Ties prasidedančiomis Šironų valdomis – medinė rodyklė su užrašu „Šironija“. Kaip vėliau sužinojome, taip ši vietovė vadinama jau dvylika metų, o pavadinimo idėją pamėtėjo vieni lankytojai.
Vos įvažiavus į kiemą pasitinka trys šviesiaplaukiai tarzanai – Virginijos ir Andriaus vaikai – ir Andriaus mama – ponia Giedrutė. Kadaise šiose Šironų šeimai priklausančiose žemėse gyveno Andriaus proseneliai, prieš tris dešimtmečius iš Vilniaus čia atsikėlė jo tėvai. Ponia Giedrutė pasakoja dideliu noru gyventi ne tik kad kaime, bet dar ir vienkiemyje niekada netryškusi, tačiau to norėjęs jos vyras.
„Pirmi penkeri metai buvo išties sunkūs, teko prie daug ko priprasti, o vėliau viskas tapo sava, susikūrėme čia sau namus, prisimąstėme įvairiausių veiklų, susilaukėme šešių vaikų (iš viso turi septynis – vienas sūnų yra iš pirmos vyro santuokos) – keturių dukterų ir dviejų sūnų.
Išties gyvename smagiai: vienoje pusėje – Andrius su šeima, kitoje – viena dukrų su vyru ir keturiomis dukrelėmis, netrukus su šeima čia atsikels ir vyresnioji“, – pasakoja ponia Giedrutė ir priduria, kad juodu su vyru netapo tais, kurie mato tik savo ūkį ir keturias namų sienas – juodu mėgsta keliones, tad esant galimybei išsiruošia aplankyti naujos šalies, aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime.
Šironų valdose – gyvenamieji namai, tvenkinys, kanapių laukai, didžiulis angaras, kuriame anksčiau buvo laikomi gyvuliai. Čia atvykome susipažinti su Andriumi ir jo žmona Virginija. Šiandien vis dažniau girdime istorijų, kaip jauni žmonės miesto skubėjimą ir šurmulį iškeičia į gamtos prieglobstį ir jos teikiamą tylą. Andrius čia gimė ir užaugo, Vilniuje tik baigė dvi paskutines vidurinės klases. Dar kurį laiką pagyveno sostinėje, paskui išvyko savanoriauti į Gruziją.
Tėvai šiek tiek spaudė su mokslais, tad savanorystė buvo kompromisas. Priešingu atveju būčiau pradėjęs veiklas čia, kaime.
„Tėvai šiek tiek spaudė su mokslais, tad savanorystė buvo kompromisas. Priešingu atveju būčiau daugiau pakeliavęs arba pradėjęs veiklas čia, kaime. Dar gyvendamas tarp Vilniaus ir kaimo senovinėje krosnyje kepdavau duoną ir veždavau parduoti“, – pasakoja pašnekovas ir užsimena, kad minčių įsikurti mieste niekada ir nepuoselėjęs.
Virginija gimė Kaune, bet užaugo Ringauduose. Ji – karininkė, tarnaujauti Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgose. Tiesa, šiuo metu moteriai motinystės atostogos – juodu su Andriumi augina tris vaikus. Septynerių Domilas – iš pirmos santuokos, viduriniajam – Vydūnui – ketveri, o mažajam Titui greit sukaks dveji.
Prisėdę paties Andriaus pastatyto molinio namo terasoje leidžiamės į jųdviejų su žmona pažinties istoriją, gyvenimo kaime džiaugsmus ir rūpesčius, netikėtai gimusį kanapių verslą, atvykstančius savanoriauti užsieniečius ir santykius su tėvais.
– Kaip judu susipažinote?
Virginija: Buvau ištekėjusi, deja, santuoka nesusiklostė, išsiskyrėme. Tuo metu ieškojau, kur galėčiau pabėgti iš miesto, nes nenorėjau ten gyventi. Pažinojau Andriaus sesę, jo tėvai sutiko priimti mane su sūnumi Domilu pas juos pagyventi.
Vėliau nusprendžiau grįžti į darbą, įsikūriau Vilniuje, bet čia vis atvykdavau savaitgaliais, vasarą, nes labai norėjosi gamtos, ramybės. Kažkada susitikome su Andriumi, jis pradėjo rodyti dėmesį, pamaniau: noriu gyventi kaime, fainas vyras, kodėl gi ne? Taip viskas ir susiklostė (šypsosi).
Neįsivaizdavau gyvenimo be savo užaugintų daržovių, sveiko maisto, o miesto tempas man nelabai patinka.
– Kas jus taip traukė į kaimą?
Virginija: Norėjau laisvės ir ramybės, lėtesnio gyvenimo, gamtos apsupties. Neįsivaizdavau gyvenimo be savo užaugintų daržovių, sveiko maisto, o miesto tempas man nelabai patinka. Kai buvau jaunesnė, buvo faina, bet kai sukuri šeimą, norisi savos erdvės, ramybės, kad vaikai turėtų galimybę laipioti po medžius, lakstyti basi, purvini, pliki.
Andrius: Man miestas yra pramogoms, paslaugoms, smagiai tuos porą metų Vilniuje gyvenau, bet nejaučiau, kad ten norėčiau kurti savo namus, investuoti savo energiją.
Grįžęs iš Gruzijos svarsčiau, ką veikti, ruošiausi studijuoti, išsilaikiau egzaminus, įstojau į Lietuvos sporto universitetą plaukimo trenerio kursą. Išsinuomojau Kaune kambarį, pradėjau studijuoti, o paskui išvykau į Prancūziją pas ūkininkus rinkti derliaus.
Grįžęs išėjau iš universiteto, nusprendžiau, kad energiją skirsiu šeimai ir namams kurti, tam, ką iš tiesų noriu daryti.
– Prieš kelerius metus pradėta kurti namų aplinka šiandien yra tapusi ir verslo šaltiniu, tiesa?
Andrius: Formuojasi, sunku pasakyti, kaip viskas bus ateityje. Dar ieškome optimalaus varianto. Tačiau, kai buvo klausimas, iš ko ir kaip gyventi, žinojau, kad nenoriu laikyti gyvulių ir auginti populiariausių kultūrų – kviečių, rapsų, kukurūzų, kurios, klausimas, ar atneša daug gera. Pradėjau ieškoti.
Taip į mano gyvenimą atėjo kanapė – dabar net nepamenu, kuriuo tiksliai metu, bet viskas taip susiklostė: parodoje susipažinau su žmonėmis, kurie augino ir perdirbinėjo kanapes, pradėjau mokytis, domėtis. Šio verslo ir kanapių auginimo pradžia sutapo ir su santuoka.
Pirmus metus dirbome su vienu žmogumi – vienai įmonei reikėjo laukų, kuriuose galėtų auginti kanapes, pradėjome bendradarbiauti. Buvo daug žmonių, puikiai išmanančių apie šį augalą, tad daug iš jų mokiausi, o po metų jau turėjome savo ūkį.
Su kitais jaunais ūkininkais, kurie taip pat norėjo auginti kanapes, pradėjome formuoti kooperatyvą – mums atrodė, kad taip ir turėtų gyventi žmonės – vieni su kitais dalytis, vieni kitiems padėti. Kiekvienam įsigyti presą, dalyvauti atskirai parodose ar kurti savo dizainą kainuoja labai daug laiko ir pinigų. Taigi nutarėme visi kartu dirbti ir vieni kitiems padėti. Kai įsteigėme kooperatyvą, buvo šeši nariai, dabar jų – vienuolika.
– Kokią produkciją gaminate iš kanapių?
Andrius: Dabar daugiausia orientuojamės į arbatą, kad ji būtų kiek įmanoma aukštesnio lygio ir kokybe, ir vizualiai: spalva, kvapas, skonis.
Vartojame lukštentas sėklas, kanapių baltymus. Sėklų išspaudose lieka labai daug naudingų medžiagų, paimame tik riebalus – aliejų – su vitaminais, o išspaudose lieka visi mikroelementai, baltymai, angliavandeniai. Pats sėklų išspaudų miltelius naudoju žaliesiems kokteiliams, ypač gerai vasarą, kai yra uogų, špinatų. Galima vartoti ir gaminant maistą – išvirus sriubą ar troškinį įdėti porą šaukštų į puodą.
Be kanapių, pardavimui dar renkame laukinį siauralapį gaurometį.
– Ką auginate savo darže?
Virginija: Visas daržoves: moliūgus, cukinijas, agurkus, pomidorus, burokėlius, žirnius, morkas, pupeles, kopūstus, žalumynus. Vasarą ir rudenį perkame tik citrinas ir avokadus, visa kita turime savo darže.
– Virginija, esate ne tik karininkė, bet šiuo metu, kol auginate vaikus, tapote ir dula (gimdyvės padėjėja). Kas paskatino imtis būtent šios veiklos?
Virginija: Tarnaujant kariuomenėje negalima verstis papildoma finansine veikla, tačiau yra keletas išimčių, kuo galima užsiimti. Esu dula, sakyčiau, tai yra mano pašaukimas. Man ši veikla labai patinka, atrodo labai prasminga ir naudinga. Mėginsiu ją legalizuoti, kad galėčiau užsiimti abiem dalykais.
Pradėjau to mokytis ir labai tuo domėtis prieš trejus metus, dabar jau pradedu tuo užsiimti, taip pat ir vesti kursus.
Esu dula, sakyčiau, tai yra mano pašaukimas. Man ši veikla labai patinka, atrodo labai prasminga ir naudinga.
O ta mintis atėjo su pirmuoju vaiku. Tada supratau, kad gimdymas yra normalus socialinis, fiziologinis procesas, daug viskuo domėjausi, lankiau kursus. Kai prieš keletą metų prasidėjo dulų judėjimas, įsijungiau, tai padėjo ir pačiai pasiruošti kitų vaikų atėjimui, o ilgainiui pajutau, kad jau pati tuo galiu dalytis su kitomis.
– Papasakokite, kokia yra įprastinė jūsų diena?
Andrius: Labai užimta. Ypač vasara taip greit prabėgo, tokia šilta ir saulėta buvo, net gaila. Tik, aišku, mūsų darbo aplinka yra privalumas. Dienotvarkė kinta, ji labai priklauso nuo vaikų amžiaus, ritmo. Vasarą būdavo taip, kad prabundame ryte, ką nors užvalgome arba neužvalgome, aš – į darbus, žmona ruošia maistą, užsiima su vaikais.
Virginija: O paskui į daržus, vaikai – pas močiutę (Andriaus mamą – red.), už kilometro gyvena Andriaus sesuo su šeima, turi keturias dukras, tai čia vaikų netrūksta.
Andrius: Jie turi daug laisvo laiko aplinkai tyrinėti. Yra truputį prieraišūs, kviečia mus kartu pažaisti, ypač, kai mato aplink besisukiojančius.
Virginija: Nemažai dėmesio reikalauja. Dabar jau nusistatau žadintuvą, kiek laiko pažaisime ir eisiu prie savų darbų (juokiasi). Šią vasarą turėjome nemažai savanorių, tad buvo užtektinai buitinių iššūkių. Jau trejus metus juos pas save priimame.
– Kaip gimė mintis kviestis savanorius?
Andrius: Pirminė mintis buvo, kad padėtų statybose, nes namą stačiau vienas ir daugiausia čia dirbau vienas. Norinčių atvykti prašau, kad atvažiuotų ne mažiau nei dviem savaitėms, priprastų prie aplinkos, buities, sudaryto grafiko – savanoriai dirba po penkias šešias valandas per dieną, jiems suteikiame gyvenamąją vietą, maistą. Ir jų pačių interesas yra pažinti šalį iš vidaus, tikrąjį gyvenimą, o ne gyvenant viešbutyje.
– Iš kokių šalių savanorių teko sulaukti?
Andrius: Savanorių esame sulaukę iš Anglijos, Olandijos, Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Suomijos, Švedijos, Rusijos, Amerikos, net Pietų Afrikos Respublikos (PAR). Tarp jų – vienas Amerikos lietuvis, kuris ten gimė ir užaugo, bet nori keltis gyventi į Lietuvą. Kitas – 56-erių amerikietis, kuris pas mus praleido beveik visą vasarą. Labai protingas, su technologijomis draugaujantis žmogus, dirba su startuoliais.
Buvo atvykęs vaikinas iš PAR, jo šeima ten turi didelį ūkį, vysto kanapių produktų prekybą, dabar pas mus jis atvyksta jau kaip partneris.
Paradoksaliausias atvejis buvo su vienu vaikinu iš Niujorko, kuris labai viskuo domėjosi, mes gal pusmetį susirašinėjome, jis čia atvyko ir ištvėrė vos tris dienas. Pasakė, kad čia nėra šaligatvio, asfalto, normalaus dušo ir pan., ir išvyko (šypsosi). Mūsų šuo labai keistai į jį reagavo: tas vaikinas – juodaodis; nežinau, dėl kokių priežasčių, bet tik jį pamatydavo, pradėdavo labai agresyviai loti.
– Na, ne visiems toks gyvenimo būdas, matyt. Užtat jūs kuriatės gyvenimą, kurio patys norite ir kuris atitinka mūsų rengiamo ciklo „Gyvenu, kaip noriu“ esmę. Neabejoju, kad siekiant savo tikslų ir laimės, tenka susidurti ir su sunkumais. Kokie iššūkiai tenka jums?
Andrius: Yra šiek tiek paradokso, nes iki tos vizijos, kad gyventum, kaip nori, turi praeiti viso to susikūrimo etapą. Kad neatrodytų viskas rožėmis klota, turiu pasakyti, kad kaip tik jį dabar ir išgyvename. Būna tikrai sunkių akimirkų: neišsimiegi, nepailsi, kas nors nepavyksta, sugriūva projektai, kas nors sugenda pačiu netinkamiausiu laiku ir pan.
Virginija: Vaikai dar maži, jiems reikia daug dėmesio. Ir to judėjimo dabar labai daug, kai gyveni kaime, vis tenka kur nors važiuoti. Mieste pliusas, kad visi būreliai ir visa kita yra šalia. Ten ir pats vaikas paaugęs galėtų autobusu nuvažiuoti, o čia viską reikia planuotis.
Esame pasirinkę nuotolinį mokymąsi, mažųjų į darželį neleidžiu, nes pati esu namie ir juos prižiūriu. Grojame violončelėmis Suzuki metodu – du kartus per savaitę važiuojame į Širvintas, ten ketiname lankyti ir baseiną, pradėjome lankyti chorą Molėtuose, pirmadieniais pas mus į namus atvyksta dailės mokytoja. Tvarkaraštis gana įtemptas.
Štai praėjusią žiemą nuo visų rūpesčių ir tamsos keletui mėnesių su visa šeima pabėgome į Ameriką, Kaliforniją.
– Ką ten veikėte – keliavote?
Virginija: Norėjome šiltai praleisti žiemą, tad išvykome ten savanoriauti.
Andrius: Tačiau pakliūti pas žmones ir pasavanoriauti pavyko tik poroje vietų. Neįsigilinau į kultūrinius skirtumus, ypač į teisę, bijojo mus su vaikais priimti. Supratau ir pamačiau, kad Amerikoje paduoti į teismą ir prisiteisti yra lengviau nei Europoje. Ta praktika paplitusi, matyt, ūkininkai nenorėjo tokios rizikos.
Norėjome šiltai praleisti žiemą, tad su visa šeima išvykome savanoriauti.
Virginija: Užtat daug ką išbandėme, pamatėme ir patyrėme: ir Meksikoje lankėmės, ir palapinėje dykumoje pagyvenome (šypsosi).
– Oho, nedaug tėvų tam ryžtųsi. Beje, kalbant apie šeimą, vaikai dažniausiai nori pabėgti nuo tėvų, o jūs savo gyvenimą susikūrėte tėvų pašonėje. Kaip jums sekasi sutarti?
Andrius: Viskas gerai, todėl ir likome šalia, kad kartu dirbti, kurti ir linksmintis yra lengviau, maloniau, smagiau. Bendradarbiaujame, vieni kitiems padedame. Nors skiriasi gyvenimo filosofijos, dvasinės praktikos ar tikėjimai, pamatinės vertybės mūsų visų yra tos pačios arba labai artimos. Tuo gyvename, neapsimetinėjame, todėl ir sugyvename.
– Nuostabu, kad taip gražiai sutariate. Sakyčiau, tai ir yra laimė, nors kiekvienas mūsų ją suprantame savaip. O kas jums yra laimė?
Virginija: Praėjusią žiemą praleidome Amerikoje, grįžusi jaučiausi kaip Šrekas savo pelkėje (juokiasi). Mano žemė, mano prūdas, čia galiu būti tokia, kokia iš tiesų esu, laisva, nevaržoma visuomenės normų – pradedant išvaizda, baigiant kalbėsena ir kitais dalykais. Čia ir vežimas gali būti parištas kaspinu, batai paplyšę, vaikai pliki po kiemą lakstyti ir t. t. Tai man yra laimė.
Mano žemė, mano prūdas, čia galiu būti tokia, kokia iš tiesų esu, laisva, nevaržoma visuomenės normų. Tai man yra laimė.
Andrius: Man gera pačiam dėliotis savo darbo tvarkaraštį, nuspręsti, kokius projektus ir kada įgyvendinti. Kaime, savoje aplinkoje, tai daryti kur kas lengviau. Taip pat nuo pat paauglystės, kai pagalvodavau apie savo vaikus, kitos aplinkos jiems augti ir neįsivaizdavau.
Kaimo, gamtos aplinka padaro pusę darbo: pažintis su įvairiais gyvūnais, augalais, daug fizinių įgūdžių ugdosi natūraliai, vien čia būnant. Ir didelę šypseną, malonius pojūčius atneša draugai, klientai, giminės, apsilankę pas mus ir išvykstantys su didele padėka, įspūdžiais ir paskatinimais tęsti tai, ką darome. Sustiprėja jausmas, kad kuriame gera ne tik sau, prisidedame ir prie visuomenės gerovės. Tai ir yra laimė, kai kuriame tiek sau, tiek kitiems.
