Vaikai dalijasi mintimis, kad bijo numirti nuo koronaviruso, bijo susitikti su draugais rudenį, bijo prarasti artimuosius, jaučiasi kliūtimi namuose (nes visi dirba iš namų ir reikia tylos), bijo būti savimi, bijo dėl tėvų, kurie dirba ligoninėse ar saugo pasienio ruožą, nerimauja, ar pavyks mokytis, liūdi, kad pykstasi tėvai ir t.t.
Ką jie daro su savo jausmais? Dažniausiai juos uždaro, paslepia giliai savyje ir įjungia bombos laikmatį. O bombai sprogus, jie jaučiasi kalti ir pyksta ant savęs, rašoma „Patirčių klasės“ pranešime spaudai.
Kaip padėti vaikams ir apie emocijų higienos svarbą Rimantė Kulvinskytė kalbina mokytojas Laurą Levinskaitę ir Moniką Tindžiulytę.
– Jūs įkūrėte pirmąją Lietuvoje vaikų studiją, kur didžiausias dėmesys teikiamas emocinio intelekto lavinimui ir nuo rugsėjo visus neabejingus savo šeimai, savo šaliai, savo pasauliui kviečiate į visų mokslo metų kursą. Programoje – vaikų emocinis intelektas. Juk viskas prasideda nuo labai paprastų ir žemiškų dalykų – mūsų jausmų ir emocijų. Kada ir kokiame kontekste pirmą kartą išgirdote apie emocinį intelektą?
Laura: Pirmą kartą susidūriau darbe, dirbant darželyje su vaikais. Tuomet atsirado bėdų, nežinojau, kaip man jas spręsti, ką daryti. Vaikai nesusitvarko su savo emocijomis, aš irgi nesusitvarkau su savo emocijomis. Labai pamažu, iš lėto pradėjau domėtis, gilintis. Taip ir atsirado žinojimas, kas tai yra, apie ką tai yra. Ir galų gale priėjau išvados, kad jeigu aš viduje esu rami, mano vaikai aplinkui mane taip pat jaučia tą ramybę.
Monika: Aš su emociniu intelektu susipažinau mokykloje, kurioje buvo specialiųjų poreikių vaikai, vienuolės, didžiulė bendruomenė su daug sunkumų viduje, iššūkių ir įvairiausių jausmų. Buvo ir džiaugsmo, ir netekčių, buvo visko.
Laura: „Patirčių klasės“ idėja gimė pirmojo karantino metu. Iš pradžių burbėjom, kad čia tas ne taip, čia tas, paskui sakom „O ką darom, kad galėtume tai pakeist?“. Tai yra studija visiems jausmams, laukiam vaikų su visu emocijų bagažu.
Monika: Oficialiau šnekant, tai yra neformalaus švietimo ugdymo studija, kurioje vyksta užsiėmimai vaikams. Tie užsiėmimai vyksta per kūrybą, potyrius ir visus kitus dalykus apie jausmus. Mūsų pagrindinis ir vienintelis akcentas yra jausmai. Mes turim emocijų planą ir, tarkim, vieną dieną kalbam apie meilę sau, apie pagarbą, apie baimę, keliaujam per tuos jausmus, savaitgaliais einam į patyriminius žygius, geriam kakavą, gulim, šokam, lipdom, klijuojam, žaidžiam su sensorine įranga.
– Šiais laikais, kai yra tiek knygų ir vadovėlių apie tėvystę, visi mes stengiamės būti tobuli, stengiamės išugdyti savo vaiką, kad jis mokėtų ir šokti, ir dainuoti, ir groti, būtų puikus ir matematikoje, ir lietuvių kalboje, darom IQ testus, o emocinis intelektas tarsi yra nevertinamas. Bent jau anksčiau taip buvo, kai aš augau. Dabar, kalbant apie sėkmę gyvenime, emocinis intelektas atsistoja į pirmąją vietą. Kokia yra jo svarba mūsų gyvenime? Kodėl mums svarbu juo rūpintis, jį ugdyti nuo mažų dienų?
Monika: Tai – pagrindas sveiko, tiek fiziškai, tiek emociškai save gerbiančio žmogaus. Jeigu tu priimi save, jeigu tu moki susitvarkyti su savimi, tau viskas seksis. Nes bet koks iššūkis tavo gyvenime neišmuš tavęs iš vėžių. Tu mokėsi paprašyti pagalbos, mokėsi suburti žmones, mokėsi bendrauti ir galėsi įveikti visas kliūtis. Niekas nesako, kad tada tu neverksi, ar tau nebus kažkokių emocinių bangų, bet tu mokėsi su jomis dirbti, su jomis susitvarkyti ir labai stabiliai stovėsi ant kojų.
– Kiek emocinis intelektas nulemia mūsų sėkmę jau didelių žmonių gyvenime?
Laura: 90 procentų, gal net ir daugiau. Tai priklauso ir nuo pačio žmogaus. Pavyzdžiui, be emocinio intelekto dirbti komandoje nepavyks. Tik jį išlavinus tu gali priimti profesinę kritiką.
– Mes, tėvai, turim stebuklingą galią būti pirmieji pasaulio ambasadoriai vaikams, turim jėgą jį pristatyti ir jį nupiešti. Kurioj vietoj mes savęs nepagaunam, kaip galime vaikui įžodinti iššūkį, pasivaikščiojimą ar kitą patirtį?
Laura: Galima pradėti nuo to, kad maži vaikai dažniausiai labai džiaugiasi lietumi. Taškosi balose, laksto, jiems nėra šalta karšta, yra smagu. Ir tada – tėvų sakinys: „Vėl blogas oras, už lango lyja“. Ir ką vaikas tada? Staiga nebenori eiti į lauką, nes lyja, nemalonu, mama sakė, kad šiandien blogas oras, nebenoriu į lauką.
Monika: Arba einam su vaikais į žygį, į ekskursiją, mus užklumpa lietus, bet mes labai gerai praleidžiam laiką. Vėliau, kai ateina tėvai, vaikas su geriausiomis emocijomis: „Buvo taip faina, darėm tą ir tą, tada mus sulijo“. Ir tada tėvai: „Ai, tai blogas oras buvo?“.
Ir visa ta gera emocija, kuri būna susikaupusi per dieną, švelniai nugesinama.
– Kalbant apie vaikų, ir ne tik vaikų ugdymą, mums labai svarbu būti išgirstiems. Dar gajus įsitikinimas, kalbant apie vaiko nuomonę, kad aš už jį nuspręsiu, jis dar nieko nesupranta. Iki ko tai gali privesti?
Monika: Kalbant apie patį blogiausią atvejį, tai gali privesti prie nervinės krizės, vaikų tantrumų (pykčio priepuolių) ir savęs žalojimo. Pavyzdžiui, vaiko įgalinimas susidėlioti savo rūbus, apsirengti pačiam. Mums tai yra dienos smulkmena, mes norime greičiau ir greičiau: apsirenk, einam, važiuojam. Bet visos šitos smulkmenos susiveda į vaiko pasitikėjimą savimi ir savo sprendimais.
– Antrinu apie sprendimų priėmimą ir apsirengimą. Vakar matėmės su draugais, kurie grįžo iš Indijos, ten dirbo ir gyveno. Sako, va ten yra kultūra, kai tėvai labai rūpinasi vaikais ir keturiasdešimtmečiai nesugeba priimti elementaraus sprendimo. Aš neturiu darbo, padėk man, sugalvok už mane. Bet jeigu gėlę per dažnai laistysi, ji numirs, tiesa? Ir dėl to skubinimo – gal tada anksčiau atsikelt? Vaikas juk išvis to skubėjimo nesupranta. Kur mes taip skubam? Į širdies persodinimo operaciją? Net jei ir pavėluosi, nieko nenutiks. Tai yra labai svarbu. O kaip dažnai girdite mamų kalbėjimą už vaikus? Jis to nemėgsta, to negali, jam tas nepatinka.
Laura: Šiek tiek liūdna, nes labai dažnai girdim – mano vaikas nemėgsta, turi būti taip arba taip, jo diena turi būti tokia, čia jis taip ar kitaip elgiasi. O vaikas nieko net nespėja pasakyti. Klausai mamos, tėčio, bet labiau norėtum, kad vaikas visa tai tau papasakotų, tu per tai galėtum užmegzti su juo ryšį. Bet nebegali, nes jau viską žinai, nors iš tikrųjų galbūt taip net nėra.
Jei vaikas negali išsakyti nuomonės arba jo nuomonė nesvarbi, mažėja jo savivertė. Tada suaugus ar paauglystėje yra labai sunku priimti sprendimą. Nes aš nežinau, ar aš tikrai galiu apsispręsti? Ar čia tikrai mano sprendimas, ar jis tvirtas? Gal man reikia paklausti tėvų, nes aš nesijaučiu pilnai pasitikintis savimi, kad galėčiau priimti gerą sprendimą.
– Mes norime turėti užimtus vaikus, užbūrelinam juos, galimybių daug, norisi visko po truputį vaikui duoti. Ar tai yra gerai? Jūs, kaip pedagogės, ar galėtumėte pasakyti, kur yra riba?
Monika: Bendrinės ribos visiems nėra. Turime jausti pagal vaiką. Visi sutinkame, kad akademinės žinios yra labai svarbu. Jos yra mūsų ateitis. Bet lygiai taip pat emocinė ramybė, stabilumas, namuose ir nepervargimas – ypač vaikui – yra lygiai taip pat svarbu. Vaikai per dieną daug daugiau sugeria į save emocijų, įvykių.
Vienas vaikas gali dešimt kartų apsiverkti, tada – laimės priepuoliai, po jų – pykčiai tarpusavyje. Gal tai ir smulkūs dalykai, bet jam labai svarbūs. Dar prisideda būreliai, sportas, plaukimas, piešimas. Ir tada mes grįžtame namo ir dar norime, kad vaikas susitvarkytų kambarį, paruoštų pamokas, mums nekvaršintų galvos ir eitų miegoti. O kada vaikas gali tiesiog pabūti? Panuobodžiauti.
Mes dažnai galvojam, jei neduosim vaikui veiklos, jis lips mums ant galvos. Ir tada negalėsime ilsėtis. Bet lygiai taip pat, kaip mes norime pailsėti, nori ir vaikas. Turime duoti jam laisvę pasirinkti – ar jis žais savo kambaryje, ar tiesiog gulės, ar žiūrės televizorių, lygiai taip pat kaip ir mes. Reikia duoti laisvės vaikams.
– Tėvai į mus dėjo daug lūkesčių, ir mes dedam į vaikus daug lūkesčių, vilčių. Kaip reikėtų šioje vietoje sužaisti saugiai, kad ir tu išsakytum savo norus, ir vaikas nesijaustų spaudžiamas?
Laura: Lūkesčiai man atrodo apskritai toks labai sunkus dalykas, nes kuo daugiau lūkesčių prisikuriam, tuo paskui sunkiau išgyvenam, kad tie lūkesčiai nepasiteisino. Jei mes turim lūkestį, kad mano vaikas bus gabus ir muzikoje, ir sporte, ir matematikoje, ir visur kitur, o jis kažkurioj vietoj suklysta ar tiesiog jam nepatinka ta sritis, jis nenori ten būti. Ir mes tada nusiviliam savo vaiku. Reikia tikėti, o ne tikėtis.
Monika: Ir galbūt stengtis išgyventi metus, o neprojektuoti vaiko ateities dešimt ar penkis metus į priekį. Nes dėl visų smulkių įvykių jo gyvenime, kurie duoda daug emocijų, jam reikia pagalbos čia ir dabar.
– Aš įsivaizduoju, kad vaikui kasdien pasaulis yra kaip vaikščiojimas po muziejus ir dar su tokiais pakariavimais tarpuose už išlikimą, suvokimą, savęs priėmimą. Ir aš galvoju, tas tėvų „jei“ – „jeigu tu bijai“, „jeigu tu nori man padėt, padaryk tą“... Ar tokių pavyzdžių galėtumėte iš praktikos pateikti?
Monika: Taip, tai – ganėtinai skaudūs pavyzdžiai. Susidūrėme ne su vienu tokiu. Vienas iš tokių buvo, kai tėvai dėjo labai daug pastangų, kad vaikas viską gebėtų: skaičiuoti, piešti, rašyti, sportuoti . O vaikas turėjo didžiulę baimę tokiems dalykams. Jam buvo sudarytos visos sąlygos išmokti šiuos dalykus.
Jis išmoko, bet tai, ką jis išgyvendavo tuo metu, kai jas atlikdavo, ir kokią jis naštą nešė ant savo pečių, kad pateisintų tėvų lūkesčius, ir tai ką mes matėm iš šono, nes tuo metu buvom su tuo vaiku, buvo be proto skaudu ir sunku. Net dabar yra sunku apie tai kalbėti, nes „aš padariau, aš parnešiu namo tą medalį, bet kad tu žinotum, kiek man tai kainavo“.
Ar mums to reikia, ar reikia taip traumuoti vaiką? Yra riba
Ir aš žinau, kad šitas įspaudas liks labai ilgam vaiko gyvenime. Ir iš kitos pusės, ar taip svarbu yra mokėti padaryti špagatą? Ar mes, suaugę, darom tą špagatą dabar? Ar mums to reikia, ar reikia taip traumuoti vaiką? Yra riba. Kai mes drąsiname vaiką ir darome kartu, ir pavyksta, yra valio. Bet jeigu mes jį verčiam ir galvojam, kad jeigu dabar jis neišmoks padaryti špagato, tai po dešimt metų jis neišlaikys matematikos egzamino... Lūkesčiai neturėtų būti tokie.
– Mes visi – ir dideli, ir maži – norim girdėti, kad nesam apibrėžti ir apibrėžiami savo pasiekimų, kažkokių gebėjimų. Kad mes esam nepaisant nieko mylimi. Tas tikrai yra svarbu. Dabar jau drąsiau kalbam apie jausmus su savo vaikais, nes mes mažai girdėjom „Aš tavim didžiuojuosi“, „Tu esi man brangus“, „Aš tave myliu nepaisant nieko“. Mes patys augom to negirdėdami, tad kviečiu pagalvoti, ką norėtumėte, kad būtų jums pasakę tėvai, ir kartokit tai savo draugams, savo vaikams.
Luna šiemet iškeliavo į mokyklą, į parengiamąją klasę. Labai jaudinomės ir sirgom už savo vaiką. Nes tai buvo vienintelė naujokė, plius gerokai jaunesnė už savo bendraklasius. Ir mes kiekvieną dieną jos klausdavom, ar susiradai draugų? Kaip tau sekėsi? Ir mokyklos psichologė mums pravedė tokią instrukciją, kad negalima vaikui sakyti, ar susiradai draugų, nes žmogus puikiai funkcionuoja ir be draugų. Šitam gyvenime mes turim artimus bičiulius, kolegas, ir galim būti laimingi neturėdami net geriausio draugo. Tai yra įmanoma ir visiškai normalu. Sako, jūs uždedat jai kažkokį spaudimą, kad jeigu ji nesusirado draugų, vadinasi, diena nevykusi. Nors tas klausimas atrodo iš savęs visai nekaltas ir išsakytas linkint geriausio ir sergant už savo vaiką. Pakalbėkim apie dienos pradžios kodus, ypač išlydint į mokyklą, į darželį.
Laura: Turėjome įvairių pavyzdžių šiais klausimais. Buvo tokių „Būk gera“, „Klausyk mokytojų“, „Šypsokis“, žodžiu, padaryk, kad būtų gera diena. Ir vaikas ištisai fiziškai įsitempęs, visą dieną su ta šypsena bando ištempt, nes nenori nuvilt. Buvo ir kitokių pavyzdžių: „Šiandien bus pati geriausia diena!“. Vaikas ateina, ir iš tikrųjų jam tokia gera ta diena. Mes visada tokį klausimą turėdavome: „Kas geresnio?“. O jis atsakydavo: „Ne ne ne, kas geriausio?“.
Monika: Tereikia pridėti vieną žodį „LINKIU, kad tau būtų gera diena“, „LINKIU, kad tu šiandien daug šypsotumeisi“. Tuomet mes neprogramuotume vaiko, neuždėtume jam naštos ir neįdėtume į rėmus. Vaikai yra jautrūs, jiems nepasisekė nupiešti ir jau jiems yra liūdna.
– Kokios yra emocinio intelekto lavinimo kasdienybėje praktikos, kurių reikėtų nepamiršti?
Laura: Svarbiausia – kvėpuoti . Realiai kvėpavimas yra labai galingas įrankis. Jeigu mes stipriai susinervinam, tai pasėdėkime ir giliai pilvu pakvėpuokime kelis kartus. Giliai įkvėpkime, iškvėpkime. Ir pastebėsime pokytį.
Monika: Atpažinti jausmą, jį priimti ir pabūti su juo. Vėlgi pradžioje tai gali būti labai sunki užduotis mums, jeigu nesame linkę to praktikuoti. Tai labai siūlome pasikviesti kažką į pagalbą, papasakoti kažkam apie savo jausmą, pasidalinti juo ir galbūt tas žmogus padės paleisti tą jausmą, bet kuo tu daugiau išsivalysi, kuo tu daugiau jausmų paleisi, tuo tau bus lengviau, tu net fiziškai jausiesi lengvesnis, ir tavo diena bus geresnė.
Laura: Toliau būtų atsipalaidavimo pratimai. Realiai, atsipalaidavus kūnas jau gali priimti kažkokią kitą informaciją. Labai paprastai – galbūt aš tiesiog gulėsiu. Tai aš jau atsipalaiduosiu. Lygiai taip kaip aš prieš tai minėjau, galbūt aš praskanuosiu savo kūną: o, mano pėdos, kitos mano kūno dalys. Tai irgi veda į atsipalaidavimą.
Monika: Dažnai pamirštame, kad taip, kaip mūsų fizinio kūno higiena svarbi, taip pat svarbi ir emocijų higiena. Ją labai padeda įgyvendinti sportas, fizinis aktyvumas. Mes su vaikais darom emocijų higienos diskotekas: įsijungiam muziką, pašokam. Būna taip gerai. Po tos diskotekos tu jautiesi toks lengvas, toks švarus, žvalus ir pasiruošęs naujiems išgyvenimams.
Laura: Taip pat svarbu mokytis klysti. Klysti yra lygu mokytis. Pasakyk sau: „Yes, taip, aš susimoviau. Su malonumu susimoviau. Kitą kartą jau žinosiu, kaip kitaip daryti.“ Ypač svarbu vaikams akcentuoti, kad klaida nėra tragedija, tu mokaisi iš to.
Taip, aš susimoviau. Su malonumu susimoviau.
– Klaidų nebūna, būna tik pamokos. Nesėkmė vienintelė – tai nebandyti. Galiu pasakyti, kad šeimoje mes švenčiame nesėkmes. Ir kartą per savaitę pasipasakojame, kas mums nepavyko ir už ką galime save pagirt, ko išmokom iš to. Anksčiau šnekėdavom, kad gero nutiko, bet tada supratom, kad reikia kalbėti ir apie tuos dalykus, kurie nepasisekė, ir juos atšvęsti, ir pasijuokti, ir pagalvoti, kaip dar galėjo būti blogiau.
Monika: Galime kasdien aprašyti jausmus, situacijas, taip mes jau padedame sau. Paskui galime paskaityti, galime suplėšyti, sudeginti, padaryti ką norim su tuo lapu. Bet pasidaro aiškiau ir lengviau suprasti save, pažinti savo emocijas, jausmus. Galima rašyti laišką, išsakyti nuoskaudas, tuomet pasišalina emocija.
Laura: Yra ir dailės terapija. Tiesiog piešti visur ant visko, kokia nori technika – pieštukai, tapyba, plėšymas, karpymas ir pan.
Monika: Viena iš praktikų yra ir dėkojimas. Tai – labai geras ir teisingas būdas nukreipti energiją. Nes jeigu mes aprašome savo dėkingumą, kam mes dėkojame, už ką dėkojame, randame peržiūrėję savo dieną kažkokių malonių atsitikimų, ir už ta padėkojame, kaupiasi mūsų geroji energija.
Taip pat praktikuojam prašyti pagalbos ne tada, kai tau jau žiauriai blogai, kai mus turi pakelt iš lovos ir nupraust, bet anksčiau. Paprašydami pagalbos mes tikrai nenužeminam savęs ir neišnaudojam artimųjų.
– Dar – džiaugsmo stiklainis. Kaip ir minėjom, tas džiaugsmas turėtų būti kasdien. Tiesiog labai gera praktika turėti dėžutę ar stiklainį ir grįžus vakare parašyti, koks džiaugsmas tave užklupo. Ši praktika labai galinga, nes apjungia pačią šeimą, nes pavyzdžiui kas vakarą užrašai džiaugsmą, o Naujų metų išvakarėse tiesiog garsiai skaityti visus tuos džiaugsmus. Labai labai galinga praktika.
Monika: Labai svarbus empatijos ugdymas per bendravimą. Išties empatiją mes ugdomės tik socialiniuose santykiuose, kuo labiau pažįstame žmones, tiek iš jų elgesio išraiškų, jų poelgių, tuo geriau pažįstame ir save. Jeigu mes būsime empatiški, ir mums bus empatiški kiti žmonės. Čia kaip užburtas ratas. Ir nebūkime vieni, būkime tarp žmonių, bendraukime su visais – vaikais, su senoliais, su jaunimu, tiesiog būkime, nes ir esame vieni dėl kitų.
Laura: Kita praktika tokia ir būtų – leisti pasirinkti ir nuspręsti pačiam. Nebūtinai vaikui, suaugusiam, draugui. Galbūt palaikyti jo mintį, sprendimą, bet sprendimą turi atlikti pats, atsakomybę nešam tik už save.
Monika: Paminėčiau pavyzdį, kai atvažiuojam į giminės susitikimą ir vaikui sakom: „Eik, pabučiuok tetą Onutę“. Vaikas kaip ir įkalintas, nes turi eiti bučiuoti, apkabinti nelabai jam pažįstamus ar patinkančius žmones. Nederėtų taip daryti, leiskime patiems vaikams nuspręsti, ką jiems daryti. Nuo smulkmenų iki didesnių dalykų. Bet tai yra labai gera praktika – būkim laisvi, ir leiskim vaikams būti laisviems.
– Tai – labai graži mintis pabaigai. Leiskime vaikams būti laisviems. Ačiū jums!
