Voke buvo laikraščio „Draugas“ anglų kalba ištrauka, kurioje rašoma, kad alytiškiui skiriamas garbingas Japonijos vyriausybės apdovanojimas. Apie tai bonsų meistras jau žinojo, tačiau nustebino lietuvio, gyvenančio JAV, patriotizmas – net nežinodamas adreso jis nusprendė nudžiuginti tautietį ir pats pasidžiaugti jo sėkme.
Šių metų birželio 30 d. Alytuje Kęstučiui Ptakauskui buvo iškilmingai įteiktas Japonijos vyriausybės „Tekančios saulės ordinas su sidabro spinduliais” (angl. Order of the Rising Sun, Silver Rays) už jo nuopelnus skleidžiant japonišką kultūrą per bonsų meną Lietuvoje.
„Nesitikėjau, kad mažas bonso medelis pakeis visą mano gyvenimą. Iš pradžių tiesiog ieškojau nusiraminimo nuo košmaro, kurį patyriau Afganistano kare“, – sakė 15min projekto „Mums rūpi: žmonių iniciatyvos, kurios įkvepia“ herojus. – Šie mažieji pasaulio stebuklai užvaldė visą mano sielą. Pradėjau mokytis pas žinomus pasaulio bonsų meistrus, bonsų formavimo technika gerėjo, medelių lygis kilo, kiek vėliau jie pradėjo gauti ir tarptautinius apdovanojimus įvairiose pasaulio šalyse.“
Miniatiūrinių medelių menas taip užvaldė K.Ptakauską, kad jis, pasitaręs su žmona, nusprendė vietoj tradicinio daržo šalia namų įkurti japonišką sodą.
„Daržas, lysvės, vištos ir obelys susižavėjimo nekėlė – tai buvo beprasmis laiko švaistymas, kadangi to, kas užaugdavo, nebūdavo kam suvalgyti. Norėjosi sukurti ką nors gražaus“, – prisimena vyras.
Kai suaręs lysves pradėjo vežti akmenis, reikalingus japoniškam sodui, kaimynai ėmė šnabždėtis, ar tik žmogus neišprotėjęs, kad akmenis ruošiasi sodinti. Tačiau tai neatmušė noro kurti, ir per šešerius metus vietoje bulvių ir burokų šalia namų jau plytėjo reto grožio oazė, į kurią netrukus ėmė plūsti pilni autobusai ekskursijų iš įvairių šalių.
Dalyvaudamas tarptautiniuose renginiuose alytiškis susipažino su žinomais menininkais iš viso pasaulio. 2003 metais jis nutarė, kad ir į Lietuvos kultūrą turi ateiti bonsų menas. Teko nueiti kryžiaus kelius, kol pavyko prisikviesti žinomus bonsų meistrus – juk pats jis tebuvo pradedantis mėgėjas. Tačiau atkaklumu pasižymintis lietuvis Lenkijoje vykstančioje parodoje pagaliau įkalbėjo patyrusius kolegas atvykti į Lietuvą.
„Norėjau sukurti Meką, kur meistrai galėtų atvažiavę parodyti savo kūrinius ir šitaip padėtų tiems, kurie neatranda savęs lietuviškuose menuose. Man pačiam tai padėjo išgyventi ir tikėjausi, kad gal kas susidomėjęs neis gerti, žudyti, o galės užsiimti šiais nepaprastai įdomiais dalykais”, – užsidegęs kalbėjo alytiškis.
2004 metais K.Ptakauskas surengė pirmą tarptautinę parodą, kurią aplankė 8 000 žmonių, 2005 metais II-ąją parodą pamatė jau 10 000 žmonių, vėliau bonsų parodos buvo apjungtos su Japonijos menais ir visa kultūra.
2007 metais įvyko III-ioji tarptautinė bonsų ir suiseki paroda bei I-asis Japonijos menų ir kultūros festivalis – parodą aplankė 15 000 žmonių. 2015 metais Europos bonsų ir suiseki paroda buvo pripažinta geriausia Europoje.
Kuo daugiau žinosime, tuo geriau gyvensime. Jeigu būsi užsisklendęs, tavęs niekas nežinos.
2016 metais K.Ptakauskas surengė X-ąją bonsų ir suiseki parodą, V-ąjį Japonijos menų ir kultūros festivalį ir I-ąjį Pasaulio Juodųjų žirklių kongresą. Toks renginys Europoje buvo surengtas pirmą kartą.
Alytiškio iniciatyva organizuoti japoniškos kultūros renginius ne visada būdavo sutinkama išskėstomis rankomis. Tekdavo net iš valdžios atstovų išgirsti nuomonę – kam ta svetima kultūra, reikia lietuvišką puoselėti.
„Mes negalime būti gyvi vien tik lietuviška kultūra, turime atsiverti. Kuo daugiau žinosime, tuo geriau gyvensime. Jeigu būsi užsisklendęs, tavęs niekas nežinos“, – įsitikinęs K.Ptakauskas. Jo idėjai sukurti japonišką sodą Alytuje – jau 10 metų, tačiau ji vis atsimuša į kažkieno interesus. Bet šviesias idėjas skleidžiantis alytiškis rankų dar nenuleidžia.
Vyriškio teigimu, kuo miestas provincialesnis, tuo sunkiau yra prasiveržti bet kokiai naujai kultūrai. Žmonės yra suspausti kažkokioje mažoje erdvėje, jiems visą laiką į galvas kalami stereotipai.
– Ar kurdamas Ryto Rasos sodą galėjote pagalvoti, kad iš Japonijos vyriausybės po daugelio metų gausite garbingą apdovanojimą už japoniškos kultūros puoselėjimą?
– Aukščiausiasis, matydamas, kiek jėgų ir meilės įdėjau dirbdamas ir kurdamas bonsų medelius, man atsiuntė antrą išbandymą. 1996 metais pradėjau kurti pirmą Lietuvoje japonišką sodą. Reikėjo daug mokytis ir pažinti visai svetimos kultūros sodų tradicijas. Sodas buvo baigtas 2002 metais ir šiuo metu yra vienas gražiausių sodų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Kasmet Ryto Rasos sodą aplanko tūkstančiai turistų iš įvairiausių pasaulio šalių.
Kurdamas tiek bonsų, tiek japoniškus sodus, nesitikėjau nieko, jaučiau tik neapsakomą malonumą sielai. Mano veikla ir darbai pirmiausia buvo pastebėti pasaulyje. Lietuvoje bonsų menas atrodė per daug egzotiškas ir nelabai kam rūpėjo, tik atskirai nedidelei saujelei bendraminčių. Todėl niekada negalvojau, kad tokioje mažoje šalyje gyvenant ir kuriant kitokius menus, galima kažką gauti ar pasiekti.
Džiaugiausi tik tuo, kad pasaulis vertino mano veiklą, mano kūrybą. Tai buvo lyg ataskaita už mano nuveiktus darbus ir parodė, kad einu teisingu keliu. Širdyje jaučiau, kad mano darbas ir veikla nenueis niekais. Šiuo metu Lietuvoje įvairiuose miesteliuose vyksta įvairiausi renginiai, pristatantys Japonijos kultūrą ir menus. Anksčiau tai buvo neįsivaizduojama.
Kai darai gerus darbus, nesvarbu, kokius, tau visada sugrįš dešimteriopai.
– Ko teko patirti per tuos metus?
– Kam teko organizuoti renginius, supras, kokius išbandymus reikia atlaikyti, organizuojant tarptautinius renginius, kuriuose dalyvauja daugiau kaip 20 pasaulio šalių. Man tekdavo visas pagrindinis organizacinis darbas, tik renginiui prasidėjus į pagalbą ateidavo savanoriai, kurie padėdavo parodoje.
Sunkiausias darbas – rėmėjų paieškos, abejingumas iš valstybės tarnautojų. Supratau, kad jei nepriklausai kokiai nors partijai, klanui, tu esi niekas, ir tai, ką darai, yra tik tavo problema.
Įdomu tai, kad apie mano rengiamas parodas pasaulinė spauda nušviesdavo pirmuosiuose puslapiuose, o vietinei spaudai ir TV tai praktiškai nerūpėjo.
– Alytiškiai iš pradžių kreivai žiūrėjo į jūsų sodą. Ar pasitvirtino liaudies posakis „pranašu savame krašte nebūsi“?
– Tikiuosi, žmonių požiūris į sodą keičiasi. Tikiu, kad ir Alytaus miestas turės japoniško stiliaus sodą. Šiuo metu vis daugiau ir daugiau sulaukiu palaikymo. Džiugu, kad verslo atstovai ateina į pagalbą. Mano svajonė pamažu artėja prie realybės.
– Ko išmokote per šitą laiką?
– Svarbiausia – nekreipti dėmesio į tuos, kurie priima sprendimus. Daugelis įsivaizduoja esą visagaliai, bet taip nėra. Išmokau kovoti ir siekti tikslo.
– Iš kur semdavotės jėgų?
– Sodas – tai mano pasaulis, čia randu ramybę, semiuosi energijos, idėjų. Čia yra toks energijos užtaisas, kad net pats negaliu to suvokti.
– Sakoma, kad geri darbai grįžta su kaupu. Ar jaučiate tą grąžą?
– Tikrai taip. Kai darai gerus darbus, nesvarbu, kokius, tau visada sugrįš dešimteriopai. Niekada nesitikėjau, kad teks pamatyti pasaulį, dabar per bonsų ir japoniškų sodų meną man pasaulis atvėrė duris. Esu kviečiamas į įvairiausias parodas, forumus, demonstracijas, konkursus, kur dalinuosi savo patirtimi ir žiniomis.
Mano sodas – tai visas mano gyvenimas. Juk per medį mes galime apjungti savo jausmus, mintis. Per medį apjungiame mikro- ir makropasaulius. Mano gyvenime medis – tai ir mano Gyvybės, ir Išlikimo Medis, ir Pasaulio Medis, nes per jį pažinau pasaulį. Juk mes esame neatsiejama gamtos dalelė.
– Ar jūsų gyvenime vyksta stebuklų?
– Vyksta labai daug tų stebuklų, ir aš tuo džiaugiuosi. Kai baigiau kurti savo Ryto Rasos sodą 2002-aisiais, vieną rytą man ant rankos nusileido paukštelis. Tai mane labai sujaudino ir pagalvojau, kad gal man jau yra atleista už karo baisybes.
Savo kurtame sode aš gyvenu kaip pasakoje, jame vyksta neapsakomi dalykai, kurių aš nesuvokiu ir net negaliu paaiškinti.
Svajojau auginti japoniškus Koi karpius, bet neįsivaizdavau, kaip tai padaryti. Netikėtai gavau pranešimą iš Japonijos, kad į mano Ryto Rasos sodą nori atvykti geriausi Japonijos Koi augintojai. Taip mano sode atsirado Šilkiniai Koi karpiai.
Vėliau buvau pakviestas į Japoniją aplankyti ir susipažinti su Japonijos karpių augintojais. Taigi šių žuvų atsiradimas, tvenkinio įrengimas, stuburo susilaužymas ir išgijimas, Koi karpių gydymas – tai visa istorija.
Laimėti projektai tiek Taline, tiek Kinijoje gimė Ryto Rasos sode. Tiesiog mačiau sodo vizijas ir jas išpildžiau konkursuose. Taline tikrai žinojau, kad būsiu pirmas, Šanchajuje tikėjau patekti tarp trijų geriausių, bet gavau aukščiausią platininį apdovanojimą.
Rengiant visas parodas, ne kartą apimdavo beviltiškumo jausmas, bet sode rasdavau stiprybės ir reikiamu momentu gaudavau tokį energijos pliūpsnį, kad viskas eidavosi kaip iš pypkės.
Šiemet mintyse paprašiau, kad būtų gerai perskristi Atlanto vandenyną, ir jau gavau pasiūlymą į Meksikos parodą.
Savo kurtame sode aš gyvenu kaip pasakoje, jame vyksta neapsakomi dalykai, kurių aš nesuvokiu ir net negaliu paaiškinti. Kiekvieną rytą kalbuosi su medžiais ir savo karpiais, pasidalinu savo išgyvenimais ir svajonėmis. O jos vėliau kažkaip ima ir išsipildo.
– Kokie ryškiausi jūsų veiklos įvertinimai?
– Apdovanojimai prestižinėse bonsų parodose, Europos kongresuose už mano kurtus bonsus.
- Landšafto srityje – 2015 m. Šanchajuje (Kinija) gautas platininis apdovanojimas už sukurtą šeimos sodą.
- 2012 m. Taline (Estija) I vieta už sukurtą japonišką sodą.
- 2014 m. tarptautinėje jaunų Koi (japoniniai karpiai) parodoje gautas sidabro medalis.
- 2015–2018 m. esu paskirtas Šanchajaus botanikos sodo konsultantu.
- 2012 m. bonsų muziejaus atidarymas Ryto rasos sode.
- 2010 m. bonsų studija priimta į Europos bonsų asociaciją.
- 2009 m. pirmą kartą Japonijos užsienio reikalų ministerijos ir Japonijos fondo kvietimu lankiausi Japonijoje, buvau priimtas Imperatoriaus rūmuose, imperatoriaus Viloje.
- 2008 m. man suteiktas tarptautinis bonsų instruktoriaus vardas.
Apdovanojimų yra gausybė ir juos yra labai sunku išskirti. Jie visi man labai brangūs, nes tai ilgo ir nenutrūkstančio darbo įvertinimas.
Mums rūpi: iniciatyvos, kurios įkvepia
Apsidairykime aplink. Esame tikri, kad kiekvienas pažįstate žmogų, kuris be jokio atlygio yra sukūręs ką nors gražaus savo miesteliui ir bendruomenei arba pasielgęs taip, kaip kiti niekada nesiryžtų. Laikas su jais susipažinti iš arčiau!
Pažįstate tokį žmogų, o gal tai jūs? Parodykite jį visai Lietuvai arba nesislėpkite, jūsų pastangos vertos dėmesio. Parašykite mums laišką adresu mumsrupi@15min.lt, taip pat prisekite nuotrauką, iliustruojančią iniciatyvą.
Apie įdomiausias iniciatyvas sužinos visa Lietuva. Kiekvieną savaitę publikuosime tekstus apie iniciatyvius Lietuvos žmones, o socialinėje medijoje juos rasite pažymėtus #mumsrupi grotažyme. Galbūt tai įkvėps norinčius kurti, bet vis dar dvejojančius.
