Rapolą būtų galima pavadinti žmogumi, kuriam nestinga ištvermės, ryžto, atkaklumo, drąsos ir pozityvumo. Žmogumi, kuris gali tapti pavyzdžiu ir įkvėpimu daugeliui mūsų.
Pirmasis mūsų pokalbis vyko balandžio 26-ąją – dieną po to, kai jaunam vyrui buvo amputuota dalis kairės kojos. Tai lėmė praėjusių metų spalio viduryje įvykęs nelaimingas atsitikimas: darant triuką su jėgos aitvaru 8 metrų aukštyje jį pagavo vėjo gūsis – Rapolas nespėjo suvaldyti aitvaro ir buvo smarkiai nublokštas žemėn. Nuo smūgio lūžo koja.
Po operacijos įsimetė infekcija, nepadėjo ir odos persodinimo operacija – infekcija plito. Vėliau buvo pašalinta dalis čiurnos kaulo, po jos vėl buvo atlikta plastinė operacija – iš nugaros išpjautas didelis raumuo, sutvarkyta kraujotaka, tačiau infekcijos pašalinti nepavyko.
Per pusmetį nuo nelaimės Rapolas patyrė 11 operacijų, kaip pats suskaičiavo – 4,5 mėnesio praleido ligoninėse, kol galiausiai po paskutinės operacijos atliktas magnetinio rezonanso tyrimas parodė, kad infekcija – smarkiai išplitusi. Medikai rinkosi į konsiliumą pasitarti, ką daryti toliau, o po jo Rapolui pateikė dvi galimybes – amputuoti dalį kairės kojos arba tęsti dvejus metus trunkantį gydymą, kuris negarantuoja, kad anksčiau ar vėliau neprireiks amputacijos. Vieni medikai pasisakė už vieną gydymo būdą, kiti – už kitą. Apsispręsti teko pačiam Rapolui.
Taigi šių metų balandžio 25-ąją jam buvo pašalinta dalis kairės kojos. Šiandien Rapolas ne tik vaikšto, bet ir sportuoja salėje, vėl plaukioja su jėgos aitvaru ir slidinėja.
Pirmoji koja – po pusantro mėnesio
Paprašytas papasakoti, kaip viskas klostėsi po kojos amputacijos, Rapolas sakė, kad ligoninėje teko praleisti porą savaičių, nes nupjauta vieta supūliavo, tad teko atlikti dar vieną operaciją, patrumpinti bigės galą, išvalyti pūlinius. Iš ligoninės vyras išvyko į Palangoje esantį reabilitacijos centrą, kuriame praleido apie mėnesį.
„Kiekvieną dieną būdavo masažai, dvi treniruotės, mankštos, buvo bandoma atgaivinti atrofavusius kairės pusės raumenis, šildymo, lazerio procedūros, nes turiu daug randų po operacijų, ir ne tik ant kojų, bet ir šonų, rankos – bandė tuos randus suminkštinti. Buvo toks atsigavimo laikotarpis.
Paskui grįžau į Vilnių, savaitę pabuvau namuose ir prasidėjo antras etapas. Vilniuje lankiausi reabilitacijos klinikoje, kuri turi daug patirties šioje srityje. Prasidėjo stipresnės fizinės treniruotės, nes protezuotojas jau pagamino koją, pritaikė ją man, pradėjau mokytis vaikščioti, – pasakojo Rapolas ir patikslino, kad po amputacijos buvo praėję vos pusantro mėnesio, kai turėjo pirmąją pagamintą koją ir ėmė mokytis ja naudotis.
– Įprastai kojai po amputacijos pagaminti prireikia trijų mėnesių, bet mano protezuotojas Tautvydas pamatė, kad aš noriu judėti, krutėti ir nebūčiau davęs ramybės, tai viską padarė greičiau (juokiasi).
Bet buvo labai daug vargo, nes kasdien turėdavo atvažiuoti į tą reabilitacijos centrą, bandyti pritaikyti koją, o vieną dieną ji daugiau patinsta, kitą – mažiau. Jis atvažiuodavo, pritaikydavo man koją prie bigės, aš tą dieną pasimokydavau vaikščioti, padarydavau balansinius pratimus, pasportuodavau, jei pradėdavo spausti, vėl skambindavau Tautvydui, jis vėl atvažiuodavo, taip tą koją mažino, didino. Gal net apie mėnesį mes taip žaidėme, kol atitaikėme.“
Turi dvi pėdas, planuoja įsigyti dar dvi
Rapolas paaiškino, kad kojos protezą sudaro dvi dalys: viena – ėmiklis, kuris tvirtinamas prie bigės, kita – pėda, o jų yra įvairių – pritaikytų skirtingai veiklai pagal aktyvumo lygį:
„Su protezuotoju užsisakėme dvi pėdas: vieną labai minkštą – vaikščiojimui, o kitą kietesnę – sportinę. Ir bandėme, kuri būtų geriau tam pirmam etapui. Pasilikome minkštą, skirtą vaikščioti, nes atrodė, kad su ja yra mažiau apkrovos ir mažiau skauda. Tą pėdą ir dabar naudoju kasdienybėje.
Vėliau, po trijų keturių mėnesių, atsirado sportinės pėdos poreikis, pabandėme vieną, kitą ir tikusią parsisiuntėme iš Amerikos. Su ta pėda galiu kaituoti, slidinėti, sportuoti salėje.“
Pašnekovas pasakojo, kad eidamas sportuoti, važiuodamas plaukioti su jėgos aitvaru ar paslidinėti Druskininkų arenoje su savimi vežasi ir antrąją savo koją – skirtą sportui:
„Einu į sporto salę, įsidedu tą koją į kuprinę, atėjęs persirengiu, nueinu į salę, nusisuku pėdą, su kuria vaikščioju, ir prisisuku tą atsineštą. Lygiai tas pats ir vykstant kaituoti ar slidinėti: nuvažiuoju prie marių ar jūros, nueinu iki vandens, pasikeičiu koją, prisipučiu aitvarus – ta koja stipri, tvirta, atspari smūgiams. Baigęs plaukioti koją vėl pasikeičiu.“
Kaip sakė Rapolas, šių dviejų turimų kojų jam dabar pakanka daugeliui dalykų, bet ne visiems, kuriuos jaunas vyras mėgo daryti iki nelaimingo nutikimo. Tam reikėtų dar dviejų.
„Ta mano turima sportinė koja yra pritaikyta stipriam fiziniam krūviui, gali atlaikyti smūgius, tad ji tinkama kaituoti, slidinėti, sportuoti salėje. Jei vėl pradėčiau žaisti tenisą, padelį, badmintoną, tam reikėtų kitos kojos – kuri galėtų atlikti greitus judesius, galėčiau staigiai pašokti į kairę, dešinę, pritūpti. Jei sumanysiu bėgti ilgesnes distancijas – dar iki to nepriėjau, bet tik laiko klausimas, kada užsimanysiu bėgti „Iron Man“ varžybose, nes tai yra mano tiksluose, tam reikės dar vienos kojos, skirtos bėgti.
Bet šiaip namuose, be minėtos vaikščiojimo ir sportui skirtos, turiu dar vieną koją – maudymuisi. Kadangi mėgstu maudytis šaltame vandenyje, ryte nuvažiuoju iki Vilnelės, užsidedu tą paprastą koją, kurios negaila, ir maudausi. Ir turiu dar vieną, kuri yra tiesiog pagalys – medinė stalo koja, naudojau ją per Helovino vakarėlį“, – šypsodamasis pasakojo Rapolas.
Ruošiasi snieglenčių varžyboms Olandijoje
Jei skaitydami Rapolo žodžius stebitės, iš kur tiek tvirtos valios nenuleisti rankų ir sparčiai siekti užsibrėžtų tikslų, verta pasakyti, kad jis visada buvo aktyvų gyvenimo būdą mėgstantis žmogus, kuris be sporto neįsivaizduoja savo kasdienybės. Pašnekovas neslėpė – reabilitacijos laikotarpiu išliejo daug prakaito, nes norėjo kuo greičiau pasiekti geresnius rezultatus.
„Šiaip esu sportiškas žmogus, tad ir per reabilitaciją per dieną po keletą kartų eidavau į sporto salę, išbūdavau net po keletą valandų, kai reikėdavo būti tik valandą, mane jau ir lauk varydavo, o aš atsakydavau, kad dar vieną užduotį noriu padaryti. Žinojau, kad noriu grįžti ir į kaitavimą, ir į sporto salę, ir vėl atsistoti ant snieglentės.
Kai pasibaigė oficiali reabilitacija reabilitacinėje ligoninėje, pradėjau ieškoti, kaip man sportuoti individualiai, kad fiziškai stiprėčiau, pasiruoščiau kaitavimui, slidinėjimui. Susiradau tokį amerikietį, krosfito trenerį, kuriam prieš keletą metų irgi buvo amputuota koja. Savo pavyzdžiu jis rodo ir padeda žmonėms, kaip vėl galima atsistoti ant kojų. Paprašiau jo, kad sudarytų man programą, remdamasis ja salėje individualiai sportuoju. Mes su juo susirašinėjame, nusiunčiu jam vaizdo įrašus, jis pažiūri, pasako, kas gerai, kas ne taip.
Be to, kiekvieną savaitę dar vykstu į masažus, į sėdimojo tinklinio treniruotes, slidinėju – ruošiuosi varžyboms, tad važinėju į Druskininkų areną. Už poros savaičių vyksiu į Olandiją – ten laukia klasifikacinės ir Europos taurės varžybos, pasitikrinsiu, ar gera linkme einu.
O gruodžio antroje pusėje su sėdimojo tinklinio komanda – dabar priklausau Lietuvos sėdimojo tinklinio rinktinei, vykstame į Europos čempionatą Prancūzijoje. Sausį–kovą dar nusimato 7–8 snieglenčių varžybos Europoje, Kanadoje. Dabar treniruojuosi arenoje, o žiemą dar porai savaičių planuoju išvykti pasitreniruoti kalnuose“, – planais dalijosi Rapolas.
Žinojau, kad noriu grįžti ir į kaitavimą, ir į sporto salę, ir vėl atsistoti ant snieglentės.
Prieš pusantro mėnesio jis pirmą kartą po nelaimingo nutikimo lipo į vandenį su jėgos aitvaru: „Toje pačioje vietoje, pučiant tokiam pačiam vėjui, su ta pačia įranga, tad mintyse sukosi: negi vėl man nutiks tas pats, trūko pasitikėjimo.
Bet aplink buvo daug bendruomenės narių, jie įvedė mane į vandenį, laikė ir aitvarą, ir už rankos, ir už kojos (juokiasi), ir emociškai visi palaikė. Sakė: kaip čia bus, kaip čia su ta viena koja plauksi, gal dar neskubėk.
Bet palaikė mane, atsistojau ir nuplaukiau kaip niekur nieko. Pats buvau nustebęs, kad taip lengvai kūnas prisimena, kaip turi tai daryti, gal tik kiek reikėjo prisitaikyti kūno poziciją. Pirmą dieną kaitavau atsargiai, o paskui jau pradėjau ir šokinėti, triukus daryti. Manau, tik laiko klausimas, kada grįšiu į tą fizinę formą, kuri buvo anksčiau.“
Žmonės paaukojo apie 90 tūkst. eurų
Dar pavasarį pasakodamas apie norimus kojos protezus, kad vėl galėtų gyventi visavertį gyvenimą, kuriame netrūktų jam itin brangaus sporto, Rapolas sakė, tam reikėtų jų keturių, o atsieitų jie apie 80 tūkst. eurų. Suma didžiulė, bet čia į pagalbą jam atėjo draugas – jis prieš Rapolo kojos amputaciją pradėjo rinkti paramą kojos protezams.
Pradinė numatyta surinkti suma buvo 40 tūkst. eurų, vėliau paramos rinkimas buvo pratęstas. Prisidėti galėjo ir vis dar tebegali visi norintys. Pašnekovo teigimu, paramos rinkimą jau planuojama stabdyti. Šiandien prikapsėjusi suma – beveik 49 tūkst. eurų, o visa surinkta siekia net apie 90 tūkst.
„Kokia tiksli suma liks, bus aišku kitą pavasarį po to, kai nuskaičiuos mokesčius. Dalis tų pinigų jau išleista turimoms kojoms. Manau, kad surinktų pinigų turėtų pakakti kokiems septyneriems metams visoms reikiamoms kojoms. Aišku, priklausys nuo to, kaip jos atlaikys. Buvo sakoma, kad jos laiko apie trejus metus, gal man atlaikys tik metus, pamatysim.
Kalbėjausi su Lietuvos paralimpiniu komitetu, kadangi dabar profesionaliai sportuosiu – slidinėsiu, reikės važiuoti į daug varžybų. Paskaičiavau, kad per ateinančius keturis mėnesius reikės nuvažiuoti į 8 ar 9 varžybas. Dabar nei Paralimpinis komitetas teikia kokį nors finansavimą, nei Lietuvos Respublika prisideda, tad tai reikėtų daryti iš savų pinigų. Mano skaičiavimu, 20 tūkst. eurų išeina vien tam, kad nuvažiuočiau į keturias varžybas.
Dabar su draugais svarstome, ką daryti – ar ieškoti rėmėjų, draugai siūlo kurti dar vieną paramos rinkimą, sako, juk neši Lietuvos vėliavą. Tai nutariau, kad pirmiausia nuvažiuosiu į varžybas Olandijoje ir pasižiūrėsiu, ar turiu realius šansus pasiekti gerų rezultatų. Jei turiu, tada ir spręsime – ar ieškoti rėmėjų, ar bandyti rinkti paramą, kad galėčiau atstovauti Lietuvai“, – sakė Rapolas.
Sprendimo nesigaili
Paklaustas, kaip dabar jaučiasi ir kaip mano, ar tinkamas sprendimas buvo amputuoti dalį kojos, pašnekovas sakė, kad pasvarstymų yra visokių, bet nieko nesigaili, o kartais pagalvoja ir apie tai, jog tokį sprendimą reikėjo priimti dar anksčiau:
„Pagalvoju apie tai, kad gal ir anksčiau galėjau tokį sprendimą priimti, nes tą koją paliko gana trumpą, ji galėtų būti ilgesnė, dabar man trukdo kai kuriuos pratimus daryti – trina, skauda. Iš funkcionalumo pusės – turbūt būtume turėję geresnį rezultatą ir būčiau gyvenęs komfortabilesnį gyvenimą su protezais.
Po šešių mėnesių aš jau darau beveik viską, ką dariau anksčiau.
O ar gerą sprendimą priėmiau ją apskritai amputuoti, tai turbūt, jei turėtume šalia kloną, kurį būtume paleidę toliau gydytis, tada būtume žinoję, koks rezultatas, nes ten buvo daug nežinomųjų. Kiek aš domiuosi, kiek skaitau, būna ir tokių rezultatų, kad infekcija kyla aukštyn, paskui jau ir kelio netenkama.
Gali būti ir taip, kad koja sugyja, bet kaulas lieka labai silpnas, jis trupa, vėl ligoninės, vėl gydymas. Čia yra daug „jeigu“, o savo sprendimo visiškai nesigailiu. Pažiūrėkim, po šešių mėnesių aš jau darau beveik viską, ką dariau anksčiau, o medikai perspėjo, kad neamputuojant kojos, gydymas dar užtruks apie 2,5 metų ligoninėse.“
Pasiteiravus, ar šiandien koja yra tiek sugijusi, kiek ir turėtų būti, Rapolas sakė, jog taip, bet pridūrė, kad, medikų teigimu, osteomielitas (bakterijų sukelta infekcinė kaulo liga) gali bet kada sugrįžti:
„Koją pjovė, kad pašalintų osteomielito židinį. Tačiau neįmanoma sužinoti, ar jis tikrai buvo pašalintas, nes kartais to nerodo nei rentgeno nuotraukos, nei magnetinio rezonanso tomografija. Galbūt ateityje gali ir sugrįžti, bet dabar viskas yra gerai. Kaulas, randai yra sugiję, žinoma, skausmai dar yra, spaudžiama nupjauto kaulo vieta yra skaudi, jautri, nežinau, ar ten sugis, ar visada bus taip jautru.“
