – jūsų paminėtas knygų sąrašas vienuoliktų, dvyliktų klasių mokiniams ir visiems suaugusiesiems. Puslapio populiarumas parodė, kad žmonės supranta pokyčių švietimo sistemoje būtinybę.
– Galbūt šis susidomėjimas ir paskatino atsirasti pirmiesiems knygos puslapiams?
– Knygą rašyti pradėjau trečiaisiais darbo mokykloje metais. Buvo sudėtinga, nes išgyvenau dviprasmius jausmus. Dėl išsekimo nebuvau ir pats geriausias mokytojas. Gal, tiksliau, jaučiausi perdegęs.
Turėdamas daug entuziazmo, jaunatviško maksimalizmo, mokykloje gali arti iš visų jėgų, aukotis, miegoti vos kelias valandas per naktį, bet joks žmogus taip ilgai neišvertų. Knygoje paminėjau, kad dažnai mokytojai ir skrandį susigadina, o nuo sėdėjimo prie niekuomet nemažėjančio rašinių kalno atsiranda nugaros problemų. Pamenu, į mokyklą atėjo naujai iškepta kolegė, kuri po metų nusprendė pakeisti profesiją. Mergina neištvėrė krūvio. Vilniuje krūvis didelis, o kad išgyventum, bandai kur nors prisidurti papildomai. Maža to, pirmaisiais darbo mokykloje metais dar studijavau pedagogiką.
Visgi rašydamas knygą galvojau apie pirmus dvejus metus, kai buvau užsidegęs save visą atiduoti. Turėjau minčių, ką pasakyti, knyga kažkaip natūraliai išplaukė iš prisiminimų, sukauptų įspūdžių ir šiokios tokios patirties. Knygą rašiau dirbdamas mokykloje, keldavausi penktą ryto, kad spėčiau bent kiek nors padirbėti iki pamokų. Daugiausiai kūriau savaitgaliais, laiko atrasdavau ir tada, kai mokiniai atostogaudavo. Galėjau rašyti ne kiekvieną dieną ir tai vargino. Kai pradedi rašyti knygą, bijai, kad kilusios mintys nutrūks. Balansavau ir bandžiau rasti įkvėpimą kiekvieną laisvesnę minutę.
– Atrodo, kad jus būtų galima vadinti šių dienų Zoro – pasislėpęs už „simpsoniško“ personažo be didelės baimės atskleidėte problemą, apie kurią garsiai trokšta kalbėti bene visi mokytojai. Koks jausmas rašyti knygą apie karčią mokytojo kasdienybę?
– Noriu, kad žmonės pažvelgtų į mokytojus. Nenoriu sakyti, kad aš jų balsas, nes tikrai ne visi sutiktų su tuo, ką rašau, bet noriu, kad mokytojai būtų išgirsti. Jei ši knyga taps populiari, ji bus visų mokytojų pergalė. Kuo didesnė visuomenės dalis perskaitys, tuo daugiau žmonių atkreips dėmesį į nenormalų pedagogų darbo krūvį, neadekvačius atlyginimus, geriau įvertins mokytojų atsidavimą ir pastangas.
Manau, kad šią knygą reikėtų perskaityti ir mokiniams bei jų tėvams. Viskas prasideda nuo šeimos – joje formuojamas požiūris į mokytojus, norą šviestis, dalyvauti mokyklos veikloje, skaityti. Esminius pokyčius švietime gali atnešti ne nesibaigiančios reformos, o augantis žmonių sąmoningumas.
– Smagu ir tai, kad nepamiršote mokytojo kasdienybės – asmeninio gyvenimo. Daugelis pamiršta, kad mokytojas yra žmogus, galintis linksmintis, išeiti pasivaikščioti ar paprasčiausiai užsukti į parduotuvę.
– Mokytojai pasakoja istorijas, kai sutinka mokinius parduotuvėse, o pastarieji baisiausiai nustemba, kad mokytojas apsipirkinėja, pasirodo už mokyklos ribų. Panašiai ir su vyresniais mokiniais. Jie stebisi pamatę mokytoją koncerte, klube ar bare, tarsi tai būtų kažkas neįmanomo (juokiasi).
Reikia suprasti, kad ir mokytojas yra žmogus. Jis turi savo gyvenimą. Žinoma, apie tai knygoje nedaug pasakoju, bet vis tiek norėjau parodyti, kad pedagogo kasdienybė mokykla neapsiriboja. Jei į mokytoją būtų žiūrima kaip į žmogų, tai visiems nuo to būtų paprasčiau, iš pedagogo nebūtų reikalaujama įvairių stebuklų.
– Žvelgiant į knygos turinį atrodo, kad siekiate sudominti ne tik mokytojus, bet ir platesnę auditoriją. Ar tai tiesa?
– Mano tikslas toks ir buvo – parašyti knygą apie mokytoją ne tik mokytojams. Jei nori, kad keistųsi požiūris į pedagogus, švietimą, reikia rašyti knygą platesnei auditorijai – ir mokiniams, ir jų tėvams. Aš sakau, kad tai yra knyga visiems, kurie kada nors mokėsi mokykloje. Ją skaityti tai tarsi paslapčia įsliūkinti į mokytojų kambarį, norint pasmalsauti, kas vyksta už jo durų.
Knygą parašiau lengvu stiliumi, tekstą papildžiau asmeniškesnėmis arba visai išgalvotomis istorijomis, kad atsirastų tam tikri intarpai, leidžiantys skaitytojui atsikvėpti nuo knygoje pristatomų kūrinių, švietimo aktualijų. Tai nėra nei mano autobiografija, nei koks nors vadovėlis. Sakyčiau, kad ši knyga yra gana neįprasto žanro grožinis kūrinys.
– Ne paslaptis, kad jaunimą sudominti nepaprastai sunku. Atrodo, kad viena akimi jie žiūri į telefoną, o kita į užduotį. Ką darėte, kad pamokos jiems taptų ne tik būtinybe, bet ir smagia veikla?
– Pirmiausia reikėjo užmegzti draugišką ryšį su mokiniais, nes tai pagrindas, o ant jo galima statyti kitus dalykus. Analizuodamas programinius kūrinius stengiausi pernelyg neatitolti nuo to, ko vertintojai reikalauja egzamine, nuo to, kaip privalomąją literatūrą įprasta analizuoti gimnazijose. Tačiau nemažai pridėjau ir nuo savęs, bandydamas aktualizuoti tekstus ir plėsti kultūrinį mokinių akiratį.
Pavyzdžiui, kalbant apie modernizmą ir F.Kafkos „Metamorfozę galima aptarti Čarlio Čaplino filmą „Modernūs laikai“, kalbant apie „Faustą“ – panagrinėti straipsnį apie vartotojiškumą, padiskutuoti apie padidėjusį gyvenimo tempą. Pamoką apie „Hamletą“ pradėjau nuo jau minėtų „Simpsonų“ epizodo, kad parodyčiau, jog Šekspyras yra įsismelkęs į populiariąją kultūrą, o paskui ėjau prie kur kas sudėtingesnės temos – žmogaus laikinumo. Įtraukiau ir dailės kūrinių, ir tiesiog įdomybių, kurias žinojau. Tarkime, kad Salvadoras Dali sukūrė „Chupa chups“ logotipą. Skaitytojus bandžiau užkabinti panašiais būdais, kaip ir savo mokinius. Naudojau tai, kas pasiteisino pamokose, įtraukiau kai kurias ištartas mokinių frazes, reakcijas, situacijas.
– Ar susidomėjimą sukėlė ir jūsų „Privalomas neprivalomų knygų sąrašas“?
– Dauguma mokinių šias knygas iš tikrųjų skaitė. Labai džiaugiuosi, kad kai kurių kitų mokyklų mokytojai taip pat pradėjo naudotis mano parengtu sąrašu. Jis tikrai nėra tobulas ar baigtinis, be to, labai subjektyvus, kiekvienas mokytojas jį gali pakoreguoti pagal save. Svarbiausia net ne pats sąrašas, o idėja – paskatinti mokinius skaityti papildomai, padėti atrasti laiko patikrintus tekstus – ne tik lietuvių, bet ir užsienio autorių.
Mokiniams būtina skaityti lietuvių kūrybą, tačiau viskas turi būti laiku ir vietoje. Reikia ir paprastesnių, mažiau skaitančius mokinius užkabinančių tekstų, reikia sudaryti galimybę rinktis ir skaityti dėl savo malonumo. Kai jaunas žmogus susidomės literatūra, pamils knygą, lietuvių klasikų kūrinius jis užsimanys atrasti pats. Mokykloje pirmiausia turėtume auginti užsidegusį skaitytoją, o ne literatūrologą.
Labai jaudinausi mokiniams pristatydamas savo knygų sąrašą. Galvojau, kad akmenimis užmėtys, bet taip nenutiko (juokiasi). Be abejo, visų skaityti neįkvėpsi ir nepriversi, bet rezultatas buvo tikrai geras, o ir pasiūlytas knygas mokiniai dažniausiai vertino geriau už privalomus kūrinius. Svarbiausia, kad jie turėjo laisvę rinktis.
– Turbūt jau pradėjo plaukti pirmieji atsiliepimai iš buvusių kolegų ir mokinių. Labai smalsu – koks jų požiūris į parašytą knygą?
– Iš pradžių noriu pasakyti, kad knygos veikėjai nėra realybėje sutikti žmonės – aš tiesiog panaudojau darbo mokykloje metu man įstrigusias frazes ar situacijas. Norėjau, kad kūrinio centre atsidurtų jaunas mokytojas, o kitų veikėjų paveikslai išliktų eskiziški, neužgožtų pagrindinio veikėjo ir nenustumtų pagrindinių kūrinio problemų į antrą planą.
Sulaukiau didelio palaikymo iš savo buvusių mokinių, daug jų atvyko ir į knygos pristatymą, o su buvusiais kolegomis bendrauti dar neteko. Tačiau apskritai mokytojų susidomėjimas ir palaikymas didžiulis – juk knygoje aprašyti rūpesčiai jiems visiems puikiai suprantami. Knygų mugėje jau teko pabendrauti su įvairių dalykų mokytojais iš visos Lietuvos, susipažinau su mokytoja, kuri per savaitę veda net 36 pamokas ir jau trisdešimt metų dirba mokykloje. Mane tai tiesiog pribloškė. Gal vienas kitas kritiškesnis žodis mano knygoje tenka švietimo veteranams, tačiau būtent ant jų pečių laikosi mūsų švietimo sistema. O kas bus, kai jų neliks? Juk jaunų žmonių mokyklos šiandien pritraukia labai mažai. Tikiuosi, kad mano knyga įkvėps jaunus žmones pasirinkti pedagogo profesiją ar bent likti mokykloje. Girdėjau ir apie tokį knygos poveikį ir labai juo džiaugiuosi.
Smagu, kad mano knygoje mokytojai atpažįsta save, mokyklines situacijas, rūpesčius. Galbūt ši knyga suteiks stiprybės, nes kartais mokykloje jautiesi vienišas, nėra su kuo pasikalbėti, mokytojai neturi laiko pabendrauti tarpusavyje.
– Kaip manote, ar žmonės, perskaitę jūsų knygą, išsineš žinutę, galinčią pakeisti visuomenės požiūrį į mokytojus?
– Norėčiau gyventi visuomenėje, kuri švietimą laiko prioritetu, skaito knygas, yra raštinga, gerbia ir vertina mokytojus. Manau, kad skaitytojai pasiims tai, kas jiems bus aktualu. Galbūt vieni pradės daugiau skaityti, pasiners į literatūrą, kiti ims labiau vertinti mokytojus. Bet kuriuo atveju tai būtų laimėjimas.
– Jūsų gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis – pakeitėte profesiją, prisijaukinote mokinius, o šiandien tapote ir Vilniaus knygų mugės favoritu. Kas laukia toliau?
– Knygos rašymo procesas tikrai išvargino, bet dabar pradedu po truputį atsigauti, dalyvauti renginiuose, bendrauti su skaitytojais ir žurnalistais. Planuoju knygos turą po Lietuvą, kad galėčiau aplankyti šalies mokyklas, bibliotekas, bendruomenes. Šiais metais pasirinkau dirbti korepetitoriumi, kad turėčiau tam laiko. O paskui planuoju sugrįžti į mokyklą, tik jau nesirinksiu tokio milžiniško krūvio. Galbūt po kokių dvidešimties metų parašysiu knygą apie mokyklą brandaus mokytojo akimis, o gal ir ne, gal liks tik jauno žmogaus žvilgsnis. Žinau tik tiek, kad knygos redaktorė Ana Treščina dabar tikrai neištvertų, sužinojusi, kad vėl ėmiau ką nors rašyti. Aš ją siaubingai prikankinau (juokiasi).
– Ačiū už pokalbį. Įdėmiai seksime šios knygos kelionę!