„Šis projektas gimė, kai laukiausi antrojo vaiko. Tiesą sakant, jau seniai svarsčiau, kaip būtų galima padėti senjorams. Man jie yra šilti, didžiulę patirtį turintys žmonės, taip gera jų klausytis.
Pati turėjau nuostabius senelius, kurie man buvo autoritetas. Sakyčiau, kad jie ir įkvėpė šiam projektui, net jaučiu, kaip iš aukštai man padeda jį vystyti. Šį projektą jiems ir skiriu“, – kodėl pasirinko tokią socialinę grupę, paaiškino 31 metų L.Balčiūtė.
Pagrindinis jaunos moters darbas-verslas – stendai daugiabučių laiptinėse. Ir nors pirminė projekto senjorams idėja buvo kiek kitokia, vieną naktį, kaip pasakojo pati pašnekovė, į galvą šovė mintis leisti būtent žurnalą, kuriame būtų galima rasti įvairiausių pasiūlymų apie užsiėmimus, veiklas, akcijas, patarimų, straipsnių įvairiomis aktualiomis temomis ir pan.
Vieną naktį šovė mintis leisti žurnalą senjorams, kuriame būtų galima rasti įvairiausių pasiūlymų apie užsiėmimus, veiklas, akcijas, patarimų, straipsnių įvairiomis aktualiomis temomis.
„Ir pačiai keista, kaip man dingtelėjo tokia mintis, gana sunku atsakyti, kodėl sumąsčiau būtent tokį projektą. Tiesiog iki tol nieko panašaus nebuvo.
Padarėme senjorų apklausą, kuri parodė, kad jie labai norėtų tokio leidinio. Viena įmonė pradėjo daryti maketą, mudu su sūnumi piešėme logotipą, kurį įmonė paskui perdarė“, – juokėsi žurnalo redaktorė L.Balčiūtė, prisiminusi, kaip viskas prasidėjo.
– Laura, papasakokite plačiau apie savo leidžiamą žurnalą – apie ką jis, kur galima rasti?
– Kovo mėnesį pradėto leisti 40 puslapių žurnalo senjorams tikslas – vienoje vietoje pateikti pasiūlymus, kaip aktyviai, socialiai savo dienas galėtų leisti vyresni žmonės. Skelbti informaciją apie įvairius užsiėmimus, pramogas, akcijas ir pan. Leidinys yra nemokamas. Jis platinamas Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Šilutės, Gargždų ir Kauno apskrities bibliotekose. Kol kas leidžiamas kas du mėnesius. Prie jo dirbame penkiese ir įmonės, kurios prisideda, – daro maketus ir kitus darbus.
Labai norėtųsi turėti galimybę visiems žurnalą išsiųsti, bet tai padaryti savo lėšomis sudėtinga, nes kol kas pati į šį projektą investuoju daugiau, nei iš jo gaunu. Tad nutarėme sukurti jo elektroninę versiją (adresas www.60plius.lt), kad leidinys taptų prieinamas ne tik senjorams, bet ir jų vaikams bei visiems norintiems.
Nors projektas dar labai šviežias, jau turi nemažą susidomėjimą. Kai pagalvoju, juk mes visi senstame, visuomenė sensta, jaunimas išvažiuoja. O senjorams nėra kokių nors pasiūlymų, kaip jie aktyviai galėtų leisti savo dienas. Mano idėja tokia ir yra – bendradarbiauti su įmonėmis dėl akcijų, pasiūlymų būtent vyresnio amžiaus žmonėms.
– Pamačiusi leidinio pavadinimą „60+“ pasvarsčiau, ar tikrai šešiasdešimties metų žmogus – jau senjoras? Pamąsčiau apie savo tėvus ir, atrodo, būtų labai keista juos tokiais vadinti.
– Suprantu apie ką jūs. Ir pati ieškojau tinkamo žodžio, bet dar jo, tiesą sakant, neradau. Kai žiūri reklamas, girdi, kad į tokio amžiaus žmones jau kreipiamasi „senjoras“. Svarsčiau, kaip kitaip būtų galima juos vadinti – žmonės su didžiule patirtimi? Nepaisant amžiaus, jie tokie pat žmonės kaip ir mes visi, kiek teko su jais kalbėtis ir bendrauti, kaip patys sako, niekas nesikeičia, širdis vis dar jauna (juokiasi).
Kitas niuansas, daugumą vyresnių žmonių tai, kad juos vadini „senjorais“, iš tiesų žeidžia. Ir mane pačią, kai sesers dukra pavadina „teta“, tarsi žeidžia, atrodo, kad mane sendina (juokiasi). Galbūt tas žodis „senjorai“ yra laikinas, nes tikrai norėčiau juos vadinti kitaip vien todėl, kad daugelis žmonių taip nesijaučia. Net kai kuriems 80-mečiams šis žodis netinka, nes jie gyvena kur kas aktyviau nei mes. Tiesiog kol kas pasiūlymuose vartoju jį.
– Užsiminėte, kad prie žurnalo dirba penkių žmonių komanda – ar turite savo biurą, ar dirbate iš namų? Kas finansuoja žurnalo leidimą?
– Visi tebedirbame iš namų. Mano darbas – ieškoti rėmėjų. Kadangi projektas naujas, tikrai sunku jų rasti. Esame pasirašę sutartį su keliomis įmonėmis, kurios mus remia. Tačiau norint išplėsti šį projektą, reikia kur kas daugiau lėšų. Būna, kad stringa ir užtrunka išleisti žurnalą suplanuotą dieną, tam koją pakiša finansiniai sunkumai.
Netrūksta komentarų socialiniuose tinkluose, kad geriau būtų galima rūpintis vaikų namais. Puikiai tai suprantu ir tikrai to reikia. Tačiau taip pat manau, kad senjorai yra visiškai nuvertinti.
– Kaip reaguoja įmonės, į kurias kreipiatės dėl rėmimo?
– Didžioji dauguma tikrai reaguoja teigiamai ir giria šią idėją, tačiau kalbant apie finansavimą, nėra tokio didžiulio, kaip įsivaizdavau. Visos jos nori skleisti informaciją žurnale, bet nenori mokėti.
Labai tikiuosi, kad ateityje to sulauksime, nes yra labai daug įmonių, viešųjų įstaigų, kurios rengia daug nemokamų seminarų, užsiėmimų.
Tiesa, mane labai nustebino vienos įmonės vadovas, kai gavęs šį žurnalą parašė, kad senjorai nėra pripratę prie tokios kokybės, kad jis yra per geras. Šie žodžiai mane įžeidė. Atrodo, kad jei jau žmogus vyresnis, viskas, jis tarsi nurašytas. Visi orientuoti į jaunimą.
Netrūksta komentarų ir socialiniuose tinkluose, ir manau, jų bus dar daugiau, kad, pavyzdžiui, geriau būtų galima rūpintis vaikų namais. Aš tai puikiai suprantu ir manau, kad yra daug žmonių, kurie tikrai rūpinasi. Ir tikrai to reikia.
Tačiau lygiai taip pat manau, kad senjorai yra visiškai nuvertinti. Žinau, kad yra žmonių, kurie nė karto gyvenime nėra buvę prie jūros, kurių anūkai niekad nepasikviečia drauge išgerti kavos ir pan. Aš labai norėčiau, kad šis projektas suvestų jaunus ir vyresnius žmones, galiausiai anūkus su savo seneliais.
– Labai graži idėja. Gal kada pačiai teko savanoriauti kokioje nors organizacijoje?
– Nesu savanoriavusi organizacijose, tačiau visada buvau neabejinga kitiems ir norinti padėti. Niekada nepraeisiu pro šalį pro gulintį ant gatvės žmogų.
Iš manęs dažnai juokiasi, kad nė pro vieną nepraeinu, net jei pamatau gulintį žmogų, prieinu pasitreirauti, ar jam viskas gerai, iškviečiu greitąją pagalbą. Visada pagalvoju apie tai, kad bet kas gali nutikti ir man, mums, mano vaikams, labai nesinorėtų, kad aplinkiniai tiesiog abejingai praeitų.
– Grįžtant prie žurnalo – kokie šio projekto ateities planai?
– Planuose – reguliarūs užsiėmimai: sporto grupės, šokių vakarai, labai noriu įkurti senjorų stovyklas, kuriose jie užsiimtų aktyvia veikla. Taip pat norime pradėti filmuoti senjorus, sukti tokius trumpus filmukus, kuriuose jie mokytų jaunimą ką nors daryti – pavyzdžiui, megzti, kepti duoną, bandeles, papasakotų apie senovėje gyvavusias tradicijas, kurių laikėsi jų šeimos ir pan.
Dauguma jaunimo šių dalykų net nežino. Man tai yra labai artima ir miela, nes mano močiutė verpdavo siūlus, megzdavo, kepdavo duoną – ne šiaip užminkai tešlą ir kepi, ta procedūra būdavo tarsi šventa – duoną reikėdavo ir peržegnoti. Per Sekmines senelis prie lovos padėdavo beržų šakelių, į Jonines vykdavome papuoštais arkliais.
Dabar mes tiek dirbame, bėgame, nebevertiname žmonių. O jie tikrai turi daug ką papasakoti. Be visa ko, labai noriu, kad ir patys senjorai aktyviai dalyvautų. Kol kas, kad ir feisbuke paskelbiame kokį nors konkursą, jame dalyvaujama gana vangiai. Norėtųsi daugiau iniciatyvos, kad patys rašytų, pasisakytų, ko nori, ko trūksta. Suprantu, kad projektas dar labai naujas, jam dar reikia laiko ir žinomumo.
Aš labai norėčiau, kad šis projektas suvestų jaunus ir vyresnius žmones, galiausiai anūkus su savo seneliais.
Taip pat planuojame filmuoti ir rėmėjus, kurie pasisakytų aktualiais klausimais – tarkime, kaip įveikti kokią nors ligą, ką daryti, kaip gydytis ir pan. Visos šios vaizdo medžiagos sugultų mūsų puslapyje feisbuke ir žurnalo portale.
– Kokių reakcijų sulaukėte iš artimųjų, kai papasakojote apie savo idėją leisti šį žurnalą?
– Jiems labai patiko. Kai dar pradėjau viską dėliotis, planuoti, kurti, niekas apie jį nežinojo. Aš jį tiesiog kūriau. Sakiau, kad kai turėsiu produktą, tada ir pasidalysiu savo idėja. Pasakiau savo šeimos nariams – esu iš Šilalės rajono, nuvežėme jiems žurnalų, paprašiau, kad padalytų vietos senjorams. Atgarsiai buvo teigiami, žmonėms labai patiko.
– Esate trijų vaikų mama ir turite savo pagrindinį darbą, laiko lieka nebe prūdai, tačiau balse girdžiu didelį užsidegimą šiuo projektu.
– Taip, dabar gyvenu savo naujuoju projektu senjorams. Jis mane veža. Čia tas pats jausmas, kai žmogus trokšta surasti patinkantį darbą ir jį randa. Man šis projektas labai mielas, atrodo, kad dirbčiau ir dirbčiau, jei tik turėčiau daugiau laiko, galimybių. Vadinu šį projektą socialiniu, tai tarsi dovana man pačiai ir žmonėms, kuriems jis skirtas.
Mums rūpi: iniciatyvos, kurios įkvepia
Apsidairykime aplink. Esame tikri, kad kiekvienas pažįstate žmogų, kuris be jokio atlygio yra sukūręs ką nors gražaus savo miesteliui ir bendruomenei arba pasielgęs taip, kaip kiti niekada nesiryžtų. Laikas su jais susipažinti iš arčiau!
Pažįstate tokį žmogų, o gal tai jūs? Parodykite jį visai Lietuvai arba nesislėpkite, jūsų pastangos vertos dėmesio. Parašykite mums laišką adresu mumsrupi@15min.lt, taip pat prisekite nuotrauką, iliustruojančią iniciatyvą.
Apie įdomiausias iniciatyvas sužinos visa Lietuva. Kiekvieną savaitę publikuosime tekstus apie iniciatyvius Lietuvos žmones, o socialinėje medijoje juos rasite pažymėtus #mumsrupi grotažyme. Galbūt tai įkvėps norinčius kurti, bet vis dar dvejojančius.
