„Kaip sakoma, nepastebi, kaip auga tavo vaikai, nes jie visada šalia, bet kai susitinki po ilgesio nesimatymo svetimus vaikus, iš karto nustembi, kokie jie dideli. Kaip augo mano pačios vaikai, pamatau tik pasižiūrėjusi nuotraukas ar vaizdo filmukus, tą patį galiu pasakyti ir apie savo gimtąjį Vilnių. Miestas augo kartu su manimi, ypač pastaraisiais metais sparčiai keičiasi. Pokyčius pastebėti sunku, tačiau džiaugiuosi kiekvieną dieną, kaip jis keičiasi į gerą pusę“, – dalinasi Nomeda Marčėnaitė.
N.Marčėnaitei patinka pastarųjų metų pokyčiai sostinėje, įgyvendinama žalioji idėja. Nors visada yra žmonių, kurie kritikuoja, ne visiems patinka krūmais apsodinti šaligatviai, tačiau jeigu miestas būtų išklotas trinkelėmis, prikibtų kodėl viskas „trinkelizuojama“ ir asfaltuojama. „Galvoju, kad nereikėtų per daug kreipti dėmesio į amžinus bambeklius. Man patinka pokyčiai, Vilnius tapo labai gražus per pastaruosius kelis dešimtmečius“, – sako Nomeda.
15min kviečia dalyvauti konkurse „Ar matai, kaip keičiasi pasaulis?“. Siųskite savo pastebėtus labiausiais džiuginančius pokyčius ir laimėkite solidžius prizus! Primename, kad šio konkurso prizinis fondas yra net 2600 eurų! Nesnauskite! Jūsų darbų laukiame iki gegužės 20 d.
Pokyčius pastebėjo pasižiūrėjusi filmą
Gal pasirodys keista, bet miesto pokyčius Nomeda pamatė pasižiūrėjusi filmą „Mr.Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“. „Pamačiau, ne tik kokia buvo mūsų dvasinė būsena, kaip gyvenome, bet ir kaip atrodė miestas, ne tik Vilnius, bet ir visa Lietuva. Ir praėjo tik 20 metų. Tikriausiai per tiek metų Londonas ar Berlynas nelabai pasikeitė, o mūsų sostinė neatpažįstamai pasikeitė. Skirtumas milžiniškas, manau, kad dabar gyvename geriausius laikus. Dabar karo akivaizdoje supranti, kaip viskas trapu, kaip viską reikia saugoti“, – tvirtina menininkė.
Nomedą džiugina ir parkai, puoselėjama sostinės žalioji erdvė. Vaikščiodama po žydinčių sakurų parką ji galvojo, koks gražus mūsų miestas, kokie laimingi, besišypsantys čia apsilankiusių žmonių veidai. „Nufotografavau savo mamą sakurų ir dangoraižių fone, kurie man taip pat patinka. Vilniuje dera viskas – tai, kas sena, ir tai, kas nauja. Yra ir kosmopolitizmo, ir pagarbos“, – sako TV laidų vedėja.
Mes tobulėjame, miestas laimi
N.Marčėnaitė pastebi ir tai, kas darko sostinės vaizdą: „Senamiestyje ar naujamiestyje išdygo pastatų, kuriuos vadinu radiatoriais, kondicionieriais ar šaldytuvais. Keisčiausia, kad vienas iš tų pastatų visiškai neseniai gavo apdovanojimą už integraciją.“
Tačiau pozityvo tikrai daugiau. Neseniai atidarytas prekybos centras Valakampiuose, kuris pritaikytas prie žalios aplinkos, panaudota daug medžio. Tai rodo, kad užsakovai įgyja daugiau supratimo apie architektūrą ir aplinkos estetiką. „Mes tobulėjame ir miestas nuo to tik laimi“, – teigia menininkė.
Tvarkinga, graži aplinka, kuri mums jau tapo įprasta, tikrai nėra savaime suprantama. Visa tai reikalauja pastangų, žmogiškųjų resursų. „Ypač vertinu žmogiškąjį miesto aspektą, kuriame daugėja įdomių, tikrų erdvių. Kažkas sugalvojo laikyti bites ant daugiabučio stogo. Atrodo, kokia nesąmonė, bet kodėl gi ne? Jeigu kažkam pavyksta realizuoti idėją, net ir labiausiai utopišką, tai yra nuostabu“, – tvirtina Nomeda.
Idėjoms įgyvendinti reikia finansavimo
N.Marčėnaitė niekada nepasinaudojo ES fondų lėšomis įgyvendinti savo idėjas, ar sukurti projektą: „Priklausau tai žmonių kartai, kuriems nešauna į galvą pasinaudoti kitų teikiama parama, bet labai viliuosi, kad jaunimas kitaip mąsto. Nieko bloga ieškoti finansinių galimybių savo idėjoms paremti. Nes idėja be finansinio palaikymo numiršta, dažnai pats menininkas negali generuoti ir užtikrinti finansavimo.“
N.Marčėnaitė apgailestauja, kad jos karta užaugo be finansinio raštingumo ir tikisi, kad jauni žmonės yra drąsesni ir turi daugiau nuovokos, kas jiems gali padėti.
Turime pasirūpinti silpniausiais
Kuriuo keliu toliau turėtų eiti Lietuva, kokioms sritims skirti daugiausia dėmesio, pastangų, finansavimo? „Puiku, kad statome gražius pastatus, kuriuose kuriasi biurai, tačiau norėčiau, kad nepamirštume silpniausių savo visuomenės narių. Manau, kad daugiausia dėmesio trūksta senjorams, kurie patys negali savimi pasirūpinti“, – sako Nomeda.
Šiuo metu ji gyvena kartu su mama, prieš trejus metus mirė jos tėtis ir N.Marčėnaitė matė, kaip atrodo slaugos ligoninės. „Tai neturėtų būti įstaigos, kuriuose žmonės tiesiog atbūna, iškenčia savo likusį laiką. Slaugos namuose turi būti gera gyventi, senjorai turi turėti galimybę pasivaikščioti po parką, sodą. Tik tuomet būsime daug pasiekę, kai mūsų senjorai sulaukę gilios senatvės galės gyventi oriai“, – įsitikinusi menininkė.
Turėtume nepamiršti ir neįgaliųjų. „Turiu draugų, turinčių negalią, prieš keletą metų vaikščiojau po miestą atkreipdama dėmesį į jiems pritaikytą infrastruktūrą. Supratau, kad jeigu reikėtų važiuoti ratukuose, daugelis vietų taptų neįveikiama kliūtimi“, – apgailestauja N.Marčėnaitė ir priduria, kad džiaugiasi šalies pokyčiais, bet turime nepamiršti silpniausių savo visuomenės narių ir jais tinkamai pasirūpinti.
