Technologijų raštingumo didinimu švietimo įstaigose užsiimanti Monika Katkutė-Gelžinė neslepia, kad technologijos jai panašios į magiją.
„Buvau dvyliktokė, kai į mokyklą atėjo jaunas informatikos mokytojas ir išmokė HTML kalbos pagrindų – tai vizuali programavimo kalba, kai tu gali tiesiog rašydamas tekstą, loginę seką, sukurti internetinį puslapį. Ir aš iki šiol prisimenu, kad jaučiausi lyg būčiau magė, kuri savo rankomis gali sukurti dalyką, kurį gali matyti visas pasaulis ir tam nereikia išskirtinių gebėjimų",- prisimena Monika.
Ji tame mato labai daug potencialo ir smagumo, o ir pačias technologijas suvokia kaip kūrybos priemonę. Pas vaikus sako atėjusi dėl to, kad tai būtų ne tik pramogavimo vieta. Kad tai būtų vieta, kur tu mokaisi lipi per save, kur tu pereini visus mokymosi procesus. Kad naudotum ne tas programėles, kurios jau yra paruoštos ir sukramtytos, o pats žinotum, kaip jas sukurti.
"Čia kaip ir su maistu – labai patogu, kai mama ar tėtis viską pagamina, bet dienos pabaigoje, jei tu nesuvoki net bazinių dalykų, tokių kaip, pavyzdžiui, kaip ant kiaušinio užberti druską, tu nesupranti, kas tai yra ir mirksti pasaulyje jo iki galo nesuprasdamas. Tai veikia tavo kasdienius pasirinkimus, komunikacijos, vartojimo, tavo gyvenimo pasirinkimus, kur gyvensi, dirbsi ir kt. Todėl, man atrodo, labai svarbu, kad vaikai gebėtų „skaityti ir rašyti technologijas“, kad tai būtų įgūdis. Kad jas galėtų naudoti kaip instrumentus, padedančius kurti naujus dalykus",- „Pradėk iš naujo“ (PIN) laidoje dalinasi Monika.
Monika Katkutė-Gelžinė.: Mano manymu, švietimo sistemoje labiausiai trūksta tos dalies, kur esu aš, nes mes darome užduotis tokias pat, diktantus rašome tokius pat, o kai vaikas atsiranda pats, kaip asmuo, kai mato, kad mano idėja virsta kūnu, kad ją galima įgyvendinti, viskas pasikeičia. Jei atvirai, naudojuosi vaikų smalsumu technologijoms, kad juos įdarbinčiau ir į ugdymo procesą įliečiau daugiau autentiškumo ir kūrybos. Aš noriu, kad vaikų smalsumui mokykloje būtų kuo daugiau vietos, kad šis įgūdis taptų norma.
Austėja Masliukaitė: Kaip tu, turėdama tiek žinių apie dirbtinį intelektą, įsivaizduoji netolimos ateities pasaulį? Kaip viskas keisis?
M. K. G.: Kai bendrauju su vaikais, dažnai jiems sakau: netikėkite suaugusiais, nes jie nežino, kas bus. Jei aš jaučiu, kad esu labai teisi, čia man lyg raudona vėliavėlė. Neabejojantis žmogus man yra labai įtartinas. Užtikrintumas yra labai patogus, bet neįmanomas dalykas.
Tad aš galvočiau ne apie tai, kaip aš įsivaizduoju, o kaip tą pasaulį matau, bet mano vizija, noras, svajonė – kad technologijos būtų įrankis sąmoningiems žmonėms kurti. Technologijos spartėja ir tobulėja greitai, bet sąmoningumas ir savęs suvokimas lėčiau. Mes pasislepiame už to dirbtinio intelekto, kad jis išspręs, kad jis padarys ir panašiai, nes bijome į save atsisukti. Mes dar nesuvokiame savęs kaip aparato, kaip žmogaus, kūno galios, kūrybiškumo ir kiek visko turim. Norėtųsi, kad atsirastų balansas, atsirastų daugiau žmogaus žmonių pasaulyje, o technologijos grįžtų į įrankio, o ne kulto vietą. Kad dirbtinis intelektas būtų kaip priemonė optimaliau, greičiu, galbūt saugiau, efektyviau kažkokius sprendimus kurti.
A. M.: Ko, tavo manymu, dirbtinis intelektas niekada nepakeis?
M. K. G.: Mes prieš šimtą metų gyvenome kelių milijardų žmonių planetoje, dabar gyvename aštuonių milijardų žmonių planetoje. Tai technologijos labiau yra kaip priemonių rinkinys pasiekti žmonėms ar spręsti problemas, kurios didesnei daliai kelia nepatogumus. Tačiau jos nėra sprendimas apie laimę, žmogiškumą, netgi kūrybiškumą. Jis, sakyčiau, yra ribotas, didžiąja dalimi sudarytas iš to, kas jau yra sukurta, parašyta, pasakyta, bet to subtilaus pasaulio dirbtinis intelektas niekada nepalies. Tikiuosi. Bet mums laikas su juo susipažinti.
Reikia gražiai suderinti tą subtilų pasaulį ir ryšius tarp dalykų, kultūrinius niuansus ir žmogiškuosius dalykus. Paimti daugiau galios iš technologijų ne kaip iš kažkokios panacėjos, o žiūrėti į jas kaip į priemonių rinkinį, skirtą mums gerai gyventi. Mes dabar bėgame paskui technologijas ir kai aš galvoju apie savo vaikus, norėčiau, kad jos jiems būtų kaip kūrybos priemonė. Tačiau tam, kad kurtų drąsiai ir autentiškai, pirmiau save reikia suprasti. Man norisi, kad tame nepamestume žmonių.
Kokiame mes pasaulyje gyvensime? Tikiuosi, šiltesniame. Žmogiškąja, ryšių, susikalbėjimo prasme, gebėjimo save palaikyti, draugiškumo. Technologijos mums tikrai padeda, bet neišsprendžia mums aktualiausių dalykų, apie kuriuos dažnai bijome pasakyti garsiai.
Daugiau apie Monikos požiūrį į smalsumo svarbą, savęs priėmimą, mokymąsi gyventi savo gyvenimą, buvimą netobulu žmogumi, išgirsite laidoje „Pradėk iš naujo“ čia. O jei norite sužinoti, ką Monikai reiškia emociškai sunkūs rytai, su kuo reikia susitaikyti keičiant darbą ir ką daryti, norint savęs neteisti — spauskite čia, kur rasite pokalbio tęsinį, skirtą ištikimiausiems laidos žiūrovams.
