T.Kriščiūno gyvenimas išties vertas knygos. Prieš keliolika metų iš apmokamo darbo išėjęs vyras įkūrė savo verslą. Investavo daug, kad galėtų išplėsti kavinių ir ledainių tinklą, tačiau 2008-ųjų krizė smogė iš peties. Bankrotas, asmeninio turto netekimas – teko įkeisti butą, didžiulės skolos ir užpuolusi depresija.
„Tas laikotarpis buvo nepaprastai sunkus. Kasdien netildavo telefonas, skambindavo kreditoriai, skolų išmušinėtojai, darbuotojai, valstybinės institucijos, jaučiau didžiulį spaudimą. Dėl to 2008-aisiais daugelis verslininkų neatlaikė.
Turiu prisipažinti, kad ir pats gyvenau su tokiomis mintimis, mama vis sakydavo: kad tik sau galo nepasidarytum. Svarsčiau, kam gyventi, jei visą likusį gyvenimą mokėsiu skolas, išmeta iš namų, jauti gėdą, nes gi buvau kavos magnatas, o dabar niekas.
Bankrotas nėra vienadienis reikalas. Ta griūtis – lėta, ilga ir kankinanti. Vyriškas ego čia – irgi didžiulė problema, nes mes nemokame būti silpni, pripažinti pralaimėjimo, mus moko neverkti, nepasiduoti, būti stipriems. Įprastai tai varo pirmyn, o kai prasideda problemos, labai traukia žemyn, nes negali pripažinti, kad žlugai ir sunku įsivaizduoti, kaip viskas bus.
Svarsčiau, kam gyventi, jei visą likusį gyvenimą mokėsiu skolas, išmeta iš namų, jauti gėdą, nes gi buvau kavos magnatas, o dabar niekas.
Klaida, kurią daro jauni žmonės – visi nori tik pradėti verslą. Ir man taip buvo, bet po turėtos patirties dabar visada galvoju ne tik apie tai, kaip pradėti, bet ir kaip reikėtų užbaigti verslą“, – apie sunkų gyvenimo etapą pasakoja pašnekovas.
Klausant Tomo, būtų galima teigti, kad atsitiktinumų jo gyvenime netrūksta ir būtent jie tampa lemtingais žingsniais versti naujus lapus.
Dvasiškai atsitiesti vyrui padėjo kartą atsitiktinai per radiją išgirsta vyrų malda. „Vaikystėje buvau labai religingai auklėjamas, bet paskui, aišku, visa tai pasimiršta. Ir kartą visai netikėtai įsijungęs radiją išgirdau, kad vyksta sunkią praeitį turėjusių vyrų – teistų, narkomanų ir pan. – malda. Jie kvietė melstis. Paklausiau jų, neturėjau, ką prarasti, ir pats ėmiau melstis.
Po keleto tokių kartų vis išeidavau pasivaikščioti, vėl pradėjau sportuoti, buvau pradėjęs rūkyti – mečiau. Ta sutvirtėjusi fiziologija padėjo mintims – pamaniau, kad kaip bus, taip bus. Galiausiai išvažiuosiu į kaimą, auginsiu bulves ir agurkus. Ir tą akimirką, kai sau pripažinau, kad tokia yra tiesa, baimė ir gėda nustojo mane valdyti. Tada apsisprendžiau, kad gyvensiu naują gyvenimą, eisiu ieškoti darbo ir dirbsiu, kad ir už minimumą“, – pasakojimą tęsia T.Kriščiūnas.
Iš asmeninio verslo skolų jis išbrido priėmęs buvusio kolegos pasiūlymą dirbti vienoje estų dokumentų archyvavimo, saugojimo įmonėje.
„Suprantu, kad geriau skambėtų, jog mano finansinis atsigavimas įvyko Artimuosiuose Rytuose, bet iš tiesų – dirbant su estais. Grąžinau senas skolas ir atverčiau naują savo gyvenimo lapą“, – sako Tomas.
– Papasakokite, kaip tame naujame gyvenimo lape atsirado Artimieji Rytai? Kur susipažinote su Saudo Arabijos princu Salmanu al Suderi ir kaip atsidūrėte Bahreine?
– Viskas prasidėjo nuo small talk (liet. mažo pokalbio). Pagalvojau, kad būtent per jį per pastaruosius penkiolika metų susikūriau savo pažinčių tinklą. Kol dirbau estų įmonėje, važinėdavau į konferencijas. Vienoje jų, kuri vyko JAV, pamačiau stovintį, su niekuo nebendraujantį arabiškos išvaizdos vyruką. Nuėjau ir jį užkalbinau. Jis mane pritrenkė puikia anglų kalba, pamaniau, kad amerikietis, bet jis pasakė, kad yra iš Saudo Arabijos.
Tą akimirką, kai sau pripažinau, kad tokia yra tiesa, baimė ir gėda nustojo mane valdyti.
Išgėrėme kavos, pabendravome, jautėsi, kad išsilavinęs, aštraus proto žmogus. Paskui kas porą metų susitikdavome konferencijose. Kai susitikome konferencijoje Dubajuje, viskas buvo kitaip. Iki tol jį visad matydavau paprastai, niekuo neišsiskiriančiai apsirengusį, o tąkart jis buvo su savo arabiškais apdarais ir su palyda.
Po to, kai pardavėme estų įmonę, kurioje dirbau, išvykau pakeliauti po pasaulį. Parašiau Salmanui, pasveikinau su artėjančiomis šventėmis ir pasakiau, kad esu laisvas, nebedirbu. Jis man tada ir pasakė, kad įsigijo dokumentų archyvavimo, saugojimo ir skaitmeninimo įmonę Bahreine ir pasiūlė atvažiuoti dirbti jos vadovu, jei noriu. Kaip tik tada buvo išėjęs filmas su Tomu Hanksu „Holograma karaliui“, kai šis atvyksta į Saudo Arabiją, kur buvo kviečiamas, o nuvažiavęs randa palapinę vidury dykumos. Pagalvojau, ar nebus ir man taip (juokiasi).
Dar internete visko prisiskaičiau, kaip ir pasus paima, ir ko tik nenutinka. Bet pagalvojau, kad Salmanas atrodo rimtas žmogus, lyg ir neturėtų nieko nutikti. Dar keletą mėnesių svarsčiau, ar priimti tą pasiūlymą, bet galiausiai nuvykau. Ir tik sėdėdamas ten įmonės susirinkime sužinojau, kad Salmanas yra princas, nors tokia mintis jau buvo šmėstelėjusi per konferenciją Dubajuje.
– Koks jums pasirodė princas savoje aplinkoje?
– Justi, kad jis yra iš karališkos šeimos – tai išduoda jo elgesys, bendravimas. Su juo bendraujama labai pagarbiai, jis su aplinkiniais bendrauja ne iš aukšto, bet ir per atstumą. Jo žodis yra paskutinis.
Pagrindinė taisyklė, kurią išmokau, – jokių kalbų apie politiką.
Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad tuose kraštuose visi yra princai ir šeichai. Iš tiesų taip nėra, tai yra oficialus statusas. Saudo Arabija yra gentinė valstybė. Saudas yra pavardė, nuo jos kilęs ir šalies pavadinimas.
Saudo ir Suderi giminių istorija ilga. Pirmosios suvienytosios Saudo Arabijos karaliaus Abdulazizo viena žmonų yra princo Salmano, pas kurį dirbau, močiutės sesuo. Princo Salmano dėdė – įmonės valdybos pirmininkas dr. Salmanas – yra dabartinio Saudo Arabijos karaliaus tiesioginis pusbrolis. Taigi šios giminės labai susijusios.
– Koks pirmas įspūdis pasitiko nuvykus į Bahreiną?
– Labai nuobodu ir pilka, daug blizgančių daugiaaukščių. Vietinių ritmas sukasi mečetė–darbas–namai. Saudo Arabijoje tik šiemet leido atidaryti kino teatrą, nėra jokių pasilinksminimo vietų. Bahreine laisviau, užtat ten gyvena daug ekspatų ir važinėja dirbti į Saudo Arabiją.
– Praleidote ten beveik pusantrų metų. Lietuvoje liko gyventi jūsų šeima – žmona su vaikais. Ar nebuvo sunku?
– Man pačiam didelio pokyčio nebuvo, nes prieš tai irgi daug keliaudavau po Baltijos šalis, ir iš Bahreino į Lietuvą grįždavau kas 6–8 savaites. Kalbant apie pasirinkimus, mano pagrindinė vertybė yra laisvė. Manau, kiekvienas žmogus turi gyventi savo gyvenimą taip, kaip jam norisi, daryti tai, kam turi pašaukimą, save realizuoti. Laisvė nereiškia, kad gali daryti, ką nori. Priešingai, man laisvė susijusi su atsakomybe.
– Kokių įspūdžių parsivežėte iš Bahreino? Kas ten jus sužavėjo, ką įdomaus sužinojote, kokie stereotipai sugriuvo?
– Turėjau įsivaizdavimą, kad, jei žmogus iš karališkos šeimos, tai nieko neveikia. Pasirodo, klydau. Ten niekas nieko už dyką neduoda, jie dirba. Turi savo žemes, o ką jose darysi – ar kupranugarius auginsi, ar datules, ar ieškosi iškasenų, – tavo reikalas.
Nėra taip, kad tose šalyse negalima kalbėti apie religiją, jei nuoširdžiai tuo domiesi. Gali paklausti, kuo skiriasi sunitai nuo šiitų, ir tau mielai paaiškins. Arba kokia Ramadano esmė? Beje, vienas mano didžiausių atradimų, kad Ramadanas yra labai faina šventė, per ją visi žmonės tampa dar draugiškesni, kviečia užeiti. Ir didžiulis netaktas, jei tave kviečia ir neužeini.
Pagrindinė taisyklė, kurią išmokau, – jokių kalbų apie politiką. Ir manęs, kai klausdavo, ką manau, sakydavau: niekuo nesidomiu, nieko nežinau. Nors, aišku, kad domiuosi. Niekada nežinai, „ant ko užtaikysi“ – palaikančio rusus ar amerikiečius. O visko yra buvę dėl kitokios nuomonės – gali uždrausti atvykti į šalį, gali iš jos išsiųsti ir t. t.
Ten valdžioje atsitiktinių žmonių nėra, o tie, kurie dirba, yra labai išsilavinę. Paviešėjęs ten supratau, jei žmogus labai puikiai kalba angliškai, – jis artimas karaliui.
O apskritai kalbant apie žmones – jie visur vienodi, yra visokių šeimų – ir labai gerų, sąžiningų, ir blogą reputaciją turinčių.
Beje, tos šalys su geriausiais strategais, konsultantais yra paruošusius viziją 2030-iesiems. Bahreinas ir Saudo Arabija yra pasirinkusios turizmo vystymą. Bahreinas ta proga nutiesė Formulės-1 trasą, Saudo Arabija stato net tris naujus miestus. Vienas jų bus žaidimų, kitas – kurortas prie Raudonosios jūros ir dar technologijų miestas.
– O kalbant apie šeimos, vyrų ir moterų santykius, moterų vaidmenį?
– Moters vaidmens, teisių kaip atskirų ten nėra. Yra šeimos, genties, valstybės. Bet, tarkime, jei vyksta vestuvės, sudaromos vedybinės sutartys, moteris gali išreikšti, ko nori: namų, briliantų, tarnaičių, studijų Oksforde, žinoma, čia kalbant apie turtinguosius. Ir, jei kalbame apie pasiturinčias, vidutinio lygio šeimas, ten moterys, palyginti su lietuvėmis, yra karalienės. Turi tarnų, vairuotoją, vyrai išlaiko, abajos viską pridengia, bet matyti, kad iš po jų auksai šviečia.
Moterys atsakingos už vaikus, Saudo Arabijoje tik dabar moterys pradeda dirbti. Bahreine situacija kitokia, pats vieną moterį priėmiau į darbą. Ir Bahreine jos gali rinktis, kaip eiti į darbą – vilkėdamos tradicinius arabiškus apdarus ar europietiškus drabužius.
Vienuose namuose dažniausiai gyvena trys kartos – tėvai, vaikai ir seneliai. Vyras tradiciškai – turi dirbti, uždirbti, išlaikyti, aprūpinti šeimą. Vaikai labai gerbia tėvus, jų klauso, tėvai viską reguliuoja. Ir pas mus anksčiau taip buvo, tik dabar viskas pasikeitę.
Atsimenu, kai dr. Salmanas susitiko su sūnumi, šis jam pabučiavo ranką. Paklausiau apie tai. Sūnus man atsakė, kad jam garbė tai daryti, nes tėvas juo rūpinosi, augino, išleido į mokslus. Pagyvenęs ten pats išmokau didesnės pagarbos.
– Ar sunku ten pritapti?
– Smagu, kad ten mums niekas neklijuoja etiketės „Vidurio Rytų europiečiai“, kaip tai daro vakariečiai. Ten jiems esi tiesiog europietis. Kalbant apie darbinę aplinką, kaip ir visur, ten taip pat vyksta kova. Bet, tarkime, arabas per bendrą darbo susirinkimą vadovui savo nuomonės, jei šis nieko nepaklaus, nepasakys. Galbūt tai padarys asmeniškai į akis, bet ne prie visų. Čia gal tas pagarbos klausimas, nežinau.
Man padėjo, kad priklausau tarptautiniam „Vilnius Rotary“ klubui, nes ir Bahreine, ir Libane šie klubai taip pat veikia.
– Kaip pats sau įvardijate, kokios patirties 500 dienų arabų kraštuose davė jums?
– Išmokau kantrybės ir laisvumo. Vakarietiškos verslo vertybės moko: eik kiaurai, nepasiduok, gauk, pramušk. Ir aš taip dariau, bet dabar į tai žiūriu kitaip. Arabai turi savo išsireiškimą „Inshallah“. Vakariečiai klysta manydami, kad tai reiškia įsipareigojimo neprisiėmimą. Atvirkščiai. Jie parodo, kad galiu planuoti, kaip noriu, o bus taip, kaip Dievas nuspręs.
Susiradau labai daug draugų. Bahreine labai draugiški žmonės, svetingi. Arabų ten mažiausiai. Dirba daug indų, pakistaniečių, vakariečių – daug anglų, vokiečių, amerikiečių, brazilų. Ten jautiesi kaip kitame pasaulyje.
Pavyzdžiui, kai prasideda susitikimas, pirmiausia visi aptaria, iš kur tu esi. Kad esu iš Lietuvos, paversdavau privalumu. Klausia, o kur ji? Sakau, Šiaurėje, piešiu oro žemėlapius, aiškinu. Sako: ai, Sovietų Sąjungos buvusi dalis? Klausiu, kas ta Sovietų Sąjunga? Sakau, nežinau tokios. Bando aiškinti, kad Rusija, sakau, irgi nežinau, tada susipranta, kad netaktiškai paklausė (juokiasi). Pajuokaudavau kartais ir klausdamas, ar žinai, kur gyvena Kalėdų Senis? Tai mes netoli jo (šypsosi).
Buvau atviras su princu Salmanu, pasakiau jam, kad galėčiau čia toliau sėdėti, jo pinigus „valgyti“, bet pridėtinės vertės daugiau nebesukursiu.
– Jums ten puikiai sekėsi ir pritapote, bet vis dėlto pasakėte princui, kad išeinate iš darbo. Kodėl?
– Tas sprendimas buvo vienas mano šūkio „Gyvenk įdomų gyvenimą“ pasirinkimų. Viskas buvo gerai, bet nusprendžiau, kad vien sėdėti ir gauti gerą atlyginimą, kai dar yra tiek kitų galimybių, nenoriu. Bahreinas – labai maža šalis, prabėgus daugiau kaip metams pajutau, kad nebeaugu ir kad tą įmonę išaugau. Buvau atviras su princu Salmanu, pasakiau jam, kad galėčiau čia toliau sėdėti, jo pinigus „valgyti“, bet pridėtinės vertės daugiau nebesukursiu. Jis buvo nusiminęs dėl tokio mano sprendimo, bet sakė dar grįš su pasiūlymais.
O aš nutariau vėl pradėti savo verslą, eiti į konsultacijų, strategijų kūrimo sritį, nes tam yra nemaža paklausa. Mano orientyras – Baltijos šalys ir Artimieji Rytai. Žinoma, reikės įdėti labai daug darbo ir pastangų, tuose kraštuose niekas nelaukia išskėstomis rankomis, o konkurencija milžiniška.
– Pavadinau jus ne tik verslininku, bet ir keliautoju. Esate išmaišęs nemažai pasaulio, kur esate buvęs ir ką pavyko aplankyti per tuos pusantrų metų, kuriuos praleidote Bahreine?
– Dirbdamas Bahreine apkeliavau visą regioną. Buvau Saudo Arabijoje, Libane – nuostabi šalis, Jordanijoje, Omane, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, labai norėjau į Siriją ir Iraką, bet man sakė nerizikuoti. Žiūrėsiu, gal vis dėlto kitąmet nuvažiuosiu. Daug įvairių atradimų buvo, pavyzdžiui, Gaza – maniau, kad ten toks užmirštas kampas, o pasirodo, didžiulis milijoninis miestas su fantastiškais paplūdimiais, bet visiškai užblokuotas, žmonės niekur negali išvažiuoti.
Esu keliavęs po Aziją – labai patiko Tailandas, Australiją, buvau Naujojoje Zelandijoje, Prancūzijos Polinezijoje, Filipinuose, Etiopijoje, Šiaurės Amerikoje, Meksikoje.
Svajoju apkeliauti Pietų Ameriką ir dar pakeliauti po Aziją – labai norisi aplankyti Japoniją, Kinijoje taip pat dar nebuvau. Bet dabar kelerius metus noriu skirti dėmesį savo verslui, dar pagyventi Artimuosiuose Rytuose, gerai išmokti arabų kalbą. O tada jau ir naujos kryptys.
