Viktoras į neįgaliojo vežimėlį atsisėdo 10-ies metų. Kaip pats pasakoja, jau vaikystėje pajuto, kad negali nueiti didelių atstumų, kojos greitai pavargsta ir tiesiog nebeklauso. Vėliau jam vaikščioti padėjo specialūs kojų įtvarai, tačiau žaidimais ir pasivaikščiojimais vaikui dažniausiai tekdavo džiaugtis tik namų kieme.
Nepaisant to, šie gyvenimo pokyčiai Viktoro nesustabdė – atidžiai stebėdamas savo mylimiausius kovinių filmų herojus, vos į paauglystę įžengęs vaikinas pradėjo sportuoti ir 13-kos metų tapo Lietuvos, o vėliau ir pasaulio lengvojo kultūrizmo čempionu. Dar vėliau žiūrovai prie televizijos ekranų prikaustę dėmesį stebėjo, kaip Viktoras atlieka įspūdingus triukus vežimėlyje ir šoka hiphopą viename šalies talentų šou, kuriame su draugu laimėjo 3-ąją vietą.
Šiandien 27-erių Viktoras nori įkvėpti žmones pamilti save, išmokti savimi pasitikėti ir valdyti savo svajones, todėl rengia specialius seminarus ir pats gilina edukologijos žinias universitete.
Negalia Viktoro niekada nestabdė, nes jis pats šio žodžio niekada ir nesureikšmino. Rodydamas savo pavyzdį kitiems, jis siekia ne tik paneigti neįgaliuosius vis dar gaubiančius mitus, bet ir išmokyti kiekvieną žmogų įsiklausyti į save ir susikoncentruoti į tai, ką jis šiame pasaulyje gali padaryti.
– Esate ne kartą sakęs, kad niekada savęs nelaikėte kažko negalinčiu, neįgaliu. Ar tokį požiūrį išsiugdėte pats, ar jis atėjo natūraliai?
– Matyt, kad tikrai natūraliai. Manau, kad tai, ką sugebu aš, sugeba ne kiekvienas fiziškai sveikas žmogus. Dar klausimas, kuris yra įgalus, o kuris – neįgalus.
Kai kažkada šokau hiphopą, turėjau vieną draugą, irgi šokantį hiphopą, ir kitą draugą, šokantį baletą. Vienas galėjo suktis ant galvos, o kitas – padaryti špagatą, klausimas – kuris iš jų neįgalus? Bet kokiu atveju, mes visi kažko negalim ir kartu kiekvienas kažką galim, bet žmonės labiau linkę galvoti apie tai, ko jie negali. O reikėtų koncentruotis į tai, ką sugebam, ir už tai padėkoti.
Visada daug skaičiau, nuo pat mažens domėjausi saviugda, televizija, teatru, todėl išėjo taip, kad iki šiol vis kažko siekiu. Žinoma, kartais jaučiasi, kad fiziškai yra sunkiau kažkur nuvykti ar ką nors padaryti, bet visada aplink mane yra žmonių, kurie padeda.
– Tai manote, kad negalios sąvoka yra kiek iškreipta?
– Kiekvienoje šalyje ta negalia yra įvardijama kitaip. Pavyzdžiui, Jungtiniuose Arabų Emyratuose naudojama „people of determination“ (angl. ryžto žmonės) sąvoka. Manau, kad vis dėlto svarbiausia yra tai, kaip pats jautiesi viduje.
– Minėjote, kad nuo mažens domitės saviugda. Ar tai turėjo įtakos tam, kad dabar studijuojate edukologiją?
– Tikrai taip. Mokykloje nebuvau pirmūnas, gal labiau toks stebėtojas. Žiūrėdavau, kaip dirba mokytojai, kokius metodus taiko, stebėdavau, kaip formuojasi klasė. Šiemet pats tapau lektoriumi, vedu mokymus, seminarus ir bandau koncentruotis į tai, ko nemoko mokykloje ar universitete. Tai – pasitikėjimas savimi, meilė sau. Šie dalykai labai svarbūs, bet jų niekur neišmoksi, nors to turėtų būti mokoma jau darželyje...
Niekada nebūna taip, kad vieną dieną išmoksti mylėti save ir nuo tos dienos visada myli.
– O jūs pats ilgai mokėtės tos meilės sau?
– Nesustoju mokytis dar iki dabar. Tai yra toks pats procesas, kaip ir gyvenimas. Niekada nebūna taip, kad vieną dieną išmoksti mylėti save ir nuo tos dienos visada myli – tam reikia daug pastangų, žinių, supratimo apie save patį. Svarbu yra su savimi pasikalbėti, išsiaiškinti, ko tu nori, kokie tavo įgūdžiai, galimybės, kokia aplinka tave supa. Kuo daugiau atsakymų gauni, tuo labiau supranti, ką tu gali padaryti.
– Esate daugkartinis pasaulio ir Europos lengvojo kultūrizmo (fitneso) čempionas. Turbūt retas tai susietų su fizine negalia – kaip sugalvojote imtis sporto?
– Sportu pradėjau domėtis būdamas gal 5-erių ar 6-erių, kai žiūrėdavau filmus su tokiais aktoriais kaip Jackie Chanas ar Arnoldas Schwarzeneggeris. Jie ir dabar yra gyvos legendos, autoritetai, iš kurių galima mokytis.
Žiūrėdamas tuos filmus galvojau, kad ir aš noriu būti toks stiprus, tiek daug pasiekti, todėl pradėjau sportuoti tiesiog namuose, o pirmosios varžybos buvo gal 11-kos – tai buvo lenktynės vežimėliuose.
Pirmą kartą Lietuvos čempionu tapau gal 13-kos. Man tai buvo nauja, bet buvau toks užsidegęs, kad net negalvojau apie tai, ar man pavyks, ar ne. Tiesiog mėgavausi pačiu procesu.
Kai per varžybas paskelbė mano vardą, kūnu bėgo šiurpuliai – supratau, kad tai buvo mano svajonė, kurią ketinau pasiekti kokių 20-ies, o pasiekiau 13-kos. Tada pradėjau galvoti: o kas toliau, juk tai – ne riba?
Domėjausi, kad kiekvienas žmogus iš tikrųjų gali padaryti 4 kartus daugiau, nei jis pats galvoja, todėl pradėjau galvoti, ką toliau galėčiau padaryti su vežimėliu. Tas jausmas, kai tapau čempionu, užkėlė motyvaciją, ir vėliau tapau čempionu antrą, trečią kartą...
– Jus žmonės gali prisiminti, kai 2009 metais su bičiuliu dalyvavote „Lietuvos talentuose“ ir šokote hiphopą, jūs vežimėlyje atlikote įspūdingus triukus. Kaip kilo mintis eiti ten?
– Su juo mes susipažinome Palangoje, jis tuo metu buvo pradedantysis šokėjas, o aš savęs net tokiu negalėjau pavadinti. Tuo metu ieškojau žmogaus, kuris galėtų išmokyti mane šokti hiphopą, ir jis sutiko padėti.
Paskui pabandėme sujungti hiphopo judesius su mano triukais vežimėlyje, ir atsirado daug daugiau įvairių kombinacijų. Kažkaip net negalvojome apie jokius projektus, darėme viską dėl savęs, nes tuo metu tai teikė didelį malonumą.
Po kokių pusantrų metų draugas man paskambino ir pasakė, kad užpildė anketą į talentų šou. Tuo metu aš dar net nežinojau, kad tokie projektai iš viso egzistuoja pasaulyje, bet tada buvau nusiteikęs, kad aš galiu šokti, galiu kažką parodyti, todėl sutikau.
Praėjome atrankas, žmonės labai balsavo, palaikė, ir galiausiai laimėjome trečią vietą. Tada irgi jau nebebuvo jokios baimės, nors, atrodo, tiesioginis eteris, žmonės tave stebi, pusė Lietuvos už ekranų, bet tiesiog labai stipriai tikėjau tuo, ką darau.
Norisi paklausti: o kodėl jūs, fiziškai sveiki žmonės, nesiekiat tiek, kiek pasiekiau aš? Juk jūs galit dar daugiau.
– O nebijojote, kad žmonės to nesupras?
– Tuo metu aš žinojau, kad mane palaikė labai daug žmonių, ir palaiko iki šiol, o jeigu kažkas ir nesuprato, tai tik to žmogaus nuomonė. Tada man svarbiausia buvo tai, kad man ta veikla teikia didžiulį džiaugsmą ir malonumą.
– Ar jūsų tikslas yra iš esmės pakeisti žmonių požiūrį į negalią, ar tai, ką darote, yra labiau savirealizacija?
– Mano tikslas yra labiau pakeisti požiūrį į save, ne į pačią negalią. Į negalią aš požiūrio nepakeisiu, nors daug keliauju po mokyklas, mokau pažinti negalią, skatinu diskutuoti.
Negalia nebėra tokia, kokia buvo prieš 30 metų, kai galėdavai tik sėdėti namuose ir neturėjai visiškai jokių galimybių. Dabar mes galime ir dirbti, ir studijuoti, keliauti, kurti nuosavus verslus. Gal kažkiek ir prisidedu prie to, kad tas požiūris į negalią keistųsi, bet labiau keičiu požiūrį į patį žmogų, jo aplinką.
Dažnai žmonės man sako: tu esi neįgalus, bet tiek daug pasiekei... Bet aš juk tai pasiekiau ne dėl to, kad esu neįgalus, o dėl to, kad tai mano asmenybė, kad maksimaliai išnaudoju tai, ką turiu.
Tada norisi paklausti: o kodėl jūs, fiziškai sveiki žmonės, nesiekiat tiek, kiek pasiekiau aš? Juk jūs galit dar daugiau. Didelė dalis mano sveikų draugų negali atsistoti ant rankų, o aš ne tik ant jų atsistoju, bet dar ir vežimėlį iškeliu. Taip parodydamas žmonėms savo pavyzdį, priverčiu juos susimąstyti apie tai, ką jie turi ir ką gali, ir tas žodis negalia tiesiog dingsta.
Negalia nebėra tokia, kokia buvo prieš 30 metų, kai galėdavai tik sėdėti namuose ir neturėjai visiškai jokių galimybių.
– Kokį apskritai visuomenės požiūrį į neįgaliųjų bendruomenę pastebite šiandien?
– Kai yra kalbama apie negalią, kalbama paviršutiniškai ir apie viską. Jei kalbėtumėme konkrečiau apie individą, asmenybę, viskas būtų daug aiškiau.
Kai susipažįstu su naujais žmonėmis, jie pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad turiu negalią. Bet jei mane matytų kaip asmenybę, kaip specialistą, ir tik tada kaip žmogų su fizine negalia, gal tada ir tas požiūris būtų kitoks?
Dažnai pastebiu, kad žmonės neįgaliųjų išsigąsta, nežino, kaip prie jų prieiti, ko paklausti, kaip padėti. O aš esu toks pats žmogus, gal aš tiesiog noriu išgerti su tavimi kavos?
– O kaip tinkamai prieiti ir ko reikėtų paklausti?
– Tiesiog paprastai prieiti ir pasiteirauti, ar reikia pagalbos, nes labai dažnai pagalba yra suteikiama ir be klausimo. Tai jau yra nemandagu ir neetiška – galima įsižeisti, nes tai lindimas į kito žmogaus komforto zoną, jo erdvę.
Dabar pastebiu, kad žmonės jau dažniau paklausia, ar nereikia kokios pagalbos. Jeigu jos nereikia, galima ir susipažinti, nueiti išgerti kavos – tada vyktų komunikacija, bendradarbiavimas, ir tiesiog matytumėm vieni kitus kaip visuomenę, o ne kaip neįgalius ir įgalius žmones. Mes visi esame viena bendruomenė.
– Ar būna tokių dienų, kai apleidžia motyvacija ir nieko nebesinori, net mokyti?
– Manau, kad taip būna kiekvienam, bet tie debesys prasisklaido. Jei turi kažkokią misiją, nesvarbu, kiek tu kartų jos atsisakysi, ji vis tiek pas tave sugrįš. Kartais gali aplankyti tokios mintys, kad gal reikėtų kažką keisti, gal nebenoriu, gal pavargau, gal kas nors įžeidė ar keletą kartų nepavyko kažko padaryti. Tada reikia sustoti, pailsėti, bet vėliau reikia ir grįžti. Dabar aš esu pasinėręs į labai mylimą veiklą, todėl tokių dienų pasitaiko labai nedaug.
Jei turi kažkokią misiją, nesvarbu, kiek tu kartų jos atsisakysi, ji vis tiek pas tave sugrįš.
– Kokių dar idėjų turite?
– Visų idėjų dar nenoriu atskleisti, bet viena iš vizijų dabar yra pabaigti universitetą, tada galbūt išvykti pastudijuoti į užsienį, įgyti magistro laipsnį, gilinti edukologijos žinias.
Dabar kuriu naujus mokymus, kuriuose skatinsiu keisti požiūrį į žmogų. Niekada nepasakoju, kaip yra gyventi geriau, nes kiekvienas žino, kaip jam gyventi geriau. Bet galiu papasakoti, kaip labiau pasitikėti savimi, nugalėti baimes ir labiau save mylėti.