Istorikė sutinka, kad galbūt moterims trūksta aiškesnio savo vertės krašto gynyboje suvokimo, tačiau ji deda labai ryškų akcentą – moteris prisideda prie vieno svarbiausių dalykų – piliečio, žmogaus, kuris auga patriotu, galbūt gynėju, ugdymo. Kad jis turėtų stiprų vertybinį stuburą, o ne taptų savo šalies priešu.
– Apie įvairius gynybos būdus, veiksmus atėjus dienai „X“, pilietiškumą ir patriotizmą kalbos šiandien labai daug. Sutinkame, kad įvairių socialinių grupių vaidmuo krašto gynyboje skirtingas. O koks yra moterų, kaip tu apibrėžtumei, jei kol kas neimtume jų profesijų.
– Atsakydama į klausimą apie įvairius gynybos būdus, jei ištiktų diena „X“, ir koks moters vaidmuo tame, pradėčiau nuo moters kaip motinos vaidmens. Sakyčiau, kad jis galbūt net pats stipriausias, ir tikrai negalime sakyti, kad šis vaidmuo su krašto gynyba nesusijęs. Atkreipkime dėmesį į moters vaidmenį auginant šalies piliečius, būsimus, tikėkimės, krašto gynėjus.
Juk pažiūrėkime, ką matome šiandieninėje Rusijoje, su kokia ideologija yra auginami vaikai? Juk nuo mamų, nuo tėvų labai daug priklauso.
O mes šiandien turime užauginti sąmoningus, propagandai atsparius žmones ir tai toli gražu nėra „tiesiog vaikų auginimas“.
Jei toliau kalbėtume apie moters, jau ne kaip mamos, bet bendrai moters vaidmenį šalies gynyboje, sakyčiau, kad reikšmingiausi dalykai, kas, beje, lygiai taip pat taikoma ir vyrams, tai – nekolaboravimas. Ir aš šiuo atveju nekalbu apie kolaboravimą aukščiausiu lygiu, sakykime, kaip agentūrinis darbas ar šnipinėjimas.
Atkreipkime dėmesį į moters vaidmenį auginant šalies piliečius, būsimus, tikėkimės, krašto gynėjus.
Tai atsparumas propagandai, gebėjimas atskirti, kas yra kas, ir kritiškai vertinti dalykus, gebėjimas padėti kitiems, gebėjimas atrasti terpę, kaip padėti nukentėjusiems ir pan. Taigi prisidėjimo prie krašto gynybos nereikėtų suprasti labai siauriai – tik kaip ginklo, tų formų yra pačių įvairiausių, o dabartinis karas Ukrainoje tą puikiai parodė. Svarbios visos detalės – nuo rūpesčio nukentėjusiais iki ginklų tiekimo.
– Lyg nuo seno nusistovėję, kad moterų vaidmuo karo metu mažiau matomas. Aktyvusis pasipriešinimas – vyrų reikalas, o moterys – ryšiai, vaikai, maistas. Ar sutiktum su tuo?
– Manau, tai yra natūralu, tik turime suvokti, kad mažiau matomas indėlis nėra mažiau reikšmingas. Aktyvusis pasipriešinimas visada buvo vyrų reikalas, o moterų – ryšiai, vaikai, maisto tiekimas, bet tai tikrai nėra kažkaip menkinama. Šiuo klausimu net galima grįžti kiek prie istorijos, pavyzdžiui, partizaninių karų, kas ir yra mano specializacija, – jei ne ryšiai, jei ne aprūpinimas maistu, kas tekdavo moterims, partizanai nebūtų taip ilgai atlaikę.
– Imant moterų vaidmenį karuose istoriškai – matyti, kad jis mažesnis, ar sutiksi? O gal tiesiog žinome, domimės, suprantame per mažai?
– Sunku nesutikti, kad moterų aktyvusis vaidmuo buvo mažesnis, mums nereikia pradėti kurti ar mitologizuoti. Jei atsigręžtume į XIX a. sukilimus, taip, mes turime Emiliją Pliaterytę, kuri taip pat apipinta įvairiais mitais. Bet tai yra tik viena pavardė. Antrajame XIX a. sukilime jau atsiranda daugiau moterų pavardžių, jos galbūt kiek pasyvesne forma, bet į sukilimą įsitraukė. Aišku, tai nebuvo varomoji jėga, bet mūsų to meto visuomenėje – jau daug.
Jeigu žvelgtume į tarpukario Lietuvą, čia jau kalbame apie Marcelę Kubiliūtę. Ji kaip be galo sumani žvalgė atliko svarbią operaciją, po jos labai iškyla ir M. Kubiliūtės vaidmuo. Dar vėliau galime matyti ir Sausio 13-os įvykius ir Loretą Asanavičiūtę. Nors tų pavardžių nedaug, bet svarbu, kad tuo laikotarpiu mes jau jų turėjome, tai – asmenybės.
Vis tik tada mums iškrenta iš konteksto partizaninis karas, kai mes vienos moters jau išskirti nebegalėtume. Ir gražumas yra tas, kad mes neturime nė vieno labai ryškaus atvejo, tačiau moterų, dalyvavusių šioje kovoje ir atlikusių svarbius vaidmenis, buvo labai daug. Aktyvioje kovoje – šimtai, o pasyvioje, turiu mintyje ryšininkes, rėmėjas, tai tokių – tūkstančiai. Vėliau juk jos buvo ir nukentėjusios – ištremtos ar įkalintos lageriuose.
– Lietuvos istorijos kontekste tokių moterų, kurias galėtume laikytis pasipriešinimo pavyzdžiais, nėra labai daug. Šiandien kariuomenėje jau vyrų ir moterų santykis kiek kitoks. Ar tai svarbu? Ar moteris karė vis dar „wow“?
– Aš gal šiuo klausimu norėčiau pasidalinti savo asmenine nuomone, man kiekvienas karys – ar tai būtų moteris, ar vyras, man jie yra „wow“. Juk tai yra žmogus, kuris eina per gyvenimą vedamas labai svarbaus tikslo „tėvynės labui“, o lytis čia jau nesvarbu. Jis juk suvokia, kad šaliai sudėtingiausiu metus būtent jis bus priešakinėje linijoje, tam, kad apgintų savo šeimą, savo šalį ir jos piliečius.
Net neabejoju, kad moterų tarnyba kažkada bus privaloma, panašiai kaip, pavyzdžiui, Izraelyje.
Vis tik grįžtant prie lyties klausimo – ar moteris karė vis dar nustebina? Veikiausiai taip. Galbūt tai nėra taip netikėta kaip anksčiau, bet šiandien vis priimtiniau, o tai tiesiog rodo modernėjančią visuomenę. Net neabejoju, kad moterų tarnyba kažkada bus privaloma, panašiai kaip, pavyzdžiui, Izraelyje. Aišku, gal tai bus kitokia forma, bet kuo toliau, tuo stebins mažiau.
– Daug dalykų nuo „anų laikų“ pasikeitę, bet lyg požiūrio į krašto apsaugą tema – ne visai. Ir savanorių gretose, ir šauliuose, vis tiek daugiausia vyriškos lyties atstovų. Ar tam vis dar didelę įtaką daro socialinės nuostatos?
– Greičiausiai taip, prisideda ir socialinės nuostatos, o ir gyvenimo būdas. Natūralu, kad kuriant šeimą, gimdant vaikus, nėra taip lengva tai suderinti su karyba, o ypač, jei vaikai yra mažamečiai.
Todėl labai žaviuosi tų moterų, kurios sugeba auginti ne vieną ir ne du vaikus, o kartu ir priklausyti, pavyzdžiui, Šaulių sąjungai. Tai nėra neįmanoma, bet tikrai labai sunku, greičiausiai todėl vyrų tiek savanorių, tiek šaulių gretose daugiau, bet man net sunku suvokti, kad galėtų būti kitaip.
Labai svarbu, kad moterys krašto gynyboje randa savo vietą, ten yra gerbiamos, priimamos ir nebežiūrima į tai kreivai.
Gal būtų ir ne visai gerai, jei toje srityje imtų dominuotų moterys, bet tikrai labai džiaugiuosi, kad jų daugėja. Labai svarbu, kad moterys krašto gynyboje randa savo vietą, ten yra gerbiamos, priimamos ir nebežiūrima į tai kreivai.
– Neretai girdžiu iš moterų, kad jos žino, ką darytų dieną „X“ – saugotų, slėptų, aprūpintų vaikus, šeimą, bet didžioji dalis pamini, kad tuo nesijaučia prisidedančios, ginančios šalį. Kaip yra su to vaidmens suvokimu? Kodėl jis taip mažai vertinamas ir kartais, gal net ir pačių moterų, nuvertinamas.
– Moterys tiesiog turėtų suvokti, kiek daug jos daro diegdamos savo vaikams patriotiškumą, pilietiškumą. O dėl savęs vertinimo ar įvertinimo sunkiau pasakyti, nes tai priklauso ir nuo kiekvieno žmogaus asmeninių dalykų. Tik noriu priminti, kad kiekvienas turime sau atsakyti, ko esame verti, kuo galėtume padėti, jei atsitiktų dieną „X“, ir prisiminti, kad kare nebūna mažų dalykų.
Nėra mažos pagalbos, nėra nereikšmingo indėlio, yra tik blogi – tai kolaboravimas, galbūt kartais ir abejingumas, kitaip tariant – jei negali prisidėti, tai bent jau nekenk. Sakyčiau, kad tuo reikėtų vadovautis.
