Tai turbūt viena „netikėčiausių specialybių“ Lietuvoje, juolab kad daugelis net nenutuokia, jog mūsų šalyje yra ne viena mečetė ir tūkstančiai musulmonų, kasdien praktikuojančių islamą.
Muftijus R.Jakubauskas pasakoja, kad yra kilęs iš totorių ir lietuvių šeimos, todėl tai turėjo didelę įtaką renkantis gyvenimo kelią. „Negaliu sakyti, kad toks pasirinkimas įvyko netyčia – manau, kad buvo nulemtas. Totoriai yra musulmonai, be to, iš abiejų pusių šeimoje yra buvę dvasininkų, žmonių, susijusių su religija labiau nei tiesiog paprastas asmuo, todėl toks noras tikrai slypėjo – tapti dvasininku.
Aišku, tarybiniais laikais daug ko nebuvo galima daryti, o juk žmogui dažniausiai norisi būtent to, kas uždrausta. Ir kai girdėdavau tas istorijas, legendas, norėjosi sužinoti, kokia yra tiesa. Kai atsirado tokia galimybė, kai mečetės vėl grįžo į bendruomenę, o žmonės pradėjo jas lankyti, rūpintis, aš išvykau studijuoti. 19 metų atsidūriau Libane“, – pasakoja R.Jakubauskas.
Libane jis praleido septynerius metus, per juos išmoko arabų kalbą, o vėliau pasirinko religinę pakraipą. „Visa tai vyko su intencija galiausiai grįžti į Lietuvą ir ten imtis dvasininko darbo“, – prisimena muftijus.
– Ar Lietuvoje turime daug musulmonų?
– Statistiškai Lietuvoje turime apie 3 tūkstančius musulmonų, tačiau, neoficialiais duomenimis, jų yra apie 10 tūkstančių. Musulmonai išsibarstę po visą Lietuvą, tačiau pagrindinė dalis yra Lietuvos totoriai, toliau azerbaidžaniečiai, pakliuvę į Lietuvą tarybiniais laikais, ir daugelis kitų – iš buvusių tarybinių valstybių, likusieji – tie, kurie pakliuvo į mūsų šalį po nepriklausomybės.
Statistiškai Lietuvoje turime apie 3 tūkstančius musulmonų, tačiau, neoficialiais duomenimis, jų yra apie 10 tūkstančių.
Yra ir lietuvių, kurie nusprendžia priimti islamą – tai nebūtinai susiję su santuoka. Aišku, yra ir tokių situacijų, tačiau tikrai ne visi dėl to tampa musulmonais. Yra pavienių žmonių, kurie randa kelią į islamą, jų niekas neverčia, jie ateina patys. Čia yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas – jeigu jis ieško ir suranda, tai toks jo pasirinkimas.
Kai grįžau į Lietuvą, Kauną, savo gimtąjį miestą, jau buvo aišku, kad čia yra musulmonų dvasininkų trūkumas. Tuomet gavau imamo pareigas ir pradėjau dirbti, nuo 2000 metų vadovauju Kauno bendruomenei, o nuo 2008-ųjų buvau išrinktas vyriausiuoju dvasininku – muftijumi - atstovauti musulmonams Lietuvoje ir pasaulyje.
– Kiek Lietuvoje yra mečečių, kuriose vyksta pamaldos?
– Mečetės Lietuvoje yra išlikusios nuo senų laikų. Trys iš jų yra medinės, senuose kaimuose, kur nuo senovės gyvena totoriai. Viena jų yra Nemėžio kaime, šalia Vilniaus, – tai miniatiūrinė mečetė. Šiek tiek didesnė mečetė yra Keturiasdešimties Totorių kaime, ir nors pavadinimas daug ką pasako, totorių ten gyvena tikrai daugiau (šypsosi).
Didžiausia mečetė, taip pat medinė, yra išlikusi Raižių kaime, šalia Butrimonių, Alytaus rajone. Na, o vienintelė mūrinė ir pagrindinė, gražiausia ir naujausia yra Kaune. Iš tikrųjų įdomus faktas – Baltijos šalyse mečetės yra išlikusios tik Lietuvoje.
Man tenka keliauti per visas tas mečetes, todėl reikalui esant pamaldas galiu laikyti bet kurioje mečetėje, bet pagrindinė mečetė yra Kaune, todėl joje tenka lankytis kiekvieną penktadienį.
Mečetėje lankosi tikrai daug žmonių, ir net tie, kurie keliauja po musulmoniškas šalis, islamą vertina kaip tikrą egzotiką. Tačiau viskas yra kur kas paprasčiau. Islamas – viena iš trijų monoteistinių religijų, labai artima krikščionybei, tad šiose religijose yra labai daug panašių dalykų. Ar žinojote, kad Lietuvoje islamas gyvuoja jau daugiau kaip 600 metų?
– Kokia jūsų, kaip dvasininko, diena?
– Dvasininko pareigų yra daug, ir kiekvienas dvasininkas turi savo pareigas, kurios priklauso nuo jo užimamos pozicijos. Jų gali būti pačių įvairiausių – nuo vedybų iki skyrybų ar laidotuvių, patarimo, pokalbio. Mes neturime tokios didelės bendruomenės, tačiau klausimų, kuriuos reikia spręsti, būna daug – per vieną dieną gali būti ir kelios vestuvės, ir laidotuvės.
Stengiamės vaikus auklėti pagal savo tradicijas, išmokyti. Jie nuo mažumės mato mus su žmona besimeldžiančius, praktikuojančius islamą – tai geriausia mokykla ir geriausias pavyzdys. Tokie dalykai perduodami per praktiką – vien tik teorija nieko neduoda.
Musulmonų imamas gali turėti šeimą – aš turiu žmoną, tris sūnus ir pas mus namuose gana linksma. Stengiamės vaikus auklėti pagal savo tradicijas, išmokyti. Jie nuo mažumės mato mus su žmona besimeldžiančius, praktikuojančius islamą – tai geriausia mokykla ir geriausias pavyzdys. Tokie dalykai perduodami per praktiką – vien tik teorija nieko neduoda.
Mes meldžiamės kiekvieną dieną po 5 kartus, laikomės pasninko. Tai nėra neįmanoma, nes daugelis žmonių įsivaizduoja, kad pasninkas – kas nors labai sudėtingo, tačiau taip tik atrodo, kai nesusiduri su tuo asmeniškai. Dažniausiai visa tai yra susiję tik su tų žmonių turimomis žiniomis iš savo religijos ir tada prasideda minčių klaidžiojimas.
Pasninkaujame vieną mėnesį per metus remdamiesi Mėnulio kalendoriumi. Dažniausiai pasninkas užtrunka 29 ar 30 dienų – tai priklauso nuo metų. Nuo aušros iki saulėlydžio negalime nieko valgyti, gerti, turėti lytinių santykių. Vasarą tai yra sudėtingiau įgyvendinti, nes diena ilga, o žiemą – šalta, tai irgi apsunkina pasninką, bet viskas yra įmanoma.
Pasninkas yra normali praktika visose religijose, be to, ir organizmui sveika nors kartą metuose persikrauti. Svarbiausia laikytis taisyklių ir po pasninko nepersivalgyti. Taip pat mes nevartojame nieko, kas svaigina, nevalgome kiaulienos.
– Sakote, kad per dieną reikia melstis penkis kartus, – kaip tai pavyksta įgyvendinti?
– Viskas yra labai paprasta ir įmanoma. Jeigu kelionėse ar esant kokiai kitai situacijai neišeina atsiklaupti ir nusilenkti, yra visokiausių logiškų sprendimų, kurie įgyvendinami labai paprastai. Dažnai žmonės, kurie yra musulmonai, iš nežinojimo apie savo religiją perdeda ir sukuria problemų.
– Musulmonų vardas pasaulyje sulaukia ir nekokių atgarsių. Ką manote apie musulmonų, islamo ir terorizmo siejimą?
– Visų pirma, mes, totoriai, Lietuvą vadiname savo gimtine, ir totoriai prie Lietuvos valstybingumo yra prisidėję tikrai labai daug. Tai vienintelė mūsų tėvynė, kurią žinome. Kai pasaulyje įvyksta koks teroro išpuolis, kaltinti islamą ir musulmonus yra neteisinga, nes bet kokioje bendruomenėje gali pasitaikyti įvairių žmonių.
Apskritai, tokios sąsajos didelė problema, su kuria tenka susidurti gana dažnai. Musulmonai – nėra vienalytis dalykas, čia, kaip ir krikščionybėje, yra įvairiausių pakraipų. Pasitaiko žmonių, kurie turi iškreiptą ideologiją, tačiau mes negalime visų musulmonų mauti ant vieno kurpalio.
Galėtume islamą palyginti su švariu upeliu. Juk švarus upelis nėra kaltas, kad kažkas nešvariomis rankomis iš jo semia vandenį, ar ne? Religija iš tikrųjų yra patarimas, kryptis, kur žmonės eina, ir jeigu jie suklumpa – tai yra jų nuodėmė, o ne religijos.
Žmonės labai tiesmukiškai vertina musulmonus, o juk bet kokioje bendruomenėje atrasime nusikaltėlių ir blogų žmonių, tačiau gerų žmonių yra visada daugiau. Jeigu islamą praktikuoja keli milijardai žmonių visame pasaulyje – ar logiška sakyti, kad jie visi blogi? Arba sakyti, kad totoriai geri, nes mes juos pažįstame ir su jais gyvename, o visi kiti – nusikaltėliai, irgi netinka.
Galėtume islamą palyginti su švariu upeliu. Juk švarus upelis nėra kaltas, kad kažkas su nešvariomis rankomis iš jo semia vandenį, ar ne? Religija iš tikrųjų yra patarimas, kryptis, kur žmonės eina, ir jeigu jie suklumpa – tai yra jų nuodėmė, o ne religijos.
Turiu pripažinti, kad žmonių, kurie naudoja religiją kaip įrankį skleisti savo klaidingai ideologijai, tikrai yra. Tačiau tokių yra ne tik islame, bet ir kitose religijose. Apskritai daugelyje teroro aktų minimi tik musulmonai, o jei juos įvykdo kiti žmonės, jų religija niekada neakcentuojama.
– Ar dažnai tenka kovoti su musulmonus ir islamą supančiais stereotipais?
– Beveik visada sulaukiu panašių klausimų. Iš tikrųjų musulmonai yra lygiai tokie patys žmonės kaip ir visi – jie nori rūpintis savo šeima, nori gyventi taikiai, kad vaikai gautų normalų išsilavinimą ir panašiai.
– Ar skiriasi Lietuvos ir kitų šalių musulmonai?
– Tai yra skirtingos tautos, vadinasi, ir skirtingi mentalitetai, o religija visur yra ta pati. Islame yra tam tikrų pakraipų, kurios turi skirtumų, bet tai nėra esminiai skirtumai. Sakyčiau, kad labiausiai skiriasi šiitai, tiksliau – jų religinė praktika, tačiau jie sudaro tik 10 proc. musulmonų. Vadinti jų radikaliausiai nusiteikusiais tikrai negalime. Pati religijos esmė nepriklauso nuo tautos – ji visur išlieka tokia pati. Tačiau tie patys principai galioja ir kitoms religijoms.
– Keliaujate po įvairias šalis, ar lieka laiko artimiesiems, pomėgiams?
– Vienas iš pomėgių – maisto gaminimas. Labai mėgstu išmėginti ką nors naujo keliaudamas, o vėliau tuos patiekalus „parsivežu“ namo – t. y. bandau ir pats pagaminti. Pomėgiui nėra per daug laiko, tačiau ir kelionės darbo reikalais juk gali būti įvardytos kaip pomėgis (šypsosi).
Man labai patinka Azijos, Indijos, Tailando virtuvė, taip pat mėgstame ir nacionalinius savo patiekalus. Daugiau šiuo metu gamina žmona, tačiau, kai turiu laiko, būtinai gaminu ir sulaukiu pagyrimų.
– Kaip manote, ką lietuviams reikėtų žinoti apie musulmonus Lietuvoje?
– Pirmiausia, mano nuomone, lietuviai turėtų žinoti apie islamo istoriją Lietuvoje ir kaip tai mums artima. Lietuviai nežino, kad mūsų šalyje yra mečečių, kad musulmonai čia gyvena jau šimtmečius ir kad tai, ką girdėjo apie musulmonus, nebūtinai yra tiesa.
Kodėl daugiau apie tai nepasidomėjus, neapsilankius mečetėje? Juk lietuviai taip mėgsta keliauti ir atostogauti būtent musulmoniškuose kraštuose – Turkijoje, Egipte, Tunise, Maroke, arba kraštuose, kurie istoriškai yra labai susiję su islamo religija – Maltoje, Pietų Ispanijoje ir pan.
Istoriją reikia žinoti tam, kad musulmonai nekeltų baimės, nes ir pats islamas mums daug artimesnis nei kitos religijos, tarkime, budizmas. Taip pat dažnai yra painiojamos tautinės tradicijos su islamu.
– Ką reikėtų žinoti, kai bendraujame su musulmonais?
– Šiandien daug kalbame apie toleranciją, tačiau labai mažai apie pagarbą. Jeigu toleruojame, vadinasi, ir gerbkime. Juk jeigu koks užsienietis, atvykęs į mūsų šalį, pradės tyčiotis iš mums svarbių dalykų, bus nemalonu ir skaudu, todėl bet kokiu atveju bendraujant reikia paprasto dalyko – pagarbos gyvenimo būdui, pasirinkimui, religijai. Islame svečias – palaima, todėl priimti svečius yra šventas reikalas.
– Ar nustemba žmonės, sužinoję, kad esate musulmonas?
– Žinote, nėra pagrindo pradėti pokalbį prisistatant ir sakant, kad esu musulmonas (juokiasi). Tai atrodytų keistai – iš tikrųjų, neturiu jokių problemų Lietuvoje. Čia mūsų gimtinė, kurioje jaučiamės laimingi.
