Šiuos mokslo metus Rasa sako baigianti puikios nuotaikos – džiugina mokinių pasiekimai, gerai išlaikyti egzaminai. Atrodytų, paprasti dalykai, tačiau jie mokytojai suteikia daug džiaugsmo, tam tikra prasme – įprasmina, įrėmina metus.
15min pokalbis su mokytoja Rasa – apie mažus kasdienybės dalykus, apie tai, kaip iš kaimiškos mokyklos perspektyvos atrodo švietimo reformos ir ar mokytojas yra prestižinė profesija.
Alytaus rajono meno ir sporto mokykloje mokytoja dirba nuo 1995 metų ir vaikus moko groti pianinu ar fortepijonu. Mokyklos centrinė bazė yra Dauguose, gražioje vietoje ant ežero kranto. Tačiau mokytojai pas vaikus važiuoja ir į kitas seniūnijas, į miestelius ir kaimus: „Aš važiuoju į Simną, taip pat mokau vaikus Dauguose. Kiti mokytojai važiuoja į Pivašiūnus, Miroslavą, Butrimonis – į visas rajono gimnazijas. Maklinėjame po visą rajoną.“
– Rasa, ar galėčiau jus vadinti kaimo mokytoja. Jūs neįsižeisite?
– Visiškai ne. Esu dirbusi ir mieste, bet kaime dirbti man patinka. Miestuose – sunkesni vaikai, pablūdę labiau.
– Ir nebuvo noro į didesnį miestą? Kauną, Vilnių.
– Vilnių labai mėgstu, juk ten mokiausi. Jame dažnai būnu, važiuoju į koncertus, be to, abu mano vaikai gyvena Vilniuje. Tačiau dirbti – ne, man gerai čia.
– Mokote groti. Ne matematikos, ne lietuvių ar užsienio kalbos, ne „svarbių“ dalykų, o meno.
– Bet muzika yra sudedamoji daugelio dalykų dalis, joje yra labai daug. Ne šiaip sau sakoma, kad muzikantai yra geri matematikai. Iš mūsų vaikai gauna pradmenis, taip pat muzika yra ir išprusimas. Juk per pamokas mes kalbame įvairiausiomis temomis.
