„Aš esu prižiūrėtojas, sodintojas, o jie turi savo gyvenimą, savo kambarį, savo SPA muziką, kurios klauso“, – pasakoja Klaipėdos pašonėje gyvenantis choreografas Darius Berulis.
Netikėtai aptikęs vaizdo įrašus su daiginių auginimo subtilybėmis vyras taip susidomėjo, jog apsidairęs parduotuvėje, tačiau nesusigundęs nepatraukliomis lentynose nugulusiomis pakuotėmis, nusprendė pats išbandyti jų užsiauginti. Taip pirmosiose dėžutėse užaugę daigai dabar uzurpavo visą kambarį nuosavame choreografo name, kuriame jis gyvena kartu su žmona, taip pat choreografe Aušra Krasauskaite.
„Realiai praėjusių metų pavasario gale pradėjau tuo domėtis, daug vaizdo istorijų įkvepiančių peržiūrėjau. Kilo noras pabandyti. Didelių investicijų nereikėjo pabandymui. Vėliau pasidomėjau rinka, pagalvojau, kodėl gi ne? Ir va, pamažu pajudėjo. Iš pradžių pažįstamų ratas labiau, dabar ir nepažįstami, – pasakoja choreografas.
– Pradėjau nuo ridikėlių ir garstyčių daigų. Atėjau į parduotuvę, žinot, menininkai, kad ir daug veiklos, piniginė išraiška nelabai didelė. Galvoju, pažiūrėsiu, kokios sėklos nebrangios. Pasidomėjau, kad pakančiausios naujiems bandymams garstyčių sėklos. Taip sėklų, žemės nusipirkau ir bandžiau.
Turiu sąlygas, namie ne visi kambariai užimti, vienas nebaigtas remontuoti. Pagalvojau, kad reikia iškart viduj bandyti, kad galėčiau mokytis auginti visus metus. Iš pradžių žmonai nieko nesakiau, o paskui įvedžiau parodyt, tai ji sakė: „O, kaip gražu, gal gali visąlaik taip būti?“.
Dabar daiginiai jau uzurpavo visą kambarį. Iš ten pašalinti visi nereikalingi daiktai, tad karaliauja vien žaluma. Užauginti daiginius trunka savaitę. D.Berulis augina saulėgrąžų, ridikėlių daigus, taip pat mišinį iš kale, raudonųjų bei ropinių kopūstų, brokolių ir gražgarsčių. Kiek ilgiau, apie porą savaičių trunka užauginti žirnių daigus. Tiesa, vienos rūšies sako retai kas teaugina, o skonis ypatingas.
Daiginių auginimui D.Berulis parūpino papildomos šviesos, kad fotosintezė vyktų sklandžiai ir daigai įgytų „skanų“ žalią atspalvį. Negana to, jie auga skambant muzikai. Produkciją chroreografas pavadino „Mini sveikučiais“, mat daigai yra švieži ir traškūs.
Atėjau į parduotuvę, žinot, menininkai, kad ir daug veiklos, piniginė išraiška nelabai didelė. Galvoju, pažiūrėsiu, kokios sėklos nebrangios.
„Tai galima vadinti hobiu. Turiu ir individualią veiklą. Šiaip faina, visi nustebę, džiaugiasi, kad kažkuo užsiimu, kas patinka. Man tai čia kaip terapija. Žinoma, reikia įdėt darbo, reikia pasodinti kiekvieną savaitę, tačiau ilgiausiai užtrunka nukirpti, supakuoti.
Reikia išvalyti, išplauti padėklus iš naujo, vėl žemę pakeisti, nes nukirpus daigus lieka šaknų paklodė. Tai kainuoja laiko. Galų gale reikia ir lentynas išvalyti, palaikant higieną. Ir dar išvežioti, nes pats vežioju“, – pasakoja keliasdešimt dėžučių kiekvieną savaitę supakuojantis D.Berulis.
Turi daug vitaminų
Daiginius užsiauginantis choreografas pasakoja juos naudojantis visur – ir kokteiliams, ir troškiniams ar tiesiog patiekalų dekoravimui, nes juk estetika lėkštėje taip pat žadina apetitą.
„Tai gali būti kugelis paprasčiausias su grietine ir žaluma. Visai kitas įspūdis“, – šypteli D.Berulis.
Pasak jo, pasaulyje tokie daiginiai tikrai ne naujiena. JAV mokslininkai jau bemaž prieš tris dešimtmečius ištyrinėjo, jog daigai, priklausomai nuo rūšies, turi nuo 4 iki 40 kartų daugiau naudingųjų medžiagų ir vitaminų nei iš sėklos užaugusi daržovė ar vaisius.
„Daigas yra daug vertingesnis, tarkim, ridikėlių – apie 40 kartų. Aišku, tyrimai rūšių skirtingi, bet visi rodmenys nenukrenta žemiau keturių kartų. Tai mane labai suintrigavo. Daigai labai gerai virškinimui, paskatina natūralią florą išlaikyti. Kadangi turi sukoncentruotą vitaminų kiekį, kai kurie ir cinko, kalio, vitamino C, tai jų užtenka nedidelio kiekio.
Tai tikrai puiku, tačiau ir piktnaudžiauti nereikia, jei organizmas nepratęs. Gali įvykti reakcija. Šie daigai kaip traškučiai. Būna, kol atiduodu, susiskaičiuoju, susipakuoju, man jau atneša tuščią dėžutę“, – pasakoja D.Berulis.
Paklaustas, ar augant poreikiui neteks daigams paskirti dar vieno kambario, D.Berulis šypteli, jog tuomet jau teks dairytis kokio sandėliuko ar konteinerio.
„Gyvenimas parodys, vizija, aišku, yra. Sako, svajok ir svajok drąsiai, tada svajonės pildosi. Stengiuosi drąsiai svajoti. Ateinam į šitą žemę džiaugtis. Turim, džiaugtis, kad esame, o kaip tai padarysime, kiekvieno mūsų reikalas“, – kupinas optimizmo sako klaipėdietis.
Skanauja ir kolegos
Bene pirmaisiais daigų ragautojais tapo D.Berulio kolegos iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro, kuriame jis dirbo pastaruosius šešerius metus, tačiau pamažėle nusprendė pasitraukti iš baleto trupės.
Tiesa, iš teatro scenos išnykti neketina, tačiau veiklų esama daug, o laiko jau pristinga. D.Berulis šoka ir A.Šeiko šokio teatre, be to, yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto dėstytojas. Choreografijos studentams jis dėsto tai, kas ir pačiam artima – tautinį šokį, veda šokio studijos bei lietuvių liaudies papročių paskaitas.
„Ryškiausi mano vaidmenys yra Agnijos Šeiko šokio teatre. Ji tas žmogus, kuris atvedė į didžiąją profesionalią sceną. Pirmas mano darbas šiame teatre – „Aikštelėje laisvų vietų nėra“, už kurį Agnija gavo pirmą auksinį scenos kryžių.
Mes šokome su Petru Lisausku. Jis šiuo metu dirba Danijos teatre, gan žymus žmogus Lietuvos šokio pasaulyje. Po to sekė nuoširdus kaimyno antino vaidmuo „Baltojoje lopšinėje“, su kuriuo pusę pasaulio išmaišėm ir tebemaišom. Tai vaikams skirtas spektaklis su smėliu ant scenos.
Pernai pasirodė „Alisa stebuklų šalyje“. Kviečiu, tikrai įdomus, kitoks spektaklis. Rodome tik Klaipėdos dramos teatre. Aš vaidinu liokajų, skrybėlių. Pusiau šoku, pusiau vaidinu. Aišku, vieną iš įsimintiniausių vaidmenų man padovanojo M.Rimeikis balete „Eglė žalčių karalienė“, kur vaidinu Eglės tėvą. Techniškai gal nėra sudėtingiausias vaidmuo, bet jam reikia pribręsti. Labai džiugu, kad leido, manyje pamatė tai“, – apie įkūnytus vaidmenis pasakoja choreografas, branginantis ir savo žmonos, A.Krasauskaitės spektaklius, ypač „Karmen“, kuriame šoka ir pats.
D.Berulis ir pats turi patirties statant šokio spektaklį. Prieš keletą metų pasirodė laisvės tematika sukurtas šokio spektaklis, šiemet Lietuvos nepriklausomybės 30-mečiui atkurtas, patobulintas A.Šeiko šokio teatre. Jame laisvės, partizanine tematika šokio judesiais atskleidžiama scenoje originaliai ir netikėtai panaudojant juodžemį.
