Gyvendama svetur Viktorija visą laiką palaikė ryšius su Lietuva, padėjo plėtoti įvairiausias jaunimo iniciatyvas. Viena jų – suteikti moksleiviams galimybę, prieš pasirenkant profesiją, atlikti vasaros praktiką įvairiose įmonėse ir organizacijose.
Šį kartą veikli mergina pradėjo dar vieną iniciatyvą, skirtą panašioms į ją moterims. Tai savipagalbos tinklas, padedantis į svetimą šalį ar miestą atvykusioms dirbti ar studijuoti moterims greičiau integruotis naujoje aplinkoje. Tai visiškai neformali bendruomenė, ryšius dažniausiai palaikanti per socialinius tinklus.
– Kaip atsirado idėja sukurti keliaujančias moteris vienijančią bendruomenę?
– Iniciatyvą pradėjo škotė Anne Scott, kuri dėl intensyvios profesinės veiklos keisdavo šalį maždaug kas metus. Nebūdavo lengva kaskart pradėti gyvenimą iš naujo, ieškotis naujame mieste gerų vietų pavalgyti, pasivaikščioti, susikurti naujų pažįstamų ratą ir pan.
Paskutinė jos stotelė buvo Hamburgas, kur ji susipažino su šešiomis merginomis, jos turėjo panašų darbo pobūdį ir po metų visos išsivažinėjo į kitas šalis. Tuomet Anne ir kilo mintis, kad būtų labai šaunu, jei kiekviename mieste būtų bendruomenė, į kurią ką tik atvykęs gali kreiptis pagalbos ir patarimų, taigi jau iš anksto būtų paruošta dirva draugystei ir pažinčiai su miestu.
Be to, Anne dažnai klausdavo, kuo ji save laiko – emigrante, imigrante, tiesiog keliaujančiu žmogumi. Ir suformulavo – „girl gone international“. Būtent tokiu pavadinimu ir atsirado pasaulinė bendruomenė, vienijanti moteris, kurios daug keliauja, dirba įdomius darbus, moka daug kalbų ir pan. Viskas prasidėjo nuo Anne žinutės „Facebook'e“, tačiau po truputį tinklas plėtėsi, apimdamas vis daugiau šalių ir miestų. Tai tinklas, kuris padeda naujoje aplinkoje integruotis greičiau.
– Kaip pati atsidūrėte šiame tinkle?
– Apie šią idėją išgirdau iš savo draugės italės, kuri tuo metu, kaip ir aš, gyveno Hamburge. Kai ruošiausi persikraustyti į Miuncheną, ji man patarė susirasti šią grupę. Ir iš tiesų, iš karto susiradau būrį draugių, kurios, viena vertus, labai panašios, kita vertus, visos iš skirtingų šalių, turinčios daug skirtingų patirčių. Jos visos atvyko į Miuncheną arba dirbti, arba studijuoti, arba atlikti praktiką.
Kas antrą arba kas trečią savaitę susitikdavome ir eidavome kur nors pavalgyti. Taip Miunchene atradau naujus kvartalus, naujas kavines, restoranus. Grupėje dalijamasi pačia įvairiausia informacija. Pavyzdžiui, kokią perkraustymo įmonę samdyti, kur rasti kirpėją, kuri gerai dažo plaukus, ir pan.
Man pasakojo, kad Hamburge dalis moterų susibūrusios į knygų klubą. Jos renkasi kartą per mėnesį ir būna perskaičiusios tą pačią knygą, kurią susirinkusios aptarinėja, diskutuoja šios knygos temomis. Manau, kad bendruomeniškumo jausmas, atvykus į svetimą miestą, labai svarbus.
– Ar yra kas nors panašaus Lietuvoje?
– Iki šiol nebuvo. Tačiau kartą mane susirado Hamburgo bendruomenės pirmininkė, amerikietė, ir paklausė, ar nenorėčiau su ja susitikti, nes ji kelioms dienoms atvyksta į Vilnių. Prie jos prisijungė mergina iš Australijos. Aš su jomis nuostabiai praleidau laiką. Kalbėjomės mums aktualiomis temomis, pasidalijome savo gyvenimo istorijomis.
Pavyzdžiui, australė dirba genų inžinerijos srityje. Ji pasakojo, kad ateityje žmogus turės informaciją apie visus savo genus, pagal kuriuos bus galima nuspėti, kokios ligos jam gresia, ir tai bus galima pakeisti. Aš pasidalijau savo idėja „google transit“, kurią noriu įgyvendinti Lietuvoje ir prie kurios dirbau programoje „Kurk Lietuvai“. Pasirodo, australei tai ne naujiena, nes pernai ši programa atsirado jos tėvynėje: tu įvedi tašką A ir tašką B, o programa pateikia, kaip nuvykti iš vieno taško į kitą viešuoju transportu.
Tai buvo visiškai netikėtas susitikimas su moterimis, kurias mačiau pirmą kartą, bet susėdusios prie stalo atradome daug bendrų temų. Todėl pamaniau, kodėl negalėtų tokia bendruomenė kaip kituose miestuose būti ir Lietuvoje. Taip gimė „Girl gone international Vilnius“. Kai pasidalijau žinute „Facebook'e“, jau prisijungė 30 narių. Tiesiog ne visos galėjo ateiti į susitikimą. Šįkart buvome penkiese ir kartu praleidome puikų vakarą.
– Kokios moterys susirinko?
– Aistė yra lietuvė, chirurgė, ilgus metus gyvenusi Amerikoje. Su ja susipažinau programoje „Kurk Lietuvai“. Kai kitos moterys pradėjo klausinėti, kurioje poliklinikoje geriausia prisiregistruoti, kokie gydytojai kalba angliškai, ji jau žinojo atsakymus.
Kita lietuvė, Beatričė, dirba Londone, tačiau gyvena Vilniuje, nes jos vyras brazilas, apsilankęs Lietuvoje, labai pamilo šią šalį.
Katherine kilusi iš mišrios šeimos, todėl turi JAV ir Vokietijos pilietybes. Ji dirba Europos Sąjungos Lyčių lygybės agentūroje. Jai čia taip patiko, kad ji prasitęsė savo sutartį.
Labai geras jausmas, kad ir Lietuvoje galima rasti tokią tarptautinę aplinką.
– Kodėl ši bendruomenė skirta tik moterims? Ar tai susiję su feminizmo idėjomis?
– Kartais mes susitinkame su savo partneriais ar vyrais, jeigu juos turime. Tačiau pati idėjos esmė – moterys padeda moterims.
Iš tiesų vis daugiau moterų yra darbo rinkoje, tarp mano kartos moterų jau neįsivaizduojama, kad būtų galima nedirbti. Dėl to moterys vis savarankiškesnės, jos gali priimti sprendimą vienos važiuoti į svetimą šalį ir ten dirbti. Šiandien keliauti yra labai paprasta, dirbti kitoje šalyje – taip pat labai paprasta, išmokti kalbų yra kur kas lengviau nei anksčiau. Ir tokių keliaujančių moterų daugėja.
Taigi šia iniciatyva norima pabrėžti, kad mes gyvename atvirų galimybių pasaulyje. Feminizmo istorijos pradžioje moterys tiesiog kovojo už savo teises, dabartinio feminizmo objektas – kova dėl galimybių. Galbūt šiuo aspektu iniciatyva susijusi su feminizmu.
Burtis į tarptautines bendruomenes šiandien taip pat paprasta. Juk gyvename technologijų pasaulyje. Dabar tu, naudodamasis technologijomis, gali susirasti žmogų, kuris gyvena kitame Žemės gale, bet puoselėja panašias idėjas kaip ir tu. Pasaulis yra sumažėjęs, viskas pasiekiama ranka.
