Laidoje „Dar geresnis tėtis“ viešėjęs „Tėvo dienoraštis“ autorius Dominykas Šumskis savo naujienlaiškyje drąsiai dalinasi visais negalią turinčio vaiko auginimo iššūkiais. Kalbinamas Justo Rožėno, pašnekovas atskleidžia, kas vyksta didžiausio nuovargio minutėmis ir ar nebaisu juodžiausias mintis palikti žmonių teismui internete.
„Snarglys iki žemės, košės nevalgo. Reikia sugirdyti vaistus, o „ant tuščio“ skrandžio gi negirdysi“, – apie tai, koks buvo rytas su sūnumi Jonu pasakojo Dominykas.
Jis sako suprantantis, kad panašiose situacijose buvo atsidūrę visi mažų vaikų turintys tėvai. Visgi jų šeimos situacija kiek kitokia – berniukas turi negalią.
„Kai pasako „žmogus su negalia“, visi iškart įsivaizduoja fizinę, protinę negalią. Visi turi kažkokį paveikslą, kur iki galo nesupranta, bet sako: „Nu jo, matosi.“ Su Jonu yra kitaip – jis turi raidos sutrikimų: jam yra 3,5 m., bet kai kuriose srityse jis yra kaip 1,5 m. vaikas. Jis visiškai nekalba, turi smulkiosios motorikos problemų. Žmonės, kurie nesusidūrę su neįgaliais žmonėmis ar tie, kurie neturi vaikų, pamatę Joną sako: „Fainas vaikas, kas yra?“. O mums yra tai, kad pernai išlipome šeimoje iš Jono kūdikystės ir pereiname į „todlerystę“, – apie savo sūnų ir šeimą pasakojo Dominykas.
Šį amžiaus tarpsnį tėvai dažnai pavadina tiesiog „tornadu“ – vaikas jau pakankamai stiprus, o susitarti su juo dar nepavyksta. Jono atveju tai apsunkina ir faktas, kad berniukas visiškai nekalba.
„Yra būdų komunikuoti veiksmais: nori valgyti – ateina prie kėdutės iškelia rankas, prašo kelti. Batuką parodai – supranta, kad eisime pasivaikščioti“, – apie „susikalbėjimą“ su sūnumi sakė Dominykas. Ypatingai sunku, kai vaikas blogai jaučiasi ir negali paaiškinti, kas su juo vyksta: ar jam skauda ir pan.
Prisimindamas sūnaus gimimą jis pasakojo, kad berniukas gimė šiek tiek per anksti, bet nebuvo ankstukas. Vėliau kas mėnesį lankydamiesi pas šeimos gydytoją jie vis girdėdavo, kad vaikas atsilieka – neaugo svoris, fizinė ir psichinė raida taip pat buvo lėtesnė nei bendraamžių.
„Technikinės nepraeidavo“, – šyptelėjo prisimindamas Dominykas.
Nuo penkių mėnesių jie pradėjo lankytis pas gydytojus neurologus – norėjo išsiaiškinti, kokios gali būti priežastys ir ką daryti. Vyko į mankštas, masažus.
„Pradėjus tirti smegenis buvo pastebėta, kad jos ne iki galo išsivysčiusios – trūko smegenų jungties, „detalės“ tarp pusrutulių, kuris juos sujungia. Vėliau, kai buvo daugiau tyrimų padaryta, paaiškėjo, kad neišsivystė ir daugiau dalykų. Galiausiai tai paaiškėja ir per kasdienybę“, – prisiminė negalią turinčio berniuko tėtis.
Natūralus klausimas tokiu atveju – kodėl? Dominykas sako, kad noro kaltinti nėra: „Mes su žmona šiek tiek skirtingai į tai žiūrime. Žmonai labiau pasireiškia noras kaltinti kažką, o mano požiūris toks: gyvenimas davė blogas kortas ir dabar su jomis reikia žaisti. Kiti variantai gali būti labai baisūs.“
Per laiką, anot Dominyko, reakcija keitėsi. „Kai tu sužinai, kad tavo vaikas turi negalią, praeini lygiai tas pačias gedulo stadijas kaip ir netekęs artimo žmogaus. Klausimas, kaip tu dirbi su savimi, aplinka. Nuo žinios apie sūnaus neįgalumą mano požiūris pasikeitė – dabar aš jau esu susitaikęs su tuo. Gyvename gyvenimą – kiek kitokį, bet vis tiek gyvenimą“, – laidoje „Dar geresnis tėtis“ atvirai sakė pašnekovas.
Priimti realybę sunku, bet reikia, sako Dominykas ir priduria: „Stebuklingo vaisto, kažkokios piliulės, kurią įsigysi už milijoną ir išgėręs pasveiksi, deja, nėra. Bėgame amžiną maratoną, kurio negalime nustoti bėgti.“
Šeimoms, kurios augina vaikus su negalia, labai dažnai tenka patirti psichikos sveikatos iššūkių. To neišvengė ir Dominykas. Vis dėlto dabar jis sako atradęs dalykus, kurie jam padeda.
„Stengiuosi medituoti, taikau mindfulness praktikas. Iš to ateina supratimas, kad čiulbant paukšteliui reikia jo paklausyti, o ne galvoti, kaip čia mes gyvensime po 5 metų“, – nuomonę išsakė pašnekovas.
Pasak jo, sakoma, kad vyrai turi savo olą, į kurią pabėga. „Tai ir aš turiu. Žmona klausia apie ką galvoju, o aš tiesiog į sieną kartais žiūriu ir nieko negalvoju. Man tiesiog reikia į sieną pažiūrėti“, – sakė Dominykas.
Psichoterapija jo gyvenime atsirado anksčiau nei gimė sūnus. Tuo metu emocinių iššūkių jis sako patyręs dėl greito gyvenimo tempo.
„Turėjau ilgą įdirbį, kuris davė šiokių tokių rezultatų“, – sakė jis.
„Atrodai labai tvirtas žmogus“, – pastebėjo laidos vedėjas J.Rožėnas.
„Faina, bet aš taip nesijaučiu“, – šyptelėjo Dominykas.
Kaip jo gyvenime atsirado rašymas ir ką jis duoda pačiam Dominykui bei jo šeimai – apie tai ir dar daug kitų atvirų atsakymų rasite peržiūrėję visą laidos „Dar geresnis tėtis“ pokalbį su Dominyku Šumskiu.
