Kai baigiantis II-ajam pasauliniam karui Audronės tėveliai traukėsi iš Lietuvos, manė į ją sugrįšiantys po kokio pusmečio. Nespės nė mirktelėti, karas pasibaigs – ir vėl bus gimtuosiuose Kaišiadoryse. Iš pradžių šeima pakliuvo į anglų zonos lagerius Vokietijoje, vėliau išvyko į Kanadą. Ten Audronė ir gyveno, kol sutiko Kęstutį Skrupskelį. Penkeriais metais vyresnis mylimasis ją išviliojo į Pietų Karolinos valstiją JAV.
„Sutikau Kęstutį per parapiją, kai 1961 ar 1962 metais jis atvyko siekti doktorato – istorijos bei filosofijos mokslų daktaro laipsnio. Visas mūsų savaitgalinis gyvenimas Toronte sukosi apie ateitininkus, sportą. 1964 metais, dieną po Kalėdų, susituokėme. Kęstutis gavo darbą Pietų Karolinos universitete – išvykome gyventi į kaimyninę JAV. Galvojome, pabūsime kokius trejus metus ir grįšime į Šiaurę. Bet sąlygos Kolumbijos mieste mums buvo sukurtos labai geros“, – prisėdus prie stalelio Kauno gyvūnų globos tarnyboje „Nuaras“, savąją istoriją, likus keletui dienų iki skrydžio į JAV, aiškia lietuvių kalba ėmė pasakoti Audronė.
Pati ji Toronto universitete studijavo graikų ir romėnų istoriją. Manė tapsianti geriausia pasaulyje istorijos mokytoja, tačiau darbas su paaugliais privertė apsigalvoti. „Tai – ne man“, – tarė sau Audronė ir ėmė ieškoti kitų veiklos formų.
Augindama atžalas ji vis dažniau kaip mama apsilankydavo darželyje. Kol vieną dieną sulaukė pasiūlymo tapti darželinukų grupės auklyte. Šis karjeros vingis užsitęsė 17 metų. Tuomet Audronė universitete įgijo edukologijos mokslų daktarės laipsnį ir ėmė dėstytojauti.
„Kęstutis dėstė Pietų Karolinos universitete, aš – filiale Aikene. Edukologinę psichologiją, mokymosi teoriją dėsčiau 25 metus. Dirbau su mokytojų parengimu, todėl dažnai, kaip ir anksčiau, lankydavausi klasėse. Tad vienokiu ar kitokiu būdu visą gyvenimą leidžiu su vaikais. Kartais ir studentai juk būna kaip maži vaikai“, – šyptelėjo Audronė.
Kai atvykome į Lietuvą, pirmiausia supratau, kad tikrai yra toks kraštas! Iki tol buvo sapnas.
– Audrone, kada pirmą kartą apsilankėte Lietuvoje?
Audronė: Tuomet, kai įvyko proveržis. Kai Sovietų Sąjungoje pradėjo organizuoti turus – 1976 metais. Pamenu, kelionė buvo kupina emocijų. Šeštadieninėse mokyklose mums kaldavo apie tą gražią Lietuvą, dainuodavome. Mąstėme, kad yra išties toks kraštas. Galbūt.
Kai atvykome į Lietuvą, pirmiausia supratau, kad tikrai yra toks kraštas! Iki tol buvo tik sapnas. Kauną tais laikais aplankyti galėdavai tik ekskursijos metu. Niekur į šoną negalėdavai nužengti – vizitai būdavo griežtai suplanuoti.
Mums pasisekė. Lėktuvas turėjo skristi į Maskvą, bet pavyko įtikinti, kad turime važiuoti traukiniu iš Varšuvos. Neva tai dėl Kęstučio darbo. Tad nusileido lėktuvas Varšuvoje – taip įgijome dvi papildomas dienas Lietuvoje. Iš viso išbuvome gimtinėje savaitę. O tie, kurie per Maskvą skrido, susigadino dieną Maskvoje, – tik keturias dienas Lietuvoje turėjo.
Giminėms net neleido atvykti mūsų išlydėti į Varšuvą. Tuomet supratau, ką tėvai turėjo jausti, kai reikėjo iš savo gimto krašto bėgti. Buvo sunku išvažiuoti. Ko tikėjomės lankydami Lietuvą? Norėjosi susipažinti su gimine. Tokia romantiška kelionė buvo... Manėm, pagaliau galim, tai važiuojam pažiūrėti, kaip ten yra.
– Kęstuti, kokie jūsų prisiminimai iš to pirmojo vizito?
Kęstutis: Važiuodami iš Varšuvos traukiniu, kai pervažiavome sieną, manėme, kad pamatysime namus su išdrožtais žirgeliais. Kaip knygelėse. Nebuvo (nusijuokia).
Mūsų šeimos pabėgimo į JAV istorija kiek dramatiškesnė. Tuomet man buvo šešeri. Kauną pradėjo bombarduoti. Pamenu, mes kieme sekmadienį laidojome kurmį. Parbėgo mama, sako: „Važiuojam.“ Ji, jos sesuo sumetė penkis vaikus į vežimą ir – į Vakarus. Dar teko arklio ieškoti. Teta pasiėmė butelį degtinės ir į paieškas išskubėjo. Grįžo su degtine ir arkliu (nusijuokia).
Audronė: Kai mes bėgome, kai buvome prie Vokietijos rubežiaus, ten pradėjo skirti moteris su vaikais nuo vyrų. Vyrus ėmė į kariuomenę. Bet mano tėvas turėjo butelį degtinės ir cigarečių. Mus praleido visus su močiute, mama, tėčiu ir manimi. Daug kas per tokius kyšius pralindo. Degtinė gelbėjo. Tuomet man tebuvo vieneri.
Pamenu tuščią kambarį, mažą plytelę ir šiaudų čiužinį. Tik tiek jis turėjo. Tai beprotiškai mane paveikė.
Prisiminimai labiau kyla iš lagerio laikų. Buvo ten toks žmogus su geležine ranka. Visi lagerio vaikai paskui jį bėgiodavo ir šaukdavo: „Berankis, berankis.“ Aš, būdama trejų, grįžau namo ir sakau: „Mama, mačiau berankį.“ Tuomet ji suteikė man didžiulę gyvenimo pamoką. Pasakė, kad aplankysime kaimyną ir nunešime jam sriubytės. Ir nuėjome pas... „Berankį“! Pamenu tuščią kambarį, mažą plytelę ir šiaudų čiužinį. Tik tiek jis turėjo. Tai beprotiškai mane paveikė. Tuomet supratau, kad negalima juoktis iš žmonių. Tai gali bet kam nutikti.
Nepatikėsit, bet netrukus praradau pirštą. Močiutei mėginau padėti malti mėsą. Juoktis iš kito tikrai negalima.
– Tai, kad nereikia juoktis iš kito bėdos, sužinojote pačiu skausmingiausiu būdu. Dauguma tai pavadintų karmos dėsniu. O jūsų tėvai, Audrone, kada gimtinėje po pabėgimo apsilankė pirmą kartą?
Audronė: Vėliau nei mes. Mano mama kartą buvo grįžusi. Jai buvo labai sunku. Juk visą jaunystę Lietuvoje praleido. Mes su Kęstučiu ir vaikais – devynerių ir vienuolikos metų – vėl į Lietuvą sugrįžome 1982 metais. Kai Lietuva atgavo laisvę, kasmet pradėjome kone skristi. Vizitų iš JAV į Lietuvą turėjome jau daugiau nei 30.
– Pagalvojate, kas jūs būtumėte, jei būtumėte augusi ne Kanadoje, o Lietuvoje? Jei šeima būtų nebėgusi, o likusi Tėvynėje?
Kęstutis: Būtum, Audrone, kur nors Kazachstane. Arba užkasta Sibire.
Audronė: Išties. Alternatyva bėgti buvo geresnė. Štai Kęstučio tėvas žuvo. Vienas iš pirmųjų, nes žurnalistas buvo. Kęstas parašė knygą apie jį. Per ją jis ir pažino savo tėvą.
Kęstutis: Mama nepasakojo apie savo gyvenimą. Nežinau, ar žinojau, kad vaikams reikia tėvo. Vieni turi du tėvus, kiti – vieną. Normalu. Išvežė jį 1941 metais. Nieko nežinojome. Tik Sovietų Sąjungai žlugus pasamdėme Lietuvoje advokatą, gavome tėvo bylą.
Audronė: Kęstučio mama visą gyvenimą išlaikė viltį, kad vyras gal vis dar gyvas. Kad pasirodys.
– Anūkų turite tris. Ką jie žino apie Lietuvą?
Audronė: Deja, ir anūkai jau suaugę. Vyriausioji susižiedavo, o jauniausiasis įstojo į kariuomenę. Vidurinioji dar neapsisprendusi. Kai Aleksai – vyriausiai anūkei – buvo šešeri, pradėjome lankyti Lietuvą kas vasarą. Dėsčiau Vytauto Didžiojo universitete, dirbau su mokytojais. Dėsčiau dėstytojams. Iš pradžių buvo sunku. Pripratusi kalbėtis su visais, diskutuoti. Gali kiti nesutikti su manimi, bet turi įrodyti, kodėl nesutinka.
O Lietuvoje, pamenu, pradėjau kalbėti, ir visi tyli. Mokytojai sėdi ir rašo. Buvo sunku. Dar tie techniniai edukologiniai angliški terminai... Džiaugiausi, kad kasmet vis laisviau ir laisviau jie mano paskaitose jautėsi. Galėjome pradėti diskutuoti. Įsijungė į mokymosi procesą.
– Kaip atradote ryšius su Vytauto Didžiojo universitetu Kaune?
Kęstutis: Pirma aš atvykau 1989 metais. Dėsčiau 1990-ųjų metų rudenį. 10 kursų turėjau. Beprotybė buvo. Tuomet buvome vieni pirmųjų, kurie, atvykę iš užsienio, dėstė Kaune. Dėstyti prancūzų kalbos vėliau čia atvyko ir mano sesuo. Kaune yra prancūzų kalbos katedra – tik jos dėka.
– O ką veikdavote laisvalaikiu Lietuvoje?
Audronė: Juk Lietuvoje! Tai svarbiausia. Pamenu, labai nemėgdavau lankyti šeštadieninės mokyklos Toronte. Draugai žaidžia, dviračiais važinėjasi, o aš turiu nuo 9 iki 13 valandos laiką leisti pamokose. Tačiau turėjau porą puikių mokytojų, pavyzdžiui, lietuvių literatūrą dėsčiusią Izabelę Matusevičiūtę. Ji įdiegė tiek daug! Iš jos sklido meilė. Žinojo, kad nenorime būti lietuviškoje mokykloje, bet pas ją eidavome mielai į pamokas. Ji, manau, ir įdiegė norą mokyti kitus.
– Audrone, jūs labai gražiai kalbate lietuviškai. Namuose kalbėdavote tik gimtąja kalba?
Audronė: Taip, mama turėdavo taisyklę – nemaišyti kalbų. Peržengi namų slenksti, gali kalbėti tik lietuviškai. Nė žodžio angliškai. Tai buvo šventa.
– Niekad nemąstėte visam laikui grįžti į Lietuvą?
Audronė: Vaikai, anūkai vis tiek yra ten – JAV. Nenorėčiau taip toli nuo jų gyventi.
Kęstutis: Taip, kaip dabar turime, tikrai nėra blogai (nusijuokia). Kaune turime butą (įsigijo prieš 25-erius metus – aut.).
Peržengi namų slenksti, gali kalbėti tik lietuviškai. Nė žodžio angliškai.
– O ką artimiesiems vežate lauktuvių iš Lietuvos?
Audronė: Gintarinių papuošalų. Šokolado. Lietuviškas šokoladas niekuo nenusileidžia belgiškam.
– Kol Kęstutis bute Kaune rašė knygą, jūs, Audrone, pasirodo, savanoriavote – prieš dvejus metus atsiradote ant „Nuaro“ gyvūnų globos tarnybos slenksčio. Neįtikėtina. Profesorė, mokslų daktarė emeritė, kuri atvyksta kasmet į Lietuvą tam, kad valytų beglobių kačiukų narvus. Kam jums tai?
Audronė: Informaciją apie „Nuarą“ Kęstutis atrado internete. Gyvename visai šalia. Kiek metų nežinojau... Savanorystė tapo įpročiu – atsikratyti visokių teorijų galvoje. Kai mokau kitus prižiūrėti gyvūną ir prisiimti už jį atsakomybę, mokau būti juos švelniais ir teisingais, supratlyvais žmonėmis. Žmogus, kuris negali pamėgti gyvūnų, negali mylėti žmonių.
Kartą vieno koncerto metu pamačiau Pietų Karolinos laukinių gyvūnų centrui priklausančią aklą pelėdą Luną. Ji taip pažiūrėjo į mane! Vieną akį pamirkčiojo. Pamaniau, o, žinau, ką darysiu dabar su savo gyvenimu! Tarsi pakvietė prisijungti. Taip ir pradėjau centre savanoriauti.
Globojame sužeistus laukinius gyvius, juos reabilituojame ir paleidžiame į gamtą. Pelėdos, apuokas, oposumai, pvz., akli ar su trimis kojytėmis, gyvatės, vėžliai. Vien oposumų šiemet 300 jau turėjom. Tai vienintelis sterblinis gyvūnas Šiaurės Amerikoje. Labai dažnai „mamas“ suvažinėja, tačiau jų sterblėse būna iki 13 mažiukų oposumiukų.
Ir dabar laukiu nesulaukiu, kada grįšiu į centrą. Prieš man išvykstant į Lietuvą, atvežė sužalotą vėžlę. Ji nudvėsė, tačiau darant skrodimą rado 40 kiaušinėlių. Kai kurie išsiperėjo. Vienas gimė baltas. Jau toks gražus!
Žinoma, centro veikloje pasitaiko tokių gyvūnų, kurių paleisti į laisvę nebegalime – tiek būna sužaloti. Jie tampa švietimo ambasadoriais. Turime eilę programų. Važinėjame su šiais gyvūnais po mokyklas, senukų prieglaudas, vasaros stovyklas. Jei koks vaikas gimtadienį namuose privačiai švenčia, pakviečia, taip pat nuvykstame. Turime vieną varną, kuri – itin gudri. Ispaniškai moka kalbėti. Tik užeina koks žmogus, šaukia: „Hola!“
– Pasitaiko atvejų, kai koks amerikietis priglaudžia namuose laukinį gyvį?
Audronė: Kai įgyvendindami programą lankomės pas žmones, pirmas dalykas, kurį mokome: „Jei myli gyvūnus, palik laukinį gyvį ten, kur jį radai. Nebent sužalotas jis.“ Daug yra kvailų žmonių. Gal kvailai geraširdžių. Kartą savanoriaujant Kaune skambino dėl šlapios lapės. Juk šlapia, reikia jai į vidų, reikia ją išdžiovinti.
Turime dabar savo centre dvi gyvates. Vieną nusipirko žmonės kaip naminį gyvūniuką. Išsikraustė ir paliko tą vargšytę. Be maisto, vandens. Valytojai, kurie atėjo buto valyt, pamatė ir mums atvežė. Neužmušė. Koks įdomus jos charakteris! Jei nenori niekur važiuoti, pasislepia savo namelyje žemėje. Negali iškasti - tiek susirango, tiek pasislepia.
Kita mūsų prižiūrima gyvatė – žiurkinė. Panaši į lietuvišką žaltį. Vaikas, berods dešimties metų, su šratiniu šautuvu peršovė ją kieme. Šratas perėjo kiaurai. Buvo sužalotas žandikaulis – pusmetį negalėjo pati valgyti. Turiu artritą, tai ji apsivynioja mano ranką ir masažuoja. Geriausias vaistas. Žmonės nesupranta, kokie gyvatės yra nuostabūs gyvūnai.
Nepatikėsit, man prieš keletą dienų pavyko pagaliau pamatyti lietuvišką žaltį. Oh My God („O, Dieve“ – liet. k.)! Svajonė išsipildė. Mažytis, toks mielas, toks gražus.
– Centras, kuriame savanoriaujate, išsilaiko tik geros valios žmonių dėka?
Audronė: Taip. Kažkoks turtuolis mirė, kuris žadėjo skirti beveik milijoną dolerių. Deja, turėjo jis vaikų. Nepavyko. Šiuo metu labai trūksta pagalbos rankų – veža daug iš lizdų iškritusių paukščiukų. Juk juos maitinti reikia kas 20 minučių.
Pati dirbu su oposumais ir vėžliais. Trečiadienis būna mano diena centre. Didžiausias malonumas, kai koks suaugęs asmuo prisipažįsta kažko nežinojęs apie pristatomą gyvūną.
– O jūsų šeimos namuose auga koks gyvūnas?
Audronė: Tris kates auginame. Visos beglobės – išgelbėtos. Kai vaikai augo, turėdavome ir žiurkėnų, ir jūros kiaulyčių. Vaikams – puiki pamoka: ko kokiam gyvūniukui reikia. Namai be gyvūno – ne namai.
– Visą gyvenimą mokėte, mylėjote gyvūnus, o dabar, išėjusi į pensiją, šiuos du dalykus sujungėte – edukuojate žmones apie laukinius gyvius.
Audronė: Taip (nusijuokia). Prieš penkerius metus išėjau į pensiją. Po dviejų savaičių jau savanoriavau. O dar ir šokame su vyru. Svingą. Negalime pasiduoti jaunimui.
Kęstutis: Šokti pasirodymui, beje, ji neleidžia man (šypteli).
Audronė: Per vienas Kalėdas, prieš 14 metų, gaunu dovanų iš Kęstučio suglamžytą voką. Išimu, o ten – čekis, dovanojantis šokių pamokas. Apačioje parašyta: „Bet aš irgi eisiu.“ Tai buvo turbūt romantiškiausia dovana visam pasauly.
Kęstutis: O viskas prasidėjo nuo vieno nemaloniausių mano gyvenime vakarų. Karibai. Paskutinis vakaras. Nuostabi naktis. Mėnesiena. Ošia jūra. Groja vietinė būgnų muzika, o aš nemoku šokti. Baisu! Nutariau: laikas išmokti.
Audronė: Štai, po dešimt metų...
– Tai per jųdviejų vestuves nebuvo jaunųjų valso?!
Kęstutis: Sesuo nusivarė į kampą ir išmokė. Bet nuo vestuvių daugiau niekad nebuvau šokęs.
Audronė: Vyrų pareiga visas moteris vesti šokti. Žinot, žmonės, kurie šoka ir kurie gyvena su gyvūnais – patys mylimiausi pasauly.
Žinot, žmonės, kurie šoka ir kurie gyvena su gyvūnais – patys mylimiausi pasauly.
– Kęstuti, o jūs taip pat jau nebedėstote Lietuvoje?
Kęstutis: O, ne. Pastarąjį kartą draugas paprašė pavaduoti. Sėdi tie vaikai su savo telefonais. Beviltiška padėtis.
– Turite dar neįgyvendintų svajonių?
Audronė: Norėjau būti teisininke. Sakiau, kai išeisiu į pensiją, eisiu į teisės mokyklą. Bet nėra kursų – turi užsirašyti trejų metų programai. O aš norėjau tik kokią gyvūnų teisę pastudijuoti. Išmokau daug ko iš teisėjų, kuriuos rodo per televiziją (nusijuokia). Beje, ne viena valstija jau priėmė įstatymą, kad gyvūnų globos namuose negalima žudyti.
– O svajonių, susijusių su Lietuva?
Audronė: Kad laisvė būtų. Kad toliau Lietuva augtų. Pamenu, kai klausdavau tų, kuriems dėsčiau, koks mokymosi dalykas patinka. Retas atsakydavo, kad istorija. Bet juk istorija nulemia, kas tu dabar esi. Turi suprasti, pažinti, kodėl toks esi. Istorija yra pats gyvenimas.
Kęstutis: Mes nesuvokiame, kaip gerai gyvename. Vienas ryškiausių įspūdžių išlikęs iš to meto, kai dėsčiau 1990-aisiais, – visi veidai nesikeitė. Ar lietuvis džiaugėsi, ar kentė, veidas buvo su kauke. O dabar smagu nueiti į Vilniaus gatvę ir stebėti, kaip žmonių veidai keičiasi. Buvo sunku tuomet dėstyti, nes buvau pratęs reaguoti į žmonių veidus. O lietuviški veidai nieko nesakė. Buvau pasimetęs.
Ar lietuvis džiaugėsi, ar kentė, veidas buvo su kauke.
Audronė: Buvome labai naivūs, kai sovietmečiu į Lietuvą važiavome. Manėme, kad mūsų niekas neseka. Aha. Kai atsiėmėme Kęstučio tėvo bylą, radome antspaudus, kada atvykome į Lietuvą, kada iš jos išvykome.
Kęstutis: Bet tais laikais buvo privalumų. Pamenu, turėjome grįžti į Varšuvą, neturėjome lenkiškų vizų. Nuėjome Lietuvoje į kažkokią įstaigą. Paaiškino: ko jūs rūpinatės, važiuokit, išlaipins iš traukinio ir ką jie gali padaryti – nuveš į Varšuvos oro uostą, o juk jūs to ir norit (nusijuokė). Tiesa.
Kai 1982 metais atskridome į tuometį Leningradą, sužinojome, kad negalime dolerių pakeisti į rublius. Atvirkščiai galėjai. Ką daryti? Reikia važiuoti į Vilnių, o bilietų nebėra. Pasakiau, kad mes neturime teisės miegoti Leningrade, tai atsirado vieta. Kažką, matyt, išvarė iš traukinio.
Audronė: Pamenu įdomų nutikimą traukinių stoty. Vežėmės rubikų kubikų (Rubiko kubas - aut.) žaidimų vaikams dovanų. Mūsų vaikas žaidė, o vietinė mergytė taip žiūrėjo į tą žaislą. Galiausiai jos jau žaidė kartu. Kokį pusvalandį. Nebuvo jokios politikos, nereikėjo jokių kalbų. Tiesiog du vaikai nuobodžiavo, atrado vienas kitą ir žaidė. Jokių: „Ruskė ji.“ Padovanojome tą rubiką kubiką tai mergytei, tai vos neverkė ji.
1990 metais dar turėjau nuotykį Sankt Peterburge. Atskridau Kalėdoms pas Kęstutį. Angliškai nesusikalbėjau su niekuo. Neturėjau rublių. Atvažiavo toks taksistas, kuris truputį angliškai mokėjo. Paaiškino, kad iš kito oro uosto išskrenda lėktuvas į Lietuvą. Nuvežė mane ten, lėktuvas jau buvo išskridęs. Pažiūrėjome, kad yra traukinys. Tas taksistas paskambino dukrai, kuri mokėjo angliškai daugiau. Ji atvažiavo, aprodė man miestą, pavalgydino, nupirko traukinio bilietą. O juk Kalėdų metas, daug kas važiavo. Paskambino Kęstui, kad neatskrisiu aš, o atvažiuosiu traukiniu – kad nesijaudintų šis. Dar pasakė kareivukams, kad mane kupė prižiūrėtų.
Išvažiuojant norėjau už viską atsidėkoti. Pagalvojau, jei Niujorke taip nutiktų... Pirmiausia, niekas nepadėtų. Daviau tam rusui taksistui, berods, 100 dolerių. Jis neima. Galvojau, kad neužtenka. Tuomet sužinojau, kad jam 4 mėnesių algą daviau. Yra gerų žmonių visur!
