8-erius metus mynęs įvairių institucijų slenksčius savo žemėse E.Laiconas įkūrė draustinį. Dabar svajoja dar apie visuomenei atvirą speleologijos muziejų ir kad, baigęs dirbti gidu, norintiems rengs naktinius safarius po ūkį. Tarp Šarolė veislės karvių, Lietuvoje saugomų kadagių ir asilų.
Jei bijote lįsti į urvą, iš pradžių užsukite į šį muziejų
Ši patalpa iš tiesų skirta paukščių stebėjimui – labai geras vaizdas atsiveria į draustinį. Su gera aparatūra tai tik pernakvoji, anksti rytą atsibundi ir gali iškart fotografuoti.
Erikas nuo jaunystės landžioja po įvairius urvus. Dabar speleologai renkasi pas jį sodyboje: čia, aplink laužą suręstoje pašiūrėje, galima ir išsimiegoti, ir išsikepti maisto.
Vyras prisipažįsta kartą leptelėjęs, jog reikėtų čia įkurti Lietuvos speleologijos muziejų – juk per gyvenimą jis sukaupė nemažai įvairių mineralų iš Ukrainos, Bulgarijos, Lenkijos ekspedicijų, sovietinius laikus menančios ir vakarietiškos speleologų įrangos.
Žodis – ne žvirblis: kolegų paragintas šią gegužę visai šalia karvių ganyklos jis skyrė vietą nedideliam muziejui. Būsto karkasą pastatė patys speleologai, o medžiagas iš savų lėšų nupirko Erikas.
„Darbas jūsų, medžiagos – mūsų“, – tokias sąlygas talkininkams pasiūlė ūkininkas. Jis neprašė niekieno paramos, nes jau anksčiau yra susidūręs, kad tokie prašymai metų metus keliauja per kabinetus be konkretaus rezultato. O čia tereikėjo keliolikos darbščių rankų, ir pastatas iškilo per dieną.
Erikas planuoja, kad jis bus atviras visuomenei. Muziejaus sienas puoš nuotraukos iš įvairių ekspedicijų, monitoriuje lankytojai galės išvysti akimirkas iš kvapą gniaužiančių kelionių.
„Iki kito pavasario jau, manau, užbaigsime. Eksponatų, na, kiek turim, tiek turim, dar vis atveža draugai. Bet ne eksponatuose esmė. Aš norėčiau padaryti šiek tiek kitonišką muziejų... Nemėgstu nieko tipiško, – šypteli E.Laiconas. – Ten viduryje stovės palapinė, hamakas – neatsiejama ekspedicijų dalis. Ir bus galima permiegoti.“
Mokesčio imti kol kas neplanuoja
Muziejui skirtas namukas pastatytas be jokių langų – juk urvuose jų taip pat nebūna. Todėl ir eksponatus apžiūrėti nebus taip paprasta – pašnekovas žada lankytojus vidun įleisti tik su žvakėmis.
„Kam kuriu šį muziejų? Žmonėms. Nuo vaikystės turiu kolekcionieriaus gyslelę – mėgstu kažką rinkti“, – pasakoja E.Laiconas. Jau anksčiau buvusioje jo mamos troboje prie pat įvažiavimo į ūkį jis įkūrė muziejų, kurį pavadino etnografijos muziejumi. Ten šalia įvairių lauktuvių iš ekspedicijų guli senoviniai kaime naudoti daiktai. Tačiau pastaruoju metu visos kolekcijos tarp nedidelės trobelės sienų nebeišsitenka.
Ant 50-ies kvadratinių metrų būsimo speleologijos muziejaus įrengtas antras aukštas. Čia užsikabarojus lankytojus iš visų keturių pusių sups langai.
„Pačiame muziejuje nakvoti gali trys žmonės, o dar lieka „direktoriaus kabinetas“. Tai tas, antrame aukšte. Ar ten bus patogiau? Na, nežinau, užlipti ir nulipti bus sudėtinga. Bet ši patalpa iš tiesų skirta paukščių stebėjimui – labai geras vaizdas atsiveria į draustinį. Su gera aparatūra tai tik pernakvoji, anksti rytą atsibundi ir gali iškart fotografuoti“, – sako E.Laiconas.
Kai mano galvoje jau ima suktis vienas įkyrus klausimas, pašnekovas užbėga už akių: „Tai bus ne už pinigus. Na, turbūt ateityje imsiu už tai pinigus, bet dar negreitai“, – juokiasi gamtos ir speleologijos mylėtojas.
Ūkininkavimo iš kaimynų nusprendė nesimokyti
Tačiau ar nepavargs E.Laiconas ir gausi šeima nuo čia būriais trauksiančių speleologų, gamtos stebėtojų ir šiaip norinčių pasisėdėti prie laužo?
„Aš nematau tų svečių – vasaromis išvažiuoju dirbti gidu. O kai manęs nėra, jie, žinoma, ir neatvažiuoja“, – juokiasi pašnekovas.
Ir čia pat prasitaria, kad kelionių vadovo darbą planuoja mesti. Tačiau žmona Edita pertraukia sakydama, kad apie tokius planus jis kalba jau kelerius metus.
Vis dėlto Erikas nori daugiau dėmesio skirti savo draustiniui, ūkiui ir gyvenamai vietovei.
„Planuoju per draustinį padaryti pažintinį taką. Čia nieko nereikia ręsti – tik išsivalyti mačete ratą. 2-ų kilometrų – jei mažesnį, kokių 5-ių, jei kas norės daugiau pasivaikščioti. Galėsiu žmones vedžioti. Pažįstamus ir nepažįstamus. Na, jei pradės čia važiuoti kiekvieną savaitgalį, tai gal jau ir reikės paimti kokį mokestį... už gamtos trypimą“, – svarsto sodybos šeimininkas.
„Pievų mėsa“ – tai mėsa gyvulių, kurie ganosi natūraliose pievose. Jose yra daugybė augalų, ir karvė pasirenka – gal ji šiandien nenori vienos žolės, gal nori anos?
Beje, E.Laiconas yra laimėjęs kelis aplinkosauginius apdovanojimus kaip aplinkai draugiškiausias Lietuvos ir Baltijos ūkininkas. Jie skirti už tai, kad mėsines karves ūkininkas augina šaltojo tvarto technologijos būdu.
„Mes nesame kaimiečiai. Esame atvažiavę iš Kauno ir nieko nežinojome, kaip reikia ūkininkauti. Na, tuomet žiūrėjome, kaip kiti žmonės daro. O jie sako: kiaulei užauginti reikia, va, tiek grūdų (rodo glėbį rankomis). O kiek tai kilogramų, tonų? Pasižiūrėjome, paklausėme ir supratome, kad galima geriau. Tad iš karto pradėjome nuo šaltojo tvarto. Išlupome tvarto duris – kad karvės neprakaituotų. Nes juk negerai, nesveika“, – entuziastingai pasakoja E.Laiconas.
Prancūziškos veislės karvės lietuviškų žiemų nebijo
Tai kas gi ta šaltojo tvarto technologija? Šio ūkio karvės ir vasarą, ir žiemą gyvena lauke. Jos turi galimybę panorėjusios užsukti į tvartą, tačiau jis visuomet stovi pusiau atviras.
„Taip, kaip jūs, miestiečiai, vos pasibaigus darbui norite išvažiuoti į gamtą, ištrūkti iš tų dėžučių, taip ir gyvulys – nenori gyventi tvarte ir pririštas“, – dėsto ūkininkas.
E.Laiconas sako, kad karvė į tvartą ateina tuomet, kai lauke dargana, siaučia vėjas, šlapia. Visais kitais atvejais, net spaudžiant speigui, gyvuliai ganosi (ir netgi veršiuojasi) lauke.
„Pastebėjau, kad karvės nenori atsivesti jauniklio prie kitų gyvūnų. Todėl eina, susiranda kokią vietą pušyne, privačiai. Mūsų karvė kažkada veršiavosi esant 22 laipsniams šalčio – ir jauniklis buvo sveikut sveikutėlis! Galėjome ją per prievartą atvesti į tvartą, bet tada subėga kitos karvės pažiūrėti, kas čia dedasi, kodėl ją čia rišame – koks tada veršiavimasis išeina? Manau, kad mėsinės karvės yra arčiau gamtos. Jeigu gali briedė vaikuotis miške, tai kodėl negali karvė?“ – sako E.Laiconas.
„Pievų mėsa“ – iš karvių gurmanių
Pastaruoju metu ūkininkas susidomėjo būdu užauginti dar geresnės kokybės nei ekologinė mėsos. Apie vadinamąją „žalią mėsą“ (angl. green meat) jis išgirdo viešėdamas Švedijoje, o pats ją pavadino „pievų mėsa“.
„Principas toks: gyvulys turi gauti kuo įvairesnį pašarą. Ekologiniame ūkyje nėra nustatyta, kiek rūšių žolių reikia duoti gyvuliui. Čia svarbiausia, kad nebūtų chemijos. O „pievų mėsa“ – tai mėsa gyvulių, kurie ganosi natūraliose pievose. Jose yra daugybė augalų, ir karvė pasirenka – gal ji šiandien nenori vienos žolės, gal nori anos? Švedijoje esu matęs pievas, kurių savininkai žino, jog pievoje auga 50 rūšių žolių“, – prisimena E.Laiconas.
Ūkininkas visgi nusprendė nesižavėti naujomis žiniomis jų nepatikrinęs – pats paragavo šios mėsos.
Protingi žmonės mane paprotino, sakė, kad man čia dar labai pasisekė – kiti užtrunka 10 metų. Sakė, tiek trunka, jei pasiūlai kokią visuomenei naudingą iniciatyvą ir neprašai pinigų.
„Ji dar vadinama marmurine mėsa, nes turi riebalinio audinio intarpus. Ir tikrai yra labai skani. Beje, Prancūzijoje žmonės neprašo jautienos parduotuvėje. Sako, duokite man Šarolė arba Limuzinų mėsos. Lietuvoje dar nėra tokios vartojimo kultūros“, – sakė pašnekovas.
Taigi, Erikas pasiryžo ir pats užauginti „pievų mėsos“. Bet tai reiškia mažesnį pelną, nes natūralios šio ūkininko pievos gali išmaitinti maždaug tokį skaičių galvijų, kiek jų yra dabar, – apie 20.
Tačiau šeimininkas pasiryžęs pateikti šalies parduotuvėms „pievų mėsos“ ir šiek tiek praplėsti tautiečių akiratį. Šiuo metu jis nori orientuoti ūkį į kuo aukštesnę mėsos kokybę.
Dėl kadagių vargo 8-erius metus
Be kilmingų galvijų, ūkininkas augina ir kelis asilus. Asilėms atsivedus mažylių, juos parduoda daugiausia kaimo turizmo sodyboms. Šeimininkas teigia girdėjęs, kad asilės pienas – labai vertingas, tačiau jį palieka gerti guviems jaunikliams.
„Vaistas nuo gausybės ligų, beje, stiprus afrodiziakas... Bet dabar mes parduodame asilų prieaugį, taigi, pieno negalime gerti, asiliukai viską išgeria“, – sako pašnekovas.
Asilai auginami tokiu pačiu principu – būna ir maitinasi lauke, o panorėję gali užeiti į tvartą-pašiūrę.
Kaip jau minėta, visos žemės, kuriose ganosi karvės bei asilai, yra draustinio teritorija.
„Kai atsikraustėme čia gyventi prieš 26-erius metus, kadagiai dar buvo mažiukai. Mes žiūrėjome, žiūrėjome į juos ir įsimylėjome“, – prisimena E.Laiconas.
Iš tiesų, užtektų vienos rankos pirštų suskaičiuoti Lietuvoje esančius kadagynus. Jie laikomi lankytinais objektais, kadagynų pažiūrėti plūsta žmonės.
„Turime savo kadagyną saugoti nuo gyvulių. Nors... gamtoje juk niekas nėra aptverta. Klausiate, per kiek laiko ši teritorija tapo draustiniu? Per 8-erius metus. Ir protingi žmonės mane paprotino, sakė, kad man čia dar labai pasisekė – kiti užtrunka 10 metų. Sakė, tiek trunka, jei pasiūlai kokią visuomenei naudingą iniciatyvą ir neprašai pinigų. Kur problema? Sakyčiau, valdžios institucijų atstovų lėtapėdiškumas“, – gūžčiojo pečiais ūkininkas, pats kelis kartus prašęs Aplinkos ministerijos atstovų atvykti ir įsitikinti, jog šioje teritorijoje auga retos rūšys ir jas privalu saugoti.
Lėšų draustinio priežiūrai gavo vieną kartą
Į Eriko Laicono ūkį vienas po kito atvykę specialistai netrukus nustatė, kad pievos, kuriose ganosi jo karvės, gamtiniu požiūriu yra ne mažiau vertingos nei kadagynai. Jos išlikusios nuo poledynmečio laikotarpio.
Po gausybės dokumentų rengimo, elektroninių laiškų rašymo šioje teritorijoje atsirado 25 hektarų ploto Margupio botaninis draustinis. O netrukus, pasinaudojus Europos Sąjungos fondų parama, šalia Eriko namelio iškilo ir apie draustinį informuojantys stendai.
„Paaiškėjo, kad šiai teritorijai reikia gamtotvarkos projekto. Na, tokiam projektui reikia pinigų. Juos kaip ir turėtų skirti Aplinkos ministerija, tačiau juk įvairiose Lietuvos vietose gamtai puoselėti reikia lėšų. Na, aš, pagrįsdamas mūsų poreikį, argumentuoju, kad kadagys yra vienas lėčiausiai augančių augalų. Jeigu delsim – kadagyno nebeliks. Palauk dar 10 metų, ir kiti medžiai nustelbs kadagius. Patikėjo“, – sakė E.Laiconas.
Šiek tiek lėšų valstybė Erikui skyrė – už jas buvo atlikti kadagyno valymo darbai, aplink jo žemes pastatyti trys stendai, informuojantys apie retas čia augančias rūšis. Tačiau kadagius prižiūrėti reikia nuolat. Gamtotvarkos planas draustiniui jau parengtas, tačiau nepatvirtintas.
Draustinį vadindamas savo „kūdikiu“ ūkininkas žada pensijoje skirti jam kuo daugiau dėmesio.
Jo planuose – ties vienu iš pro sklypą pratekančių vietinių upelių įsteigti kertinę buveinę ir tokiu būdu išgelbėti čia gyvenančius bebrus nuo žmogaus rankos. Kalbėdamas Erikas nuoširdžiai nusistebi, kodėl bebrai visiems taip trukdo. Šis ūkininkas visai nesibodi bebrų kaimynystės. Miškuose aplink draustinį taip pat yra įvairiausių žvėrių: nuo briedžių iki šikšnosparnių.
Nustatyta, kad E.Laicono žemėse, netoli kadagių, auga retas augalas – melsvasis gencijonas, o jam pražydus atskrenda ir su šiuo augalu glaudžiai susijęs saugomas drugys – gencijoninis melsvys.
Suteikė globą vaikų namų auklėtiniams
Stebitės ūkininko veiklumu? Ir tai dar ne visi geri darbai. E.Laiconas su antrąja žmona Edita augina būrį vaikų. Šiandien dalis jų jau sukūrę savo šeimas ir užgyvenę anūkų.
Tačiau namuose vis dar klega penki jaunuoliai. Iš viso Erikas turi septynis savo vaikus ir tris iš vaikų namų paimtus globotinius.
„Ar sunku? Na, niekas nevertė mūsų turėti tiek vaikų. Juk ne viduramžiai, – šypsosi E.Laiconas. – Tiesa, manau, kad mieste būtų neįmanoma tiek užauginti. Kaime gyventi daug pigiau. Tad kiek turi galimybių, tiek augini.“
Ir čia pat priduria, jog auginant vaikus sunkesnės pareigos tenka žmonai Editai.
Eriko vaikai išsibarstę po Lietuvą ir pasaulį: vienas sūnus gyvenimą kuria sostinėje, dukra jau turi šeimą nedideliame miestelyje, kitas sūnus pluša netoliese kaime pas ūkininką, dvi dukros iš pirmosios santuokos – emigravusios ir gyvena Airijoje.
Toli gražu ne visi norėjo perimti karvių ūkį, tačiau, panašu, jog jaunylis Lukas pasiryžęs perimti dalį vis gausėjančių tėvo darbų ir pareigų sąrašo.
O Erikui lieka viena malonesnių veiklų – pademonstruoti atvykėliams visa, ką sukaupė, pastatė bei užaugino per gyvenimą.
Mums rūpi: iniciatyvos, kurios įkvepia
Apsidairykime aplink. Esame tikri, kad kiekvienas pažįstate žmogų, kuris be jokio atlygio yra sukūręs ką nors gražaus savo miesteliui ir bendruomenei arba pasielgęs taip, kaip kiti niekada nesiryžtų. Laikas su jais susipažinti iš arčiau!
Pažįstate tokį žmogų, o gal tai jūs? Parodykite jį visai Lietuvai arba nesislėpkite, jūsų pastangos vertos dėmesio. Parašykite mums laišką adresu mumsrupi@15min.lt, taip pat prisekite nuotrauką, iliustruojančią iniciatyvą.
Apie įdomiausias iniciatyvas sužinos visa Lietuva. Kiekvieną savaitę publikuosime tekstus apie iniciatyvius Lietuvos žmones, o socialinėje medijoje juos rasite pažymėtus #mumsrupi grotažyme. Galbūt tai įkvėps norinčius kurti, bet vis dar dvejojančius.
