– Ar dažnai jums pačiai darbe tenka susidurti su žmonėmis, kurie iš tiesų matyti, kad yra kritinėje situacijoje? Kuriuos galėtume priskirti prie žmonių, kurių visuomenė dažnai nemato ar nenori matyti?
– Šiuo metu netenka labai dažnai susidurti, nes dirbu kitame sektoriuje, tačiau anksčiau tekdavo, dirbant įvairiuose projektuose ar ligoninėse. Taigi patirties šiuo klausimu esu turėjusi.
– Kaip jaučiasi žmonės, kurie yra atstumti sociumo? Ar įmanom su tuo susitaikyti? Kartais kiekvienas nori pabūti vienas, tai normalu, bet vienišumas jau kas kita.
– Tai yra labai svarbi žmogaus gyvenimo dalis. Mes net filmuose galime matyti, kaip žmonės, atsidūrę negyvenamoje saloje, ima kalbėti su gyvūnais, augalais. Mes esame be galo socialios būtybės ir iš tiesų to sociumo mums labai labai reikia. Žmonės, kurie pradeda jausti savo negalią, atsitraukia, vengia žmonių, užsidaro. Tuomet problemos tik didėja ir didėja, taip pat auga ir atskirtis. Tuomet turime padėtį, kad vieni nebemoka prieiti, kiti nenori, negali. Tos būsenos yra be galo sudėtingos.
– Tyrime „Nematomi žmonės“ buvo aiškintasi, dėl kokių priežasčių žmonės dažniausiai atsiduria ties riba. Tai – finansinis neraštingumas, išsilavinimo stoka, psichologiniai aspektai. Pradėkime nuo finansų. Kiek piniginis klausimas susijęs su mūsų emocine savijauta, orumu, saviverte, verte sociume? Ar darbo, finansinių resursų netekimas gali tapti kritiniu momentu?
– Aš gal vis dėlto pradėčiau nuo visų trijų dalykų, nes čia veikia tas pats dalykas – mes labai dažnai savo vertę kaip žmonės sutapatiname su išoriniais pasiekimais. „Aš vertingas, kai turiu pinigų“, „Aš vertingas, kai turiu išsilavinimą“, „Aš vertingas, kai turiu namus“. Šitą dalį mes gauname vos gimę iš aplinkos. Pradedant nuo to, kad vaikas tampa vertingas, kai pasielgia taip ar kitaip – jis būna geras ar blogas, nors kas ten žino, kaip iš tiesų yra. Vėliau mes ateiname į mokyklinę sistemą, kurioje yra labai aiškiai sudėliota – tas, kas gavo dešimt, yra geras mokinys, tas, kuris gavo penkis ar du, yra blogas. Taip mes gauname ženklą, kad išoriniai dalykai nulemia mūsų vertę.
Vertė yra tik tai, kaip aš pats jaučiuosi.
Vėliau ateina kitas momentas – finansai. Su tuo susiduriame labai anksti, net tada, kai dar nesame už tai atsakingi, juk esame priklausomi nuo savo tėvų, globėjų, šeimos narių. Vaikai jau darželyje ima matyti, kad vienas vaikas atsinešė štai tokį žaislą, todėl su juo norima draugauti, o aš tokio žaislo neturiu, su manim draugauti nenori. Ką daro vaikai? Ima prašyti tėvų to žaislo. Tėvai sako – nesąmonė. Dažnai net nepaaiškindami, kad šeima neturi tokios galimybės. Nors tėvai gali pasiūlyti išsikelti tikslą. Svajoti, taupyti ir įsigyti. Bet dažnai mes neįvertiname vaiko norų, situacijos. Taip parodome, kad vaiko poreikiai yra nesąmoningi. O jautresnis žmogus jau ima dėliotis, kad būtent dėl to, jog neturi to žaislo, ar jo rūbeliai ne tokie, ar kažkas pasišaipė, jis yra kitoks, tuomet ima trauktis ar elgtis ganėtinai agresyviai ir pykti ant pasaulio, nes jis tiesiog tampa nelaimingu žmogumi.
Tai auga auga auga. Šiandien matau įvairiose socialinėse grupėse, kad mes vertę siejame su išoriniais dalykais, norime juos tik didinti, įsivaizduodami, kad būsime vertingesni, laimingesni. Bet niekaip tokie netampame, nes tai neduoda vertės. Vertė yra tik tai, kaip aš pats jaučiuosi. Kaip aš save suprantu, kokios yra mano vertybės? Tikrai dažnai kartoju, kad jokie išoriniai pasiekimai nei prideda, nei atima. Vertė niekaip šių dalykų nėra paveikiama.
Žmonės kartais ir patys save ima išmesti iš to sociumo rato, manydami, kad yra nevertingi, kad negali būti su kitais žmonėmis.
Tikrai dažnai kartoju, kad jokie išoriniai pasiekimai nei prideda, nei atima.
– Vieni žmonės, gal ir nedaug jų, bet kažkaip prisikaupia vidinių jėgų ir įveikia, kiti – lieka tamsoje. Kaip manote, nuo ko tai priklauso, nuo sunkumų dydžio, ar nuo įveikos galimybių, kurias išmokstame, gauname?
– Tai priklauso nuo žmogaus resursų, nuo to, ką jis turi savyje. Kai žmonės ateina į terapijas, jie pasakoja ir skirtingas, ir kartais panašias situacijas, bet kaip jie tai išgyvena, yra visiškai skirtinga. Nėra tokių šablonų, kiekvienas reaguojame labai individuliai. Ir šiuo klausimu viskas prasideda nuo aplinkos, kurioje aš augau.
Prasideda nuo mąstymo, nuo schemų, kurios mums aktyvuotos. Tai gali būti schema – aš eisiu ir gyvensiu, nes taip nulemta. Kita – aš niekada negyvensiu taip, kaip gyveno mano tėvai. Nuo to, kaip vaikai supranta šeimos situaciją – tiek finansinę, tiek emocinės brandos, priklausys, kokiu keliu jie toliau eis.
– Dažnai manome, kad susitvarkius finansinius dalykus, imtų viskas ir susitvarkytų. Tačiau ar tikrai, ar nėra taip, kad išsprendus psichologinius dalykus, visai pasikeistų požiūris ir į finansus?
– Vėlgi, labai daug kalbame apie išorę. Manome, štai, gaunu tuos išorinius dalykus ir tada viskas gyvenime lengva ir paprasta. Bet taip nėra, tuomet ieškome resursų, o kas yra tame žmoguje? O kaip jis gali pasiekti tuos dalykus, kurių nori?
Žmonės su mažesnes emocine branda yra linkę nusimesti atsakomybę, kaltinti aplinką ir kitus. Jie niekada neįgalina savęs – tai čia mano gyvenimas, turiu dvi rankas, dvi kojas, galvą – esu lygiai toks pats, kaip ir kiti žmonės. Aš galiu rinktis, ką noriu daryti – aš esu atsakingas už savo gyvenimą.
Plačiau tyrimu „Nematomi žmonės“ galite susipažinti interneto svetainėje https://nematomizmones.lt/tyrimas.